Arkadij Strugackij - Gyvenama Sala

Antras aukštas. Slogus virtuvės tvaikas, pravirų durų, aptaisytų nudriskusiais plaušais, plyšyje — išgąsdintos senės veidas. Miauuu — šasteli iš po kojų iškvaišusi katė. Trečias aukštas. Kažkoks mulkis vidur laiptų aikštelės paliko kibirą su paplavomis. Rotmistras parverčia kibirą, paplavos išsilieją į laiptų tarpą. „Massarakš…” — žemiau suurzgia Pandis. Vaikinas ir mergina apsikabinę spraudžiasi į tamsų kampą, jų veidai išgąstingai džiugūs. „Šalin, į apačią!” — bėgdamas karkteli rotmistras. Ketvirtas aukštas. Prastos rudos durys nusilaupiusiais aliejiniais dažais, apibraižja skardinė plokštelė su užrašu: „Gobbis, dantų gydytojas. Priima bet kuriuo metu”. Už durų kažkas pratisai rėkia. Rotmistras sustoja ir švogždžia: „Užraktą!” Juodu jo veidu ritasi prakaito lašai. Maksimas nesupranta. Pribėgęs Pandis atstumia jį, prie durų, po rankena, prikiša automato vamzdį if suvaro seriją. Žyra kibirkštys, lekia skiedros ir tučtuojau, lyg atsakydami, už durų dusliai, pramaišiui su pratisu riksmu supokši šūviai, vėl traškėdamos lekia skiedros, kažkas karštas, kietas, šlykščiai žviegdamas prašvilpia Maksimui virš galvos. Rotmistras atlapoja duris, ten tamsu, geltoni šūvių blyksniai nušviečia tumulus dūmų. „Paskui mane!” — gergždžia rotmistras ir stačia galva neria pasitikti blyksnių, Maksimas ir Pandis puola paskui jį, durys siauros, suspaustas Pandis kažką trumpai karkteli. Koridorius, šutra, parako dūmai. Iš kairės — pavojus. Maksimas mosteli ranka, griebia karštą vamzdį, plėšte plėšia ginklą nuo savęs ir aukštyn. Tyliai, bet siaubingai aiškiai treška kažkieno išsukti sąnariai, krisdamas apmiršta stambus, minkštas kūnas. Priekyje, dūmuose, krankteli rotmistras: „Nešaudji! Imti gyvus!” Maksimas meta automatą ir įsiveržia į didelį apšviestą kambarį. Čia labai daug knygų ir paveikslų ir šaudyti nėra į ką. Ant grindų raičiojasi du vyrai. Vienas jų ištisai rėkia, jau ir užkimo, bet vis rėkia. Krėsle, atlošusi galvą, apalpusi guli moteris — tokia išblyškusi, kad atrodo perregima. Kambaryje tvyro skausmas. Rotmistras stovi prie rėkiančio žmogaus ir, brukdamas pistoletą į dėklą, dairosi. Stipriai pastūmęs Maksimą, į kambarį įgriūna Pandis, paskui jį gvardiečiai velka stambų šaudžiusiojo kūną. Kandidatas Zoiza, suplukęs ir susijaudinęs, be šypsenos ištiesia Maksimui šio numestą automatą. Rotmistras atgręžia įjuos savo baisų juodą veidą. „O kur dar vienas?” — gargia jis, ir tą pat akimirką krinta mėlyna užuolaida, nuo palangės sunkiai nušoka aukštas liesas žmogus baltu dėmėtu chalatu. Jis lyg aklas žengia tiesiai į rotmistrą, į stiklėjančių nuo skausmo akių lygį lėtai keldamas du didžiulius pistoletus. „Oi!” — šaukia Zoiza…

Maksimas stovėjo pasisukęs šonu ir laiko atsigręžti jau neturėjo. Jis iš visų jėgų šoko, bet tas žmogus vis dėlto spėjo vieną kartą nuspausti gaidukus. Maksimui apsvilino veidą, parako išdagos tiesiog užkimšo bumą, bet jo pirštai tuoj pat susigniaužė ant baltojo chalato riešų, ir pistoletai trenkėsi į grindis. Žmogus susmuko ant kelių, galva nusviro, ir, kai Maksimas jį paleido, minkštai nugriuvo kniūpsčias.

— Na na na, — pratarė rotmistras neperprantama intonacija. — Guldykite ir šitą čionai, — įsakė jis Pandžiui. — O tu, — kreipėsi į išblyškusį ir šlapią Zoizą, — bėk žemyn ir pranešk sekcijų vadams, kur aš. Tegul raportuoja, kaip sekasi jiems. — Zoiza trinktelėjo kulnais ir šoko prie durų. — Dar! Perduok Gaalui, kad liptų čionai… Liaukis bliovęs, bjaurybe! — aprėkė jis dejuojantį vyriškį ir nesmarkiai stuktelėjo bato galu jam į šoną. — Ė, bergždžia. Nupiepęs pašlemėkas, šiukšlė… Apieškoti! — įsakė jis Pandžiui. — Ir suguldykite juos visus eile. Čia pat, ant grindų. Bobą irgi, o tai išsipleikė vieninteliame krėsle…

Maksimas priėjo prie moters, atsargiai pakėlė ją ir pernešė ant lovos. Nerimas graužė jo sielą. Ne šito jis tikėjosi. O ko tikėjosi, dabar ir pats nežinojo — galbūt geltonų, neapykantos iššieptų ilčių, tūžmingo staugimo, žvėriškų žūtbūtinių kautynių… Savo jausmų jis neturėjo su kuo palyginti, bet kažkodėl prisiminė, kaip sykį pašovė tahorgą, ir tas didžiulis, pažiūrėti grėsmingas ir, pasak gandų, negailestingas gyvūnas, įgriuvęs peršautu stuburu į milžinišką duobę, tyliai, gailiai verkė ir kažką murmėjo — mirtinai liūdnai, mažne suprantamai…

— Kandidate Simai! — sugargė rotmistras. — Aš įsakiau — ant grindų!

Jis dėbsojo į Maksimą savo baisiomis skaidriomis akimis, lūpos buvo tarsi mėšlungio sutrauktos, ir Maksimas suprato: ne jam čia teisti ir spręsti, kas teisinga ir kas neteisinga. Jis tebėra pašalietis, jis dar nepažįsta jų neapykantos ir jų meilės… Jis vėl pakėlė moterį it paguldė ją šalia apkūniojo, kuris šaudė koridoriuje. Pandis ir antrasis gvardietis šniokštuodami naršė suimtųjų kišenes. Suimtieji tysojo be sąmonės. Visi penki.

Rotmistras įsitaisė krėsle, numetė ant stalo kepurę, užsirūkė ir pirštu pamojo Maksimui prieiti. Maksimas priėjo ir šaimiai sumušė kulnais.

— Kodėl numetei automatą? — negarsiai paklausė rotmistras.

— Jūs įsakėte nešaudyti.

— Pone rotmistre.

— Tikrai taip. Jūs įsakėte nešaudyti, pone rotmistre.

Rotmistras prisimerkęs pūtė dūmus į lubas.

— Vadinasi, jeigu aš įsakyčiau nekalbėti, tu nusikąstum liežuvį?

Maksimas nutylėjo. Pokalbis jam nepatiko, bet jis gerai prisiminė Gajaus pamokymus.

— Kas tėvas? — paklausė rotmistras.

— Branduolinės fizikos specialistas, pone rotmistre.

— Gyvas?

— Tikrai taip, pone rotmistre.

Rotmistras išsiėmė iš burnos cigaretę ir pažvelgė į Maksimą.

— Kur jis?

Maksimas supratu leptelėjęs. Dabar reikėjo išsisukti.

— Nežinau, pone rotmistre. Tiksliau, neprisimenu.

— Bet tai, kad jis branduolinininkas, tu prisimeni… O ką dar prisimeni?

— Nežinau, pone rotmistre. Prisimenu daug ką, bet kapralas Gaalas mano, kad tai — apgaulinga atmintis.

Koridoriuje pasigirdo skubrūs žingsniai, į kambarį įėjo Gajus ir išsitempė prieš rotmistrą.

— Imkis tų puslavonių, kaprale, — pasakė rotmistras. — Antrankių nepritrūks?

Gajus per petį žvilgtelėjo į suimtuosius:

— Jums leidus, pone rotmistre, vieną porą reikės paimti iš antrosios sekcijos.

— Veik.

Gajus išbėgo, o koridoriuje jau vėl kaukšėjo batai, pasirodė sekcijų vadai ir pranešė, kad operacija vyksta sėkmingai, du įtartini tipai jau suimti, gyventojai kaip visada aktjrviai padeda. Rotmistras įsakė greičiau viską baigti, o paskui į vadavietę perduoti slaptažodį „Drimba”. Kai sekcijų vadai išėjo, jis prisidegė naują cigaretę ir kurį laiką tylėjo žiūrėtinas, kaip gvardiečiai ima iš lentynų knygas, perverčia jas ir meta ant lovos.

— Pandi, — tyliai kreipėsi jis, — imkis paveikslų. Tik su štai tuo atsargiau, neapgadink, aš pasiimsiu jį sau… — Paskui jis vėl atsigręžė į Maksimą: — Kaip jis tau? — paklausė.

Maksimas pasižiūrėjo. Paveiksle buvo nutapytas jūros krantas, aukštas vandens tolis be horizonto, prieblanda ir moteris, brendanti iš jūros. Vėjas. Gaivuma. Moteriai šalta.

— Geras paveikslas, pone rotmistre, — pasakė Maksimas.

— Atpažįsti vietovę?

— Tikrai ne. Šitos jūros niekada nesu matęs.

— O kokią esi matęs?

— Visai kitą, pone rotmistre. Bet tai apgaulinga atmintis.

— Niekai. Tai ta pati jūra. Tik tu žiūrėjai ne nuo kranto, o iš tiltelio, po tavimi buvo baltas denis, o už tavęs, laivūgalyje, buvo dar vienas tiltelis, tik žemiau. O krante buvo ne šita boba, o tankas, ir tu taikei po bokšteliu… Ar žinai, šunyti, kas būna, kai gelžgalis pataiko po bokšteliu? Massarakš… — sušnypštė jis ir sumaigė nuorūką į stalviršį.