Arkadij Strugackij - Gyvenama Sala

Pietuose, už pasienio miškii, driekėsi branduolinių sprogimų išdeginta dykuma, susiformavusi vietoj ištisos grupės šalių, aktyviausiai dalyvavusių kariųiuose veiksmuose. Kas dedasi tuose milijonuose kvadratinių kilometrų, taip pat niekas nieko nežinojo, o ir nesidomėjo. Pietines sienas nuolatos puldinėjo milžiniškos puslaukinių išsigimėlių rujos, įsiveisusios miškuose už Žydrosios Gyvatės upės. Pietinių sienų problema buvo laikoma bene svarbiausia. Ten padėtis buvo labai sudėtinga ir kaip tik ten buvo sutelkti rinktiniai Kovingosios Gvardijos daliniai. Gajus Pietuose ištarnavo trejus metus ir papasakodavo neįtikėtinų dalykų.

Piečiau dykumos, kitame vienintelio planetos žemyno krašte, taip pat galėjo išlikti kokių nors valstybių, bet apie jas nieko nebuvo girdėti. Užtat nuolat ir nemaloniai apsireikšdavo vadinamoji Salų Imperija, įsikūrusi dviejuose didžiuliuose kito pusrutulio archipelaguose. Pasaulinis Okeanas priklausė jai. Radioaktyvius vandenis vagojo milžiniškas povandeninis laivynas: laivai, įžūliai išdažyti balta it sniegas spalva, aprūpinti moderniausia naikinimo technika, o jų įgulos — specialiai dresuotų galvažudžių gaujos. Šiurpūs lyg vaiduokliai baltieji povandeniniai laivai niekuo neišprovokuotais apšaudymais ir piratų desantais palaikė siaubingą įtampą pajūrio rajonuose. Šiai baltajai grėsmei taip pat priešinosi Gvardija.

Pasaulinio chaoso ir griūties reginys pribloškė Maksimą. Tai buvo planeta-kapinynas, planeta, kurioje protinga gyvybė vos vos teruseno, ir tat kėsinosi bet kurią akimirką užgniaužti pati save.

Maksimas klausydavosi Rados, jos ramių ir kraupių pasakojimų apie tai, kaip motiną pasiekė žinia apie tėvo žūtį (tėvas, gydytojas epidemiologas, atsisakė išvykti iš maro apimto rajono, o valstybė anuomet neturėjo nei laiko, nei galimybių kovoti su maru, taigi rajonas buvo paprasčiausiai subombarduotas); apie tai, kaip prieš dešimtį metų prie sostinės priartėjo maištininkai, prasidėjo evakuacija, minia, šturmuojanti traukinį, sutrypė senelę, tėvo motiną, o po dešimties dienų nuo dizenterijos mirė jaunesnis broliukas; apie tai, kaip po motinos mirties tam, kad išmaitintų mažąjį Gajų ir visiškai bejėgį dėdulę Kaaną, ji po aštuoniolika valandų per parą plovė indus persiuntimo punkte, vėliau dirbo valytoja prabangioje spekuliantų landynėje, vėliau dalyvavo „moterų lenktynėse su totalizatoriumi”, paskui sėdėjo kalėjime, tiesa, neilgai, bet dėl to kalėjimo liko be darbo ir kelis mėnesius elgetavo…

Maksimas klausydavosi dėdulės Kaano, kadaise žymaus mokslininko, pasakojimų apie tai, kaip pačiais pirmaisiais karo metais buvo panaikinta Mokslų Akademija ir suburtas Jo Imperatoriškosios Didenybės Akademijos batalionas; kaip badmečiu išprotėjo ir pasikorė evoliucijos teorijos kūrėjas; kaip virdavo srėbalą iš klijiĮ, nugremžtų nuo sienų apmušalų; kaip alkana minia nusiaubė zoologijos muziejų ir maistui išgrobstė spirite laikytus preparatus…

Maksimas klausydavosi Gajaus, jo atvirų pasakojimų apie priešbalistinės gynybos bokštų statybą pietiniame pasienyje, apie tai, kaip naktimis žmogėdros prisėlina prie statybos aikštelių ir pagrobia darbininkus perauklėjamuosius ir sargybinius gvardiečius; kaip tamsoje negirdimi lyg vaiduokliai puola negailestingi vampyrai, pusiau žmonės, pusiau meškos, pusiau šunys; klausydavosi, kaip jis sužavėtas liaupsina PBG sistemą, kurtą paskutiniaisiais karo metais neįtikėtinų nepriteklių kaina; ši sistema iš esmės ir nutraukė karinius veiksmus, apgindama šalį iš oro, ji ir dabar yra vienintelė saugumo nuo agresijos iš šiaurės garantija… O tie niekšai rengia antpuolius prieš atkirčio bokštus — parsidavusi šunauja, moterų ir vaikų žudikąi, papirkti nešvariais Hončio ir Pandėjos pinigais, išsigimėliai, bjaurybės, baisesni už bet kokį Žiurkėgaudį… Nervingą Gajaus veidą iškreipdavo neapykanta. Tai svarbiausia priežastis, sakydavo jis, kumščiu bilsnodamas į stalą, dėl kurios stojau į Gvardiją, ne į gamyklą, ne į laukus, ne į biurą ėjau — į Kovingąją Gvardiją, kuri dabar atsakinga už viską…

Maksimas klausydavosi godžiai, kaip baisios, neįmanomos pasakos, juo baisesnės, juo labiau neįmanomos, kad visa tai buvo iš tiknŲų, kad daug kas, labai daug kas tęsėsi ir toliau, o patys baisiausi, užvis labiausiai neįmanomi, dalykai bet kurią minutę galėjo vėl nutikti. Dabar jam atrodė juokinga ir gėda galvoti apie savo nesėkmes, visai sumenko savos problemos — koks jau ten kontaktas, nulinis siųstuvas, namų ilgesys, rankų grąžymas…

Simkvežimis staigiai pasuko į siauroką gatvę, apstatytą plytiniais daugiaaukščiais, ir Pandis ištarė: „Atvažiavome”. Praeiviai šaligatvyje šūstelėjo prie sienų, dangstydamiesi nuo žibintų šviesos. Sunkvežimis sustojo, virš kabinos išniro ilga teleskopinė antena.

— Lipk! — vienu balsu riktelėjo antrosios ir trečiosios sekcijų vadai, ir gvardiečiai pabiro per bortus.

— Pirmoji sekcija lieka! — sukomandavo Gajus.

Jau pašokę Pandis ir Maksimas vėl atsisėdo.

– Į trejetus išsiskirstyk! — rėkavo kapralai šaligatvyje. — Antroji sekcija, pirmyn! Trečioji sekcija, paskui mane!

Nutrinksėjo kaustyti batai, spygtelėjo sužavėta moteris, kažkas viršutiniame aukšte veriančiai suklykė:

— Ponai! Kovingoji Gvardija!..

— Tegyvuoja Kovingoji Gvardija!

— Valio! — ėmė šaukti išblyškę žmonės, prisispaudę prie sienų, kad nesipainiotų po kojomis. Atrodė, kad praeiviai tik ir laukė gvardiečiii, o dabar, sulaukę, džiaugėsi jais kaip geriausiais draugais.

Maksimo dešinėje sėdėjęs kandidatas Zoiza, visai dar berniūkštis, aukštas, laibas it kartis, su balzganu pūkeliu ant skruostų, smaila alkūne bakstelėjo kaimynui į šoną ir džiugiai pamerkė. Maksimas atsakydamas nusišypsojo. Sekcijos jau dingo įėjimuose, prie durų liko stovėti tik kapralai — tvirti, patikimi, sustingusiais veidais po beretėmis, nusmauktomis ant šono. Trinktelėjo kabinos durelės, ir rotmistras Čaču sukarkė:

— Pirmoji sekcija, lipk, rikiuokis!

Maksimas stryktelėjo per bortą. Kai sekcija išsirikiavo, rotmistras mostelėdamas ranka sustabdė Gajų, prišokusį raportuoti, priėjo prie pat rikiuotės ir įsakė:

– Šalmus užsidėk!

Tikrieji eiliniai tarsi laukė šio įsakymo, o kandidatai kiek užgaišo. Rotmistras, nekantriai stuksendamas kulnu, luktelėjo, kol Zoiza įveiks pasmakrės dirželį, sukomandavo „dešinėn” ir „bėgte marš”. Jis pats nubėgo pirmas, nerangiai vikrus, smarkiai mosuodamas suluošintąja ranka, vesdamas sekciją po tamsia arka, pro geležinius bakus su pūvančiomis atmatomis, į siaurą ir niūrų tarsi šulinys kiemą, apstatytą malkų rietuvėmis, pasuko po kita arka, tokia pat tamsia ir dvokiančia, ir sustojo priešais apsilaupiusias duris po blausia lempute.

— Dėmesio! — karktelėjo jis. — Pirmoji sekcija ir kandidatas Simas eina su manimi. Kiti lieka čia. Kaprale Gaalai, po švilpuko antrąjį trejetą — pas mane, į viršiį į ketvirtą aukštą. Nieko neišleisti, imti gyvus, šaudyti tik kraštutiniu atveju. Pirmasis trejete ir kandidate Simai, paskui mane!

Jis stumtelėjo aptrintas duris ir išnyko. Maksimas, aplenkęs

Pandį, puolė iš paskos. Už durų buvo statūs akmeniniai laiptai su lipniais geležiniais turėklais, siauri ir purvini, nutvieksti kažkokios liguistos pūlingos šviesos. Rotmistras žvaliai, žengdamas per tris pakopas, skubėjo viršun. Maksimas pasivijo jį ir išvydo rotmistro rankoje pistoletą. Tada nesustodamas nusikabino nuo kaklo automatą; akimirkai jį supykino nuo minties, kad tuojau galbūt teks šaudyti į žmones, bet jis tą mintį nuvijo — jie buvo ne žmonės, jie buvo gyvuliai, bjauresni už ūsuotį Žiurkėgaudį, bjauresni už dėmėtąsias beždžiones — šlykšti purvynė po kojomis, pūlinga šviesa; apskrepliuotos sienos tą jausmą tik sustiprino, neleido išsivadėti.