Arkadij Strugackij - Gyvenama Sala

Taip buvo klaiku ir taip neįtikėtina, kad Maksimas liovėsi jautęs tikrovę. Kažkas jo pasąmonėje krustelėjo. Aborigenai išnyko. Žmonės čia buvo tik du — jis ir Rada, o kiti išnyko. Vietoj jų nerangiai ir šiurpiai po purvą trypčiojo siaubingi ir pavojingi gyvuliai. Nebeliko miesto, nebeliko nei arkos, nei lemputės virš galvos — tik neįveikiamų kalnų kraštas. Ozo Šalis Pandoroje, urvas, žabangos, niekšiškai paspęstos plikų dėmėtų beždžionių, o į urvą abejingai spokso pasklidas geltonas mėnulis, ir reikia grumtis, kad išgyventum. Ir jis ėmė grumtis, kaip grūmėsi tada. Pandoroje.

Laikas klusniai sustojo, sekundės tapo ilgos ilgos, per kiekvieną iš jų buvo galima atlikti labai daug įvairių judesių, kirsti daug smūgių ir matyti viską iš karto. Jos buvo nerangios, tos beždžionės, įpratusios susidurti su kitokiu grobiu, jos turbūt paprasčiausiai nespėjo susigaudyti, kad suklydo, kad geriausia joms būtų buvę bėgti, užuot taip pat mėginus grumtis… Maksimas griebdavo eilinį žvėrį už apatinio žandikaulio, trūktelėjęs atlauždavo nuolankią galvą ir skiausčia plaštaka kirsdavo per blyškų pulsuojantį kaklą, tada akimoju atsisukdavo į kitą, griebdavo, atlauždavo, kirsdavo ir vėl griebdavo, atlauždavo, kirsdavo — smirdinčiame grobuoniško alsavimo debesyje, gaudžioje urvo tyloje, geltonoje rasojančioje prieblandoje, — purvini nagai kibo jam į kaklą ir nuslydo, geltonos iltys gviešėsi giliai įsisiurbti į petį ir taip pat nuslydo… Aplink jau nieko nebebuvo, tik urvo angos link skubėjo vedlys su vėzdu, nes jo, kaip ir visų vedlių, reakcija buvo staigiausia ir jis pirmas suprato, kur link viskas krypsta; Maksimui probėgšmais net pagailo jo — kokia lėta ta staigioji vedlio reakcija, — sekundės vis labiau tįso, eiklusis vedlys jau vos kilnojo kojas, o Maksimas, praslydęs tarp sekundžių, pasivijo jį, nukirto bėgantį ir iškart sustojo… Laikas vėl ėmė tekėti normaliai, urvas atvirto arka, mėnulis — lempute, o Ozo Šalis Pandoroje vėl virto neperprantamu miestu svetimoje planetoje, dar svetimesnėje netgi nei Pandora…

Maksimas stovėjo ilsėdamasis, nuleidęs perštinčias rankas. Prie kojų vis dar krutėjo ūsuotasis vedlys. Iš sužeisto peties Maksimui sudėsi kraujas, bet čia Rada suspaudė jo ranką ir sukūkčiojusi jo delnu perbraukę savo drėgną veidą. Jis apsidairė. Ant purvinų cementinių grindti it maišai drybsojo kūnai. Jis nesąmoningai suskaičiavo juos — su vedliu šeši — ir jam dingtelėjo, kad du spėjo pabėgti. Rados prisilietimas jam buvo neapsakomai malonus, ir jis žinojo, kad pasielgė taip, kaip privalėjo, kad padarė tai, ką privalėjo — nei kruopelyte daugiau, nei kruopelyte mažiau. Tie, kurie spėjo pabėgti — pabėgo, jis nesivijo jiĮ, nors galėjo pasivyti — net dabar tebegirdėjo, kaip paniškai kaukši jų batai tunelio gale. O tie, kurie nespėjo, tie guli, vieni jų mirs, kiti jau mirę, ir tik dabar Maksimas suprato, kad vis dėlto jie — žmonės, ne beždžionės ir ne šarviniai vilkai, nors jų alsavimas dvokė, prisilietimas teršė, o kėslai buvo plėšrūs ir bjaurūs. Ir vis dėlto jis jautė kažkokį gailestį ir netektį, tarsi būtų praradęs grynumą, tarsi būtų pametęs neatskiriamą ankstesniojo Maksimo sielos dalelę, ir žinojo, kad ankstesnysis Maksimas išnyko amžiams; dėl to jam buvo truputį skaudu, bet drauge tai žadino ir kažkokį nepatirtą išdidumą…

— Eime, Maksimai, — tylutėliai pratarė Rada.

Ir jis klusniai nuėjo paskui ją.

„Jūs PALEIDOTE Jl.

Trumpiau tariant, jūs paleidote ji…

Aš nieko negalėjau padaryti… Jūs pats žinote, kaip būna…

Velniai griebtų, Pankai! Jums ir nereikėjo nieko daryti. Būtų pakakę drauge pasiimti vairuotoją.

Žinau, esu kaltas. Bet kas galėjo pamanyti,.

Gana apie tai. Ko ėmėtės?

Kai tik mane išleido, paskambinau Megu, Megu nieko nežino, Jeigu jis grįš, Megu iškart praneš man,. Toliau nurodžiau stebėti visus pamišėlių namus… Jis negali nubėgti toli, paprasčiausiai niekas jam neleis, jis pernelyg krinta į akis…

Toliau.

Sukėliau ant kojų savo žmones policijoje, Įsakiau sekti visus tvarkos pažeidimo atvejus,, neišskiriant ir eismo taisyklių pažeidimų, Jis neturi dokumentų. Nurodžiau pranešinėti man apie visus, sulaikytus be dokumentų… Jis neturi nė menkiausios galimybės pasislėpti, net jei norėtų… Manau, tai užtruks dvi tris dienas… Užduotis paprasta.

Paprasta… Kas galėjo būti paprasčiau: reikėjo sėsti į mašiną, nuvažiuoti į telecentrą ir atvežti čionai žmogų… Bet jūs vis tiek nesusidorojote.

Kaltas. Bet taip jau susiklostė aplinkybės…

Jau sakiau, apie aplinkybes pakaks. Ar jis tikrai panašus į beprotį?

Sunku pasakyti… Ko gero, labiausiai jis panašus į laukinį. Į kaip reikiant nupraustą ir prižiūrėtą kalnietį. Bet man nesunku įsivaizduoti aplinkybes, kuriomis jis atrodo kaip beprotis… Ir dar ta amžina idiotiška šypsena, paikas vapaliojimas vietoj normalios kalbos… Ir visas jis kažkoks kvailys…

Aišku. Pritariu jūsų veiksmų planui… Ir štai dar kas. Pankai… Susisiekite su pogrindžiu.

Ką?

Jeigu nerasite jo artimiausiomis dienomis, jis būtinai apsireikš pogrindyje.

Nesuprantu, ką laukinis veiktų pogrindyje.

Pogrindyje daug laukinių. Ir neklausinėkite kvailų dalykų, o darykite, kas jums sakoma. Jei pražiopsosite jį dar kartą, aš jus atleisiu.

Antrą kartą jis man nebeišsprūs. Aš jumis patenkintas… Kas dar? įdomus gandas apie Pūslę, Apie Pūslę? Kas konkrečiai?

Atsiprašau, Keliauninke,. Jei leisite, apie tai būčiau linkęs kalbėti pašnibždomis, i ausį,.

Baigęs instruktuoti, ponas rotmistras Čaču paliepė:

— Kaprale Gaalai, pasilikite. Kiti laisvi.

Kai kiti sekcijų vadai žąsele išėjo, ponas rotmistras, siūbuodamas su kėde ir švilpaudamas seną kareivišką dainą „Nurimk, motuše”, kurį laiką dar apžiūrinėjo Gajų. Ponas rotmistras Čaču buvo visiškai nepanašus į poną rotmistrą Tootą. Kresnas, tamsiaveidis, su plačia plike, jis buvo gerokai vyresnis už Tootą, dar neseniai — mūšio lauko karininkas, tankistas, aštuonių pajūrio incidentų dalyvis. Ugninio Kryžiaus ir trijų ženklelių „Už įkarštį ugnyje” savininkas; žmonės kalbėjo apie jo fantastišką dvikovą su baltuoju povandeniniu laivu, kai pono rotmistro Čaču tankas buvo padegtas tiesiuoju pataikymu, o jis pats nesiliovė šaudęs, kol neteko sąmonės dėl šiurpių nudegimų; kalbėta, kad visame jo kūne nėra sveiko lopinėlio, oda — ištisai svetima, persodinta, o kairiajai plaštakai trūko trijų pirštų. Jis buvo tiesmukas ir šiurkštus, tikras kareiva, ir, priešingai nei santūrusis ponas rotmistras Tootas, niekada nemanė, kad nuo pavaldinių ar vyresnybės derėtų slėpti savo nuotaikas. Jei jis buvo linksmas, visa brigada žinojo, kad štai šiandien ponas rotmistras Čaču linksmas, bet jeigu jau buvo nusiteikęs prastai ir švilpavo „Nurimk, motuše”…

Statutiniu žvilgsniu žiūrint jam į akis. Gajų apėmė neviltis vien nuo minties, kad kažkaip, kol kas dar nesuprantamai, sugebėjo nuliūdinti ir supykinti šį puikų žmogų. Gajus mintyse paskubomis apmetė savo paties ir savo sekcijos gvardiečių pražangas, bet nepajėgė prisiminti nieko, į ką nebūtų atsainiai nimiota bepiršte ranka ir palydėta kimiu, niurzgiu: „Gerai jau, nebūtų Gvardija. Nusispjaut…”

Ponas rotmistras liovėsi švilpavęs ir siūbavęs.

— Nemėgstu plepalų ir rašliavos, kaprale, — tarė jis. — Arba tu rekomenduoji kandidatą Simą, arba tu jo nerekomenduoji. Konkrečiai?