Arkadij Strugackij - Gyvenama Sala

Pastaruoju metu senukas su visais savo užstalės monologais kreipdavosi vien tik į Maksimą. Maža to, jis jau ne kartą prasitarė, kad Maksimas mūsų sunkiais laikais yra, ko gero, vienintelis toks gabus ir taip besidomįs iškastiniais gyvūnais žmogus. Jis popieriuje piešdavo Maksimui kažkokius baisius žvėris, Maksimas popieriuje piešdavo jam kažkokiuą dar baisesnius žvėris, ir jiedu ginčydavosi, kuris iš tų žvėrių senesiiis, kuris iš kurio kilęs ir kodėl taip atsitikę; būdavo, dėdulė griebiasi mokslinių knygų iš savo bibliotekos, bet vis tiek atsitikdavo taip, kad Maksimas senukui nė prasižioti neleisdavo, tuo tarpu Gajus su Rada išvis nė žodžio nesuprasdavo, o dėdulė tai šaukdavo iki užkimimo, tai plėšydavo piešinius į skutelius ir trypdavo juos kojomis, vadindamas Maksimą neišmanėliu, žioplesniu už kvailį Šapšu, tai staiga pašėldavo įnirtingai, abiem rankomis, kasjis retučius žilus plaukus ant pakaušio ir murmėdavo su priblokšto žmogaus šypsena: „Drąsu, massarakš, drąsu… Turite vaizduotę, jaunuoli!” Ypač Gajui įsiminė vienas vakaras, kai seneliūkštį lyg griausmas trenkė Maksimo pareiškimas, esą kai kurie iš tų prieštvaninių padarų vaikščiojo užpakalinėmis kojomis, o šitoks teiginys, matyt, savaime ir labai paprastai vertė niekais kokį nors ilgą dar prieškario laikų ginčą…

Matematiką jis išmano, mechaniką jis išmano, karinę chemiją jis išmano puikiai, paleontologiją — Viešpatie, ir kas mūsų laikais yra girdėjęs apie paleontologiją! — paleontologiją jis taip pat išmano… Piešia kaip dailininkas, dainuoja kaip artistas… ir yra geras, nenormaliai geras. Išvaikė ir išdaužė banditus, vienas pats — aštuonis, plikomis rankomis, kitas juo dėtas vaikščiotų pasipūtęs kaip gaidys, į visus spjaudytų, o jis — kankinosi, naktimis nemiegojo, skandinosi, kai jį gyrė ir dėkojo, o kartą ėmė ir pratrūko: išbalo visas ir riktelėjo, kad tai negarbinga — girti už žmogžudystę… Viešpatie, ir kaip simku buvo įkalbėti jį stoti į Gvardiją! Viską suprantąs, su viskuo sutinkąs, norįs, bet juk ten, sako, teks šaudyti. Į žmones. Aš jam aiškinu: į išsigimėlius, o ne į žmones, į padugnes, baisesnius už banditus… Sutarėme, ačiū Dievui, kad iš pradžių, kol įpras, tik nuginkluos… Ir juokinga, ir kažkaip baisu. Ne, ne šiaip sau jis nuolat prasitaria atkeliavęs iš kito pasaulio. Žinau aš tą kitą pasaulį. Dėdulė net knygą apie tai turi. „Ūkanotoji Zartako Šalis”. Plyti, girdi, rytuose tarp kalnų Zartako slėnis, kur gyvena laimingi žmonės… Iš aprašymo — jie ten visi tokie kaip Maksimas. Ir štai kas nuostabu: jei kuris iš jų palieka slėnį, tai iškart pamiršta, iš kur kilęs ir kas jam nutiko anksčiau, prisimena tik tiek, kad yra iš kito pasaulio… Tiesa, dėdulė sako, kad jokio tokio slėnio nė būt nėra, visa tai esanti išmonė, yra tik Zartako kalnagūbris, o paskui, sako jis, per aną karą, mostelėta į tą kalnagūbrį superbombų ir tenykščiams kalniečiams visam gyvenimui atmintį atkratė…

— Ko tyli? — paklausė Maksimas. — Apie mane galvoji?

Gajus nukreipė žvilgsnį į šalį.

— Tu štai ką… — tarė jis. — Aš tavęs tik vieno dalyko prašau: dėl disciplinos niekada neišsiduok, kad daugiau už mane išmanai. Žiūrėk, kaip kiti elgiasi, ir elkis lygiai taip pat.

— Aš stengiuosi, — liūdnai prisipažino Maksimas. Jis trumpai pagalvojo ir pridūrė: — Sunku įprasti. Mūsuose viskas kitaip.

— O kaip tavo žaizda? — paklausė Gajus, keisdamas temą.

— Mano žaizdos užgyja greitai, — atsajai pasakė Maksimas. — Klausyk, Gajau, po operacijos važiuolim tiesiai namo. Na, ko taip žiūri? Aš labai pasiilgau Rados. O tu ne? Vaikinus užvešim į kareivines, o paskui sunkvežimiu važiuosime namo. Vairuotoją paleisime…

Gajus įkvėpė kuo daugiau oro, bet čia beveik virš pat jų galvų suurzgė sidabrinė garsiakalbio dėžė, ir brigados budinčiojo balsas sukomandavo:

– Šeštoji kuopa, pratybų aikštėje rikiuok! Dėmesio, šeštoji kuopa…

Ir Gajus tik užriko:

— Kandidate Simai! Liautis šnekėjus, į rikiuotę žengte marš! — Maksimas metėsi šalin, bet Gajus pastvėrė jam už automato vamzdžio. — Labai tavęs prašau, — pasakė jis. — Kaip visi! Elkis kaip visi! Šiandien pats rotmistras tave stebės…

Kuopa išsirikiavo per tris minutes. Sutemo, virš pratybų aikštės plykstelėjo prožektoriai. Už rikiuotės švelniai urzgavo sunkvežimių varikliai. Kaip visuomet prieš operaciją, ponas brigados vadas, lydimas pono rotmistro Čaču, tylomis apėjo gretą, nužvelgdamas kiekvieną gvardietį. Jis buvo ramus, akys primerktos, lūpų kampučiai draugingai užsirietę. Paskui, taip nieko ir nepasakęs, jis kinktelėjo ponui rotmistrui ir pasišalino. Ponas rotmistras, krypuliuodamas ir mosuodamas suluošintąja ranka, žengė priešais rikiuotę ir atsuko į gvardiečius tamsų, kone juodą, veidą.

— Gvardiečiai! — karktelėjo jis tokiu balsu, kad Gajui skruzdės nubėgo oda. — Mums iškeltas tikslas. Pasiekime jį deramai… Dėmesio, kuopa! I mašinas! Kaprale Gaalai, pas mane!

Kai Gajus pribėgo ir pasitempė prieš jį, ponas rotmistras tyliai pasakė:

— Jūsų sekcijai skiriama speciali užduotis. Nuvykus į paskirties vietą iš mašinos nelipti. Vadovausiu aš pats.

Simkvežimio amortizatoriai buvo klaikūs, ir tai puikiausiai buvo justi važiuojant kauburiuotu grindiniu. Kandidatas Maksimas, tarp kelių suspaudęs automatą, rūpestingai prilaikė Gajų už diržo manydamas, kad kapralui, kuris šitaip rūpinasi autoritetu, nepritinka šokinėti virš suoliukų kaip kokiam kandidatui Zoizai. Gajus neprieštaravo, o gal visai ir nepastebėjo savo pavaldinio paslaugumo. Po pašnekesio su rotmistru Gajus kažko smarkiai nerimavo, ir Maksimas džiaugėsi, kad paskirstymas suvedėjuos draugėn: jei prisireiktų, jis galėsiąs padėti.

Sunkvežimiai pravažiavo Centrinį teatrą, ilgai riedėjo palei dvokiantį Naujo Gyvenimo kanalą, po to pasuko ilga, tokiu metu tuščia Gamyklos gatve ir ėmė kreivoti darbininkų priemiesčio skersgatviukais, kur Maksimas dar niekada nebuvojo. O pastaruoju metu jis pabuvojo daug kur ir miestą pažino iš esmės, kaip šeimininkas. Per tas daugiau nei keturiasdešimt dienų jis išvis sužinojo daug ir pagaliau perprato padėtį. Situacija paaiškėjo esanti kur kas prastesnė ir įmantresnė, nei jis manė anksčiau.

Jis dar tebeplušo mokydamasis abėcėlę, kai Gajus prikibo su klausimu, iš kur jis, Maksimas, išdygęs. Piešiniai nepadėjo. Gajus žiūrėjo įjuos su kažkokia keista šypsena ir nesiliovė kartojęs vis to paties klausimo: „Iš kur tu?” Tuomet suerzintas Maksimas dūrė pirštu į lubas ir atrėžė: „Iš dangaus”. Maksimo nuostabai, Gajui tai pasirodė visai normalu, jis klausiama intonacija berte bėrė kažkokius žodžius, kuriuos anas iš pradžių palaikė vietinės sistemos planetų pavadinimais. Bet Gajus paklojo pasaulio žemėlapį, sudarytą Merkatoriaus projekcijos principu, ir paaiškėjo, kad tai visai ne planetų, o šalių-antipodų pavadinimai. Maksimas gūžtelėjo pečiais, ištarė visus jam žinomus neiginius ir ėmėsi studijuoti žemėlapį, taigi laikinai pokalbis tuo ir baigėsi.

Po kokių dviejų dienų, vakare, Maksimas ir Rada žiūrėjo televizorių. Buvo rodoma kažkokia labai keista laida, kažkas panašaus į filmą be pradžios ir pabaigos, be konkretaus siužeto, su begale veikiančiųjų asmenų — gana šiurpių asmemi, besielgiančių, bet kurio humanoido požiūriu, gana klaikiai. Rada žiūrėjo susidomėjusi, šūkčiojo, graibstė Maksimui už rankovės, du kartus virktelėjo, o Maksimui greitai nusibodo ir jis jau buvo beužsnūstąs, akompanuojant liūdnai grėsmingai muzikai, tik staiga ekrane šmėstelėjo kažkas pažįstama. Jis net akis pasitrynė. Ekrane rodė Pandorą, niaurus tahorgas kiūtino per džiungles, traiškydamas medžius, ir staiga pasirodė Olegas su medžiotojo dūdele rankose, labai susikaupęs ir rimtas, jis traukėsi atatupstas, suklupo užkliuvęs už kerplėšos ir atbulas nulėkė į pelkę. Neapsakomai priblokštas Maksimas atpažino savo paties mentogramą, o paskui dar vieną ir dar, bet niekas nieko nekomentavo, skambėjo vis ta pati muzika, ir Pandora išnyko, užleidusi ekraną aklam perdžiūvusiam žmogui, kuris šliaužė lubomis, aptrauktomis storu dulkėtu voratinklių sluoksniu. „Kas tai?” — paklausė Maksimas, badydamas pirštu į ekraną. „Laida, — nekantriai atsakė Rada. — Įdomu. Žiūrėk”. Jis nieko taip ir neišsiaiškino, ir į galvą šovė mintis apie dešimčių dešimtis įvairiausių ateivių, sąžiningai prisimenančių savuosius pasaulius. Bet greitai jis tą mintį atmetė: pasauliai buvo pernelyg siaubingi ir vienodi — apleisti troškūs kambariūkščiai, begaliniai koridoriai, pristatyti baldų, kurie staiga apaugdavo milžiniškais dygliais; spiraliniai laiptai, besileidžiantys į neperregimą siaurų šulinių tamsą; dotuoti rūsiai, sausakimši beprasmiškai knibždančių kūnų, tarp kurių šmėstelėdavo liguistai nejudrūs veidai, kaip Jeronimo Boscho drobėse, — tai labiau priminė kliedinčios vaizduotės kūrinius negu realius pasaulius. Tokių reginių fone Maksimo mentogramos tiesiog spindėjo realizmu, dėl jo temperamento virstančiu romantiniu natūralizmu. Tokios laidos būdavo kartojamos mažne kasdien, jos vadinosi „Stebuklinga kelionė”, bet Maksimas galutinai taip ir neperprato jų esmės. Į jo klausimus Gajus ir Rada atsakydavo nustebę gūžčiodami pečiais: „Laida. Kad būtų įdomu. Stebiinga kelionė. Pasaka. Tu žiūrėk, žiūrėk! Būna juokinga, būna baisu”. Ir Maksimui kilo kuo rimčiausių abejonių, ar profesoriaus Begemoto tyrinėjimų tikslas buvo kontaktas ir ar tie tyrinėjimai išvis buvo tyrinėjimai.