Arkadij Strugackij: Gyvenama Sala

Tetulė iššoko iš už baijero, nė akimirkai nesiliaudama rėkti, pripuolė prie Maksimo, atsistojo priešais, įsisprendusi į šonus, ir vis klykė, o paskui griebė jį už drabužių ir ėmėsi šiurkščiai naršyti kišenėse. Apstulbintas Maksimas nesipriešino. Jis tik kartojo: „Nereikia”, — ir gailiai žvilgčiojo į Radą. Išglebėlė tetulė pastūmė Maksimą vožtelėjusi į krūtinę ir, tarsi nusprendusi kažką šiurpaus, nuskubėjo atgal už pertvaros, o ten griebė telefono ausines. Maksimas susizgribo neturįs visų tų violetiniais atspaudais pagražintų rausvų ir žalių popierėlių, be kurių čionykštėje viešumoje, matyt, geriau nė nesirodyti.

— Fankas! — ištarė jis jausmingai. — Fankas blogai! Eiti. Blogai.

Netikėtai viskas kažkaip atslūgo. Rada kažką pasakė išglebėlei, toji metė ausines, dar šiek tiek paburbuliavo ir nurimo. Rada pasodino Maksimą ten, kur jis sėdėjo anksčiau, pastatė priešais jį naują bokalą alaus ir, sukeldama neapsakomą džiaugsmą bei palengvėjimą, atsisėdo šalia. Kurį laiką viskas klostėsi labai gerai. Rada klausinėjo, Maksimas, nušvitęs iš pasitenkinimo, atsakinėjo: „Nesuprantu”, — tolėliau burbėjo išglebėlė, Maksimas, sutelkęs jėgas, surentė dar vieną sakinį ir pranešė, kad „lietus vaikšto massarakš blogai rūkas”, Rada užsikvatojo, o paskui atėjo dar viena jaunutė ir gana simpatinga mergina, su visais pasisveiMno, jiedvi su Rada pasišalino, o netrukus pastaroji grįžo jau be prijuostės, su žvilgančiu raudonu gobtuvuotu lietpalčiu ir didele languota rankine.

— Eime, — pasakė, ir Maksimas pašoko. Bet šitaip paprastai išeiti nepavyko. Išglebusi tetulė vėl pakėlė triukšmą. Vėl kažkas jai nepatiko, vėl ji kažko reikalavo. Šįsyk ji mosavo rašikliu ir popieriaus lapeliu. Kurį laiką Rada ginčijosi su ja, paskui prišoko antroji mergina, ji palaikė tetulę. Kalbama buvo apie kažką akivaizdaus, ir galiausiai Rada nusileido. Tada jos visos trys apspito Maksimą. Iš pradžių paeiliui ir choru klausė vis to paties, ko Maksimas, žinoma, nesuprato. Jis tik skėsčiojo rankomis. Paskui Rada paliepė kitoms nutilti, švelniai patapšnojo Maksimui per krutinę ir paklausė:

— Makas Simas?

— Maksimas, — pataisė šis.

— Makas? Simas?

— Maksimas. Makas — nereikia. Simas — nereikia. Maksimas.

Tuomet Rada prisidėjo prie nosytės pirštą ir ištarė:

— Rada Gaal. Maksimas…

Maksimas pagaliau suprato, kad joms kažkam prireikėjo pavardės; tai buvo keista, bet žymiai smarkiau jį nustebino kas kita.

— Gaal? — pasakė jis. — Gajus Gaalas?

Stojo tyla. Visos buvo pritrenktos.

— Gajus Gaalas, — nudžiugęs pakartojo Maksimas. — Gajus geras vyras.

Kilo triukšmas. Visos moterys prapliupo vienu metu. Rada tiesiog prilipo prie Maksimo ir kažko klausinėjo. Buvo akivaizdu, kad jai pašėlusiai įdomu, iš kur jis pažįsta Gajų. Gajus, Gajus, Gajus — šmėžavo nesuprantamų žodžių sraute. Maksimo pavardės problema buvo pamiršta.

— Massarakš! — pagaliau išsprūdo suglebėlei tetulei, ir ji nusikvatojo, merginos taip pat ėmė juoktis, paskui Rada įteikė Maksimui savo languotąją rankinę, ir jie išėjo į lietų.

Pasiekę tos prastai apšviestos gatvelės galą jie pasuko į dar tamsesnį skersgatvį su mediniais suklypusiais namais abipus purvino grindinio, nelygiai iškloto tašytais akmenimis; po to pasuko dar kartą; kreivos gatvelės buvo tuščios, jie nesutiko nė vieno žmogaus tik kitapus pusaklių langiūkščių su užuolaidėlėmis švietė įvairiaspalviai lempų gaubtai, protarpiais neaiškiai pasigirsdavo muzika — chorai, dainuojantys nedarniais balsais.

Iš pradžių Rada linksmai plepėjo, nuolat kartodama Gajaus vardą, o Maksimas vis kartojo, kad Gajus — geras, bet rusiškai pri-: durdavo, jog negalima talžyti žmonėms veido, kad tai keista ir kad jis, Maksimas, šito nesuprantąs. Tačiau kuo siauresnės ir tamsesnės, kuo labiau pažliugusios buvo gatvės, tuo dažniau nutrukdavo Rados šneka. Kartais ji sustodavo ir įsiklausydavo; Maksimui atrodė, kad ji renkasi sausesnį kelią, bet ji ieškojo tamsoje kažko kitko, nes balų nematė ir Maksimui tekdavo vis timptelėti Radą į saųsesnius plotelius, o ten, kur tokių nebūdavo, jis pasisprausdavo merginą po pažastimi ir pemešdavo — tai jai patiko, kassyk Rada apmirdavo iš malonimio, bet tučtuojau tai ir pamiršdavo, nes kažko bijojo.

Kuo labiau jie tolo nuo kavinės, tuo labiau mergina baiminosi. Iš pradžių Maksimas bandė užmegzti nervinį ryšį, kad galėtų perteikti merginai šiek tiek žvalumo ir pasitikėjimo savimi, bet jam nesisekė, kaip ir su Fanku, o kai jie išėjo iš lūšnynų ir atsidūrė visiš* kai purviname, negrįstame kelyje, kurio dešinėje tęsėsi begalinė šlapia tvora, viršuje apraizgyta surūdijusia spygliuota viela, b kairėje plytėjo aklinai juoda prasmirdusi dykvietė be menkiausio žiburėlio, tuomet jau Ra visai nuvyto, vos neverkė, ir Maksimas, kad bent kiek praskaidrintų nuotaiką, ėmėsi visa gerkle vieną po kitos plėšti pačias linksmiausias dainas, kokias tik žinojo, ir tai padėjo, bet neilgam, tik kol baigėsi tvora; toliau vėl rikiavosi namai, ilgi, geltoni, dviaukščiai, tamsiais langais, jie trenkė vėstančiu metalu, organiniais tepalais, dar kažkuo šutniu ir kvaitinančiu, apsiblausę švietė reti žibintai. O kai tolumoje pasirodė po kažkokia beprasme apleista arka rymantys niūrūs peršlapę žmonės, Rada sustojo.

Ji įsikirto Maksimui į ranką ir ėmė trūksmingai šnabždėti, ją užliejo baimė dėl savęs, o labiausiai — dėl jo. Šnibždėdama ji tempė jį atgal, ir iš pradžių jis nesipriešino manydamas, kad dėl to jai bus geriau, bet paskui suvokė, jog tai tiesiog veiksmas be nuovokos, iš nevilties, ir užsispyrė. „Eikime, — pasakė jis švelniai. — Eikime, Rada. Blogai nėra. Gerai”. Ji pakluso lyg kūdikis. Jis nusivedė ją, nors nežinojo kelio; staiga supratęs, kad ji bijo tų peršlapusių žmogystų, labai nustebo — jie nebuvo nei baisūs, nei grėsmingi — paprasčiausi po lietum susirietę aborigenai, drebantys nuo drėgmės. Iš pradžių jie buvo dviese, paskui iš kažkur išdygo trečias ir ketvirtas su narkotinių pagaliukų ugnelėmis.

Tuščia gatve tarp geltonų namų Maksimas ėjo tiesiai į tuos tipus, o Rada vis labiau spaudėsi prie jo, ir jis apkabino ją per pečius. Staiga jam šmėstelėjo, kad klysta, kad Rada dreba ne iš baimės, o paprasčiausiai nuo šalčio. Peršlapę žmonės buvo visiškai negrėsmingi; porelė praėjo pro juos — susikūprinusius ilgaveidžius, sužvarbusius, giliai į kišenes susigrūdusius rankas, trepsinčius, kad sušiltų, apgailėtinus, apnuodytus narkotiko, — o jie tarsi net nepastebėjo praeivių, net akių nepakėlė, nors šie praėjo taip arti, kad girdėjo anų liguistą, trūksmingą kvėpavimą. Jis manė, kad Rada bent dabar nusiramins, jie jau buvo po arka, — ir staiga priekyje, lyg iš po žemių, lyg atitrūkę nuo geltonų sienų išdygo ir skersai kelią stojo dar keturi, tokie pat peršlapę ir apgailėtini, bet vienas jų turėjo ilgą storą lazdelę, ir Maksimas atpažino jį.

Po aptrupėjusiu absurdiškos arkos kupolu skersvėjis blaškė pliką lemputę, suskeldėjusias sienas dengė pelėsiai, kojos mynė sueižėjusi purviną cementą su daugelio batų pėdsakais ir padangų vėžėmis. Užnugaryje aidžiai sukaukšėjo, Maksimas atsigręžė — vijosi anie keturi, trūksmingai ir nelygiai kvėpuodami, rankas tebelaikydami kišenėse, spjaudydami iš bumų šlykščiąsias narkotines lazdeles… Rada slopiai riktelėjo, paleido jo ranką, ir po arka staiga tapo ankšta. Glaudžiu pusračiu susispietę žmonės prispaudė Maksimą prie sienos, jie jo nelietė, jie laikė rankas kišenėse, jie net nežiūrėjo į jį, tik stovėjo ir neleido jam net krustelėti, o per jų galvas jis išvydo, kad du jų laiko Radą už rankų, o ūsuotis priėjo prie jos, lėtai perėmė lazdą kairiąja ranka, o dešiniąja taip pat lėtai ir tingiai trenkė merginai per skruostą…