Arkadij Strugackij - Gyvenama Sala

Staiga gatvėje kažkas persimainė. Pasigirdo jaudulio kupini riksmai. Kažkoks žmogus užsikeberiojo į žibinto stulpą ir pakibęs ant jo ėmė energingai rėkauti, mostaguodamas laisvąja ranka. Kažkas ant šaligatvio užfiainavo. Žmonės stabčiojo, plėšė nuo galvų dangaliis, sprogino akis ir dainavo, šaukė iki užkimimo, siaurus veidus gręždami į didžiulius spalvingus užrašus, staiga plykstelėjusius skersai gatvę.

— Massarakš… — sušnypštė Pankas, o mašina suvinguriavo.

Maksimas žvelgė į jį. Pankas buvo mirtinai išblyškęs, jo veidas persikreipė. Kinkuodamas galvą, jis vargiai atplėšė ranką nuo vairo ir įsispoksojo į laikrodį. „Massarakš…” — suaimanavo jis ir ištarė dar keletą žodžių, iš kurių Maksimas atpažino tik „nesuprantu”. Paskui Pankas atsigręžė per petį, ir jo veidas persikreipė dar smarkiau. Maksimas taip pat atsigręžė, bet užnugaryje nebuvo nieko ypatinga. Ten slinko uždaras ryškiai geltonas automobilis, kvadratinis, panašus į dėžę.

Riksmai gatvėje skardeno jau visai nebepakenčiamai, bet Maksimui tai nerūpėjo. Panko sąmonė akivaizdžiai geso, o mašina tebejudėjo pirmyn; furgonas priekyje sustojo, tvykstelėjo signaliniai žibintai, išterliotas galas staiga priartėjo, pasigirdo atgrasus džeržgesys, duslus smūgis, ir sulamdytas variklio gaubtas stojo piestu.

— Fankai! — riktelėjo Maksimas. — Fankai! Nereikia!

Fankas dryksojo, ranką ir galvą nusvarinęs ant ovalaus vairo, ir garsiai, tankiai dejavo. Aplink žviegė stabdžiai, judėjimas stojo, kaukė signalai. Maksimas papurtė Fanką už peties, liovėsi, atlapojo dureles ir išsikišęs sušuko rusiškai: „Čionai! Jam bloga!” Prie automobilio jau susispietė dainuojanti, rėkianti, erzeliuojanti minia, energingai mostagavo rankos, drebėjo virš galvų iškelti kumščiai, dešimtys porų pritvinkusių, išsprogusių akių pašėlusiai vartėsi akiduobėse — Maksimas ničnieko nesuprato: ar tie žmonės piktinosi avarija, ar kažkuo beprotiškai džiaugėsi, ar kažkam grasino. Šaukti buvo beprasmiška, pats savęs neišgirstum, tad Maksimas vėl sutelkė dėmesį į Fanką. Dabar šis tysojo atsilošęs, atkraginęs veidą; ir iš visų jėgų delnais minkė smilkinius, skruostus, kiaušą, ant jo lūpų burbuliukais telkėsi seilės. Maksimas suprato, kad jį kamuoja nepakeliamas skausmas, tad tvirtai suėmė už alkūnių, paskubomis įsiręždamas, ruošdamasis tą skausmą perimti sau. Jis nebuvo tikras, kad tai pavyks su svetimos planetos būtybe, ieškojo ir negalėjo rasti nervinio ryšio, o čia dar pats Fankas, atplėšęs rankas sau nuo smilkinių, įrėmė jas Maksimui į krūtinę, iš visų menkų jėgų ėmė stumti jį šalin, ka beviltiškai murmėdamas verksmingu balsu. Maksimas suprato tik tiek: „Eikite, eikite…” Buvo aišku, kad Fankui prastai.

Čia pat durelės Fanko pusėje atsidarė, į mašiną susigrūdo du tipai įaudrintais veidais po juodomis beretėmis, blykstelėjo eilės metalinių sagų, o Maksimą daugybė tvirtų rankų tučtuojau sugriebė už pečių, šonų, kaklo, atplėšė nuo Fanko ir ištraukė iš automobilio. Jis nesipriešino — tose rankose nebuvo justi grėsmės ar piktų kėslų, veikiau jau atvirkščiai. Nustumtas į Įdegančiąminią jis matė, kaip tiedu, su beretėmis, nusiyedė palaužtą, susirietusį Fanką prie geltonojo automobilio, o dar trejetas, taip pat su beretėmis, išstumdė apli jį rankomis mosuojančius žmones. Paskui staugianti minia susitelkė aplink sumaigytą automobilį, mašina nerangiai sujudėjo, kilstelėjo, ore šmėstelėjo lėtai besisukantys guminiai ratai, ir štai ji jau guli apversta, o minią siūbteli ant jos, ir visi rėkia, dainuoja, ir visi apimti kažkokios įnirtingos, pamišusios linksmybės.

Maksimąnųstūmė prie pastato sienos, prispaudė prie drėgnos stiklinės vitrinos, ir jis, ištempęs kaklą, per galvas išvydo, kaip geltonasis automobilis, rykaudamas šaltai it žvangantis varis, pajudėjo, suspindo aibe ryškių šviesų, prasibrovė pro žmonių bei mašinų minią ir išnyko.

Vėlų vakarą Maksimas pajuto, kad persisotino šituo miestu, kad nieko daugiau nebenori matyti, tik mielai ką nors suvalgytų. Visą dieną jis nebuvo nė prisėdęs, išvydo nepaprastai daug, beveik nieko nesuprato, tiesiog nuklausydamas sužinojo keletą naujų žodžių ir tapatindamas iškabas bei afišas pažino keletą vietinių raidžių. Nelaimė su Fanku sutrikdė ir nustebino jį, bet iš esmės jaunuolis buvo netgi patenkintas, kad vėl yra paliktas savo valiai. Maksimas mėgo savarankiškumą, o kaip tik šio jam labai ir trūko visą tą laiką, kol lindėjo penkiaaukščiame prastai vėdinamame Begemoto termitje. Pagalvojęs jis nutarė laikinai pasimesti. Mandagiunas lieka mandagumu, o informacija yra informacija. Žinoma, kontakto procedūra — dalykas šventas, bet geresnės progos prisirinkti nepriklausomos informacijos tiloiausiai nepasitaikys…

Miestas stulbino. Jis spaudėsi prie žemės, visas judėjimas čia vyko arba ant žemės, arba po ja, milžiniškos erdvės tarp namų ir virš namų buvo tuščios, užleistos dūmams, lietui ir rūkui. Miestas buvo pilkas, prismilkęs, blankus, kažkoks visur vienodas — ne pastatais, kurių pasitaikydavo gana gražių, ne monotonišku minių knibždėjimu gatvėse, ne savo begaline drėgme, ne ištisinio mūro ir asfalto keista negyvastim — vienodas jis buvo kažkokia savo esme, kažkuo pačiu svarbiaĮfisiu. Jis buvo panašus į milžinišką laikrodžio mechanizmą, kuriame nėra pasikartojančių detalių, bet viskas juda, sukasi, sukimba ir atsiskiria vieningu amžinu ritmu, kurio pasikeitimas gali reikšti tik viena: gedimą, lūžį, paliovą. Gatves su aukštais mūro pastatais keitė gatvelės su mažais mediniais namukais; minių knibždėjimą keitė didinga erdvių aikščių tuštuma; pilkus, rudus ir juodus kostiumus po elegantiškais apsiaustais keitė pilkos, rudos ir juodos drapanos po nudėvėtais išblukusiais liealčiais; tolygų monotonišką gausmą staiga keitė pašėlusiai džiugus signalų kaukimas, riksmai ir dainos; ir visa tai buvo susiję tarpusavy, laio griežčiausiai sunerta, nuo seno apibrėžta kažkokiomis nežinomomis vidinėmis priklausomybėmis, ir niekas neturėjo savarankiškos reikšmės. Visi žmonės buvo it vienas, visi veikė vienodai, ir pakako įsidėmėti bei perprasti gatvių perėjimo taisykles, kad įsilietum, ištirptum tarp kitų ir galėtum minioje judėti nors tūkstantį metų, nė truputėlio nekrisdamas į akį. Tikriausiai šis pasaulis buvo pakankamai sudėtingas, ir valdė jį daugelis dėsnių, bet vieną — svarbiausią — jų Maksimas perprato iš karto: daryk tą pat. ką ir visi ir taip pat kaip visi. Pirmąkart gyvenime jis norėjo būti toks kaip visi.

Jis matė pavienių žmonių, kurie elgėsi ne taip kaip visi, ir tie žmonės kėlė jam tikrų tikriausią pasibjaurėjimą — jie brovėsi skersai srautą svirduliuodami, graibstydamiesi praeivių, klupinėdami ir griuvinėdami, nuo jų trenkė netikėtai gaižus dvokas, kiti šalinosi jų, bet nelietė, o kai kurie iš jų pasliki gulėjo lietuje palei sienas.

Taip pat kaip visi elgėsi ir Maksimas. Drauge su minia jis įgarmėdavo į aidžius visuomeninius sandėlius po purvinais stikliniais stogais, drauge su visais leisdavosi po žeme, sprausdavosi į sausakimšus elektrinius traukinius, kažkur lėkė neapsakomai dundant ir čerškiant, srauto nešamas vėl pakildavo viršun, į kažkokias kitas gatves, lygiai tokias pat, kaip ir ankstesnės, žmonių srovės išsiskirdavo, Maksimas pasirinkvo vieną iš jų ir nuplaukdavo drauge…

Paskui atėjo vakaras, įsižiebė blankūs žibintai, pakabinti aukštai ir beveik nieko neapšviečiantys, plačiose gatvėse tapo jau visai ankšta, ir nebepakeldamas tos ankštumos Maksimas atsidūrė kažkokiame pustuščiame prieblandos apsiaustame skersgatvyje.