Arkadij Strugackij - Gyvenama Sala

— Nesuprantu, — šaltai pasakė Maksimas. — Niekada gyvenime niekuo niekur netaikiau.

— Kaip gali tai žinoti? Juk tu nieko neprisimeni, kandidate Simai!

— Aš prisimenu, kad netaikiau.

— Pone rotmistre!

— Prisimenu, kad netaikiau, pone rotmistre. Ir nesuprantu, apie ką kalbate.

Įėjo dviejų kandidatų lydimas Gajus. Jie suskato kaustyti suimtuosius sunkiais antrankiais.

— O juk irgi žmonės, — pasakė rotmistras. — Turi žmonas, vaikų. Kažką mylėjo, kažkas mylėjo juos…

Jis kalbėjo, akivaizdžiai tyčiodamasis, bet Maksimas pasakė tai, ką galvojo:

— Taip, pone rotmistre. Pasirodo, jie irgi žmonės.

— Nesitikėjai?

— Ne, pone rotmistre. Aš tikėjausi kažko kitko.

Akies krašteliu jis matė, kaip išgąstingai žiūri Gajus. Bet Maksimąjau pykino nuo melo, ir jis pridūrė:

— Aš maniau, kad jie iš tikrųjų išsigimėliai. Panašūs į nuogus, dėmėtus… gyvūnus.

— Nuogas dėmėtas kvailys, — svariai atrėžė rotmistras. — Kaimas. Tu ne Pietuose… Čia jie atrodo kaip žmonės. Puikūs mieli žmonės, kuriems smarkiai susijaudinus pašėlusiai skauda galvytę. Paukštį iš balso pažinsi. O tau galvytės neskauda, kai jaudiniesi? — staiga paklausė jis.

— Man niekada nieko neskauda, pone rotmistre, — atsakė Maksimas. — O jums?

— Ką-ą?

— Jūs kalbate taip irzliai, pone rotmistre, — pasakė Maksimas, — kad aš pamaniau…

— Pone rotmistre! — kažkokiu plerpiančiu balsu riktelėjo Gajus.

— Leiskite pranešti… Suimtieji atsikvošėjo.

Rotmistras pažvelgė į jį ir išsiviepė:

— Nesijaudink, kaprale. Tavo draugužis šiandien pademonstravo esąs tikras gvardietis. Jeigu ne jis, rotmistras Čaču dabar voliotųsi su kulka makaulėje… — Jis prisidegė trečią cigaretę, užvertė akis į lubas ir išpūtė tirštų dūmų debesį. — Tavo uoslė patikima, kaprale. Nors tuojau pat pakeičiau šį žaliūką į tikruosius eilinius… Massarakš, pakeičiau jį į karininkus! Jo užmojai — tarsi brigados vado, labai jau jis mėgsta kamantinėti karininkus… Bet dabar aš labai gerai suprantu tave, kaprale. Tavo raportas buvo visiškai pagrįstas. Taigi… kol kias neskubėkime jo aukštinti. — Rotmistras atsistojo, sunkiai žengdamas apėjo stalą ir sustojo priešais Maksimą.

— Kol kas netgi nekelsime jo į tikruosius eilinius. Jis — geras karys, bet dar pienburnis, kaimas… Imsimės jį auklėti… Dėmesio! — staiga sumaurojo jis. — Kaprale Gaalai, išvesti suimtuosius! Eilini Pandi ir kandidate Simai, paimti mano paveikslą ir visa, kas čia yra iš popieriaus! Viską nešti į mano mašiną!

Jis pasisuko ir išėjo iš kambario. Gajus priekaištingai pažvelgė į Maksimą, bet nieko nesakė. Gvardiečiai spyriais ir niuksais statė ant kojų sulaikytuosius ir vedė prie durų. Sulaikytieji nesipriešino. Jie buvo tarsi iš vatos, svirduliavo, jų kojos linko. Apkūnusis, šaudęs koridoriuje, garsiai dejavo ir pašnibždomis keikėsi. Moteris be garso krutino lūpas. Jos akys keistai švytėjo.

— Ei, Makai, — kreipėsi Pandis, — čiupk tą apklotą nuo lovos, susuk į jį knygeles, o jei nepakaks — paimk dar ir paklodę. Kai sudėsi — tempk viską apačion, o aš nešiu paveikslą… Ir automato nepamiršk, paikši tu! Kaip manai, ko rotmistras tave užsipuolė? Automatą numetei. Argi galima ginklą mėtyti? Ir dar mūšyje… Et, kaimas…

— Liaukis plepėjęs, Pandi, — piktai atsiliepė Gajus, — imk paveikslą ir eik.

Tarpduryje jis atsigręžė į Maksimą, pirštu pastukseno sau į kaktą ir dingo. Girdėjosi, kaip Pandis, lipdamas laiptais, visa gerkle plėšia „Nurimk, motuše”. Maksimas atsiduso, automatą pasidėjo ant stalo ir priėjo prie šūsnies knygų, suverstų ant lovos ir ant grindų. Staiga jis suvokė dar niekur čia nematęs tiek knygų, nebent bibliotekoje. Žinoma, knygynuose jų irgi būdavo daugiau, bet tik kiekiu, o ne pavadinimais.

Knygos buvo senos, pageltusiais lapais. Kai kurios vos vos apsvilusios, o kai kurios, Maksimo nuostabai, juntamai radioaktyvios. Kaip reikiant apžiūrėti jas nebuvo laiko. Maksimas ant išskleistos antklodės paskubomis dėjo tvarkingas krūveles ir skaitė tik pavadinimus. Taip, čia nebuvo „Kolicu Felša, arba Beprotiškai narsus brigados vadas, atliekantis žygdarbius priešo užnugaryje”, nebuvo romano „Burtininko meilė ir ištikimybė”, nebuvo putnios poemos „Liepsnojanti moters širdis” ir populiarios brošiūros „Socialinės higienos tikslai”. Čia Maksimas išvydo storus rimtų veikalų tomus: „Evoliucijos teorija”, „Darbininkų judėjimo problemos”, „Finansų politika ir ekonomiškai sveika valstybė”, „Badas: stimulas ar kliūtis?”… kažkokias „Kritikas”, „Kursus”, „Pagrindus”, lydimus terminų, kurių Maksimas nežinojo. Čia buvo hontiečių viduramžių poezijos rinkinių, Maksimui nežinomų tautų pasakų ir baladžių, kažkokio T. Kuuro raštų keturtomis ir daug beletristikos: „Audra ir žolė”, „Žmogus, kuris buvo Pasaulio Šviesa”, „Salos be žydrynės”… ir dar daug knygų nežinomomis kalbomis, ir vėl matematikos, fizikos, biologijos knygos, ir vėl beletristika…

Maksimas supakavo du ryšulius ir keletą sekundžių pastovėjo dairydamasis po kambarį. Tuščios persikreipusios lentynos, tamsios dėmės — ten, kur kabėjo paveikslai, patys paveikslai, nuplėšti nuo rėmų, sutrypti… ir nė pėdsako stomatologinės įrangos… Jis paėmė ryšulius ir pasuko prie durų, bet susizgribo ir grįžo automato. Ant stalo po stiklu gulėjo dvi nuotraukos. Vienoje — ta pati perregima moteris, jai ant kelių kokių ketverių metų berniukas, prasižiojęs iš nuostabos, o moteris — jauna, patenkinta, išdidi… Kitoje nuotraukoje — gražus kalnų kraštovaizdis, tamsūs medžių guotai, apgriuvęs senovinis bokštas… Maksimas persimetė automatą per petį ir grįžo prie ryšulių.

Rytais po pusryčių brigada išsirikiuodavo pratybų aikštėje išklausyti įsakymų ir pasiskirstyti į užsiėmimus. Be vakarinių patikrinimų, Maksimui tai buvo pati slogiausia procedūra. Bet kokių įsakymų skaitymas kaskart baigdavosi tikru priepuoliu — kažkokio aklo, beprasmio, nenatūralaus, niekuo nepagrįsto ir todėl pašaliniam žmogui keliančio itin nemalonų įspūdį entuziazmo. Maksimas prisiversdavo tramdyti savyje nevalingą pasibjaurėjimą ta staigia beprotybe, kuri apimdavo visą brigadą, nuo vado iki paskutinio kandidato; jis tvirtindavo sau, kad tiesiog nesupranta tokio aistringo gvardiečių dėmesio brigados raštinės veiklai; jis bardavo save už pašalinio ir svetimžemio skepticizmą, stengdavosi pats pajusti įkvėpimą, mintyse kalė sau į galvą, kad sudėtingomis sąlygomis tokie masinio entuziazmo sprogimai byloja tik apie žmonių sutelktumą, apie jų vienybę bei ryžtą pasiaukoti vardan bendro tikslo. Tačiau vaikinui buvo labai sunku.

Nuo vaikystės mokytas santūriai ironiškos savivokos, nepakantumo skambiems žoiams — iš viso — ir choru iškilmingai plėšiamiems maršams — konkrečiai, jis kone tūžo ant rikiuotės draugų, gerų, atviraširdžių, šiaip jau puikių vaikinų, kai išgirdę įsakymą, kuriuo kandidatas toks ir toks baudžiamas trimis paromis karcerio už kivirčą su tikruoju, eiliniu tokiu ir tokiu, jie staiga išsižiodavo, netekdavo būdingo gerumo bei humoro jausmo ir imdavo sužavėti šaukti „valio”, o paskui apsiašaroję užtraukdavo „Kovingosios Gvardijos maršą” ir kartodavo jį dusyk, trissyk, o neretai ir keturissyk. Mažą to, iš brigados virtuvės atskubėdavo net virėjai ir su įkarščiu pritardavo, pašėlusiai mosuodami samčiais ir peiliais, juo labiau kad rikiuotėje nestovėdavo. Nepamiršdamas, kad šitame pasaulyje reikia būti tokiam kaip visi, Maksimas irgi dainuodavo ir taip pat stengdavosi netekti humoro jausmo, ir tai jam pavykdavo, bet būdavo šlykštu, nes pats jis nejausdavo jokio entuziazmo, tik slogų kartėlį.