Arkadij Strugackij - Gyvenama Sala

Ši intuityvi išvada pasitvirtino dar po dešimties dienų, kai Gajus per konkursą įstojo į neakivaizdinę pretendentų mokyklą pirmajam karininko laipsniui pelnyti ir ėmėsi kalti matematiką bei mechaniką. Elementariojo balistikos kurso schemos ir formulės suglumino Maksimą. Jis prikibo prie Gajaus, šis iš pradžių nesuprato, ko Maksimas nori, o paskui, atlaidžiai šypsodamasis, paaiškino savojo pasaulio kosmografiją. Ir tuomet paaiškėjo, kad gjrvenama sala — ne rutulys, ne geoidas ir išvis ne planeta.

Gyvenama sala buvo Pasaulis, vienintelis pasaulis Visatoje. Aborigenų kojos mynė tvirtą Pasaulio Sferos paviršių. Virš galvos aborigenų pasaulį supo gigantiškas, tačiau baigtinės apimties dujų rutulys, kol kas nežinomos sudėties ir kol kas ne visai aiškių fizinių savybių. Egzistavo teorija, neva dujų tankis sparčiai auga pūslės centro layptimi ir ten vyksta kažkokie paslaptingi procesai, sukeliantys reguliariilis vadinamosios Pasaulio Šviesos ryškumo pokyčius, lemiantys dienos bei nakties kaitą. Be trumpalaikių, paros trukmės. Pasaulio Šviesos būvio pasikeitimų, egzistavo ir ilgalaikiai, sukeliantys sezoninius temperatūros svyravimus ir metų laikų kaitą. Traukos jėga veikė nuo Pasaulio Sferos centro statmenai jos paviršiui. Trumpiau sakant, gyvenama sala egzistavo ant vidinio milžiniško burbulo paviršiaus begaliniame skliaute, užpildančiame visą likusią Visatą.

Maksimas, visiškai suglumęs iš netikėtumo, dar bandė veltis į ginčą, tačiau labai greitai paaiškėjo, kad jie su Gajumi kalba skirtingomis kalbomis ir suprasti vienam kitą jiems žymiai sunkiau nei tvirtų įsitikinimų kopemikiečiui ir tvirtų pažiūrų Ptolemėjo šalininkui. Esmė glūdėjo nepaprastose šios planetos atmosferos savybėse. Pirma, neįtikėtinai stipri refirakcija baisiausiai užrietė horizontą ir nuo amžių aborigenai buvo tikinami, kad jų žemė ne plokščia ir bent jau ne išgaubta — ji įgaubta. „Atsistokite ant jūros kranto, — rekomendavo mokykliniai vadovėliai, — ir stebėkite, kaip juda laivas, atsišvartavęs nuo prieplaukos. Iš pradžių jis judės tarsi plokštuma, bet kuo toliau nuplauks, tuo aukščiau kils, kol dings atmosferos rūkanoje, dengiančioje likusią Pasaulio dalį”. Antra, atmosfera buvo labai tanki ir fosforescavo dieną ir naktį, taigi čia niekas niekada neregėjo žvaigždėto dangaus, o Saulės stebėjimo atvejai buvo užrašyti kronikose ir virto pagrindu begaliniams bandymams sukurti Pasaulio Šviesos teoriją.

Maksimas suprato, kad atsidūrė milžiniškuose spąstuose ir kontaktas taps įmanomas tik tada, kai jam pavyks vos ne tiesiogine prasme sugriauti natūralius vaizdinius, kurie formavosi dešimtmečiais. Veikiausiai tai jau band) darji, sprendžiant iš paplitusio keiksmo „massarakš”, kas pažodžiui reiškė „pasaulis išvirkščiai”; be to. Gajus pasakojo apie visiškai abstrakčią matematinę teoriją, pateikiančią Pasaulį kitaip. Ši teorija, atsiradusi dar priešistoriniais laikais, kažkada buvo persekiojama oficialiosios religijos, turėjo savus kankinius, o matematinės damos jai suteikė praėjusio amžiaus genialių matematikų darbai, bet ji taip ir liko visiškai abstrakti, nors, kaip ir dauguma abstrakčiųjų teorijų, visai neseniai pagaliau buvo pritaikyta praktiškai, sukūrus ypač toliašaudžius balistinius pabūklus.

Apgalvojęs ir sugretinęs visa, ką sužinojo, Maksimas suprato, kad, pirma, visą laiką čia atrodė kaip beprotis — neveltui jo mentogramos pateko į šizoidinę „Stebuklingą kelionę”. Antra, jis suvokė, kad jei nenori grįžti pas Begemotą, iki tinkamos akimirkos privalo slėpti savo, kaip ateivio iš kitos planetos, kilmę. Tai reiškė, kad iš gyvenamos salos pagalbos tikėtis neverta, kad pasikliauti jis gali tik savimi, kad nulinio siųstuvo konstravimas atidedamas neribotam laikui, o jis pats įstrigo čia veikiausiai ilgam, galbūt, massarakš, visiems laikams. Beviltiška padėtis vos neišmušė jo iš pusiausvyros, bet jis sukando dantis ir prisivertė mąstyti vien logiškai, Mamai teks išgyventi baisų metą. Jai bus be galo sunku, ir jau vien ši mintis atgraso nuo bet kokio noro mąstyti logiškai. Kad jį devynios, tą nevykusį uždarą pasaulį!.. Bet aš turiu tik dvi išeitis: arba ilgėtis to, kas neįmanoma, ir bejėgiškai graužtis, arba susitvardyti ir gyventi. Gyventi iš tikrųjų, kaip kad troškau visada — mylėti draugus, siekti tikslo, grumtis, nugalėti, pralaimėti, gauti per nosį, duoti grąžos — visaip, kaip tik pageidauji, tik negrąžant rankų… Jis liovėsi kalbėjęs apie Visatos struktūrą ir ėmė klausinėti Gajaus apie savosios gyvenamos salos istoriją ir socialinę santvarką.

Istorijos reikalai buvo nekokie. Gajus žinojo tik jos nuotrupas, o rimtų knygų neturėjo. Paaiškėjo, kad miesto bibliotekoje tokių knygų taip pat nėra. Tačiau pakžo duomenų suprasti, jog Maksimą priglaudusi šalis iki pat paskutinio pražūtingo karo buvo gerokai didesnė, o valdė ją saujelė nevykėlių finansininkų ir degeneravusių aristokratų, kurie nustekeno liaudį iki skurdo, valstybinį aparatą apnuodijo korupcija ir galiausiai įsivėlė į kaimynų sukurstytą didžiulį kolonijinį karą. Į tą karą įsitraukė visas pasaulis, žuvo milijonų milijonai, buvo sugriauta tūkstančiai miestų, dešimtys mažų valstybių nušluotos nuo žemės paviršiaus, pasaulyje ir šalyje įsivyravo chaosas. Užėjo nuožmaus bado ir epidemijų dienos. Liaudies bandymus sukilti išnaudotojų saujelė malšino branduoliniais sprogmenimis. Šalis ir pasaulis slydo į pražūtį. Išgelbėjo Nežinomi Tėvai. Sprendžiant iš visko, tai buvo anoniminė grupė jaunų generalinės vadavietės karininkų, kurie vieną gražią dieną, disponuodami' viso labo dviem divizijomis, labai nepatenkintomis tuo, kad jas siunčia į atominę mėsmalę, surengė perversmą ir užgrobė valdžią. Tai nutiko prieš dvidešimt ketverius metus. Nuo to laiko padėtis esmingai stabilizavosi, ir karas užgeso kažkaip savaime, nors taikos niekas neskelbė. Energingi anoniminiai valdovai iš dalies įvedė tvarką, griežtomis priemonėmis atgaivino ekonomiką — bent jau centriniuose rajonuose, — ir šalis tapo tokia, kokia yra dabar. Gyvenimo lygis gerokai pakilo, buitis nusistovėjo taikingoje vagoje, visuomenės moralė pasiekė neregėtas istorijoje aukštumas — žodžiu, viskas buvo gerai. Maksimas suprato, kad politinė šalies sistema toli gražu ne ideali, kad tai — kažkokia karinės diktatūros atmaina. Tačiau buvo aišku, kad Nežinomi Tėvai yra ypač populiarūs, ir, beje, visuose visuomenės sluoksniuose. Ekonominio tokio populiarumo pagrindo Maksimas taip ir nesuprato: ką ir sakyti, pusė šalies tebėra griuvėsiai, karinės išlaidos — milžiniškos, didžioji gyventojų dalis gyvena daugiau nei kukliai… Bet veikiausiai priežastis buvo tai, kad karinės viršūnės sugebėjo sutramdyti pramonininkų apetitą ir tuo pelnė populiarumą tarp darbininkų bei sutramdė pačius darbininkus, ir tuo pelnė populiarumą tarp pramonininkų. Vis dėlto tai buvo tik prielaidos. Pavyzdžiui, Gajui taip kelti klausimą išvis atrodė keista: jam visuomenė buvo vieningas organizmas, trinties tarp socialinių grupių jis negalėjo net įsivaizduoti…

Padėtis išorėje ir toliau liko be galo įtempta. Į šiaurę nuo šalies plytėjo dvi didelės valstybės — Hontis ir Pandėja, — buvusios lyg ir provincijos, lyg ir kolonijos. Apie šias šalis niekas nieko nežinojo, išskyrus tai, kad jos abi puoselėja pačius agresyviausius ketinimus, be paliovos siuntinėja diversantus bei šnipus, kursto incidentus pasieniuose ir kėsinasi kariauti. To karo tikslas Gajui buvo neaiškus, o niekada jis juo ir nesidomėjo. Šiaurėje spietėsi priešai, su jų agentais jis grūmėsi žūtbūtinai, ir to jam visiškai pakako.