Arkadij Strugackij - Gyvenama Sala

Šįsyk įkarščio protrūkis ištiko, perskaičius 127-ąjį įsakymą apie tikrojo eilinio Dimbos paaukštinimą kapralu, 128-ąjįįsa]qmią apie padėką kandidatui į tikruosius eilinius Simui už drąsą operacijos metu ir 129-ąjį įsakymą apie ketvirtosios kuopos kareivinių remontą. Vos brigados adjutantas spėjo sudėti įsakmų blankus į odinę planšetę, brigados vadas, nusiplėšęs nuo galvos kepurę, giliai įkvėpė ir girgždančiu falcetu suriko: „Kovinga!.. Gvardija!.. Žingsniu!..” Ir prasidėjo, ir prasidėjo… Šiandien Maksimas jautėsi ypač bjauriai, nes pastebėjo, kaip tamsiais rotmistro Čaču skruostais rieda ašaros. Gvardiečiai maurojo it jaučiai, buožėmis mušdami taktą į masyvias diržų sagtis. Maksimas kuo stipriau užsimerkė, kad nieko nematytų ir negirdėtų, ir užriaumojo lyg įsikarščiavęs tahorgas; jo balsas užgožė visus kitus balsus — bent jau jam taip atrodė. „Pirmyn, bebaimiai!..” — kriokė jis, daugiau nieko negirdėdamas, tik save. Tai bent idiotiškas tekstas… Turbūt koks kapralas sukūrė. Reikia labai jau mėgti savo amatą, kad su tokiais žodžiais lūpose eitum į mūšį. Jis atsimerkė ir išvydo būrį juodų paukščių, neramiai ir be garso besiblaškančių virš pratybų aikštės… „Ir nepadės tau šarvai deimantiniai, o prieše!..”

Paskui viskas baigėsi taip pat staiga, kaip ir prasidėjo. Brigados vadas tižiu žvilgsniu nudelbė rikiuotę, prisiminė, kur esąs, ir prarėktu apyverksniu balsu sukomandavo: „Ponai karininkai išskirsto kuopas į užsiėmimus!” Vaikinai, kinkuodami galvomis, sutrikę šnairavo vieni į kitus. Atrodė visai apduję, ir rotmistrui Čaču teko dusyk surikti: „Lygiuoot!” — kol gretos deramai sustojo. Po to kuopą nuvedė prie kareiviniiĮ, ir rotmistras įsakė:

— Pirmoji sekcija siunčiama į sargybą. Kitos pradeda užsiėmimus pagal tvarkaraštį. Iš-šsiskirstyk!

Išsiskirstė. Gajus surikiavo savąją sekciją ir nurodė postus. Maksimui su tikruoju eiliniu Pandžiu teko postas tardymo kameroje. Gajus greitosiomis paaiškino Maksimui jo priedermes: iš dešinės už suimtojo stovėti laikysena „ramiai”, suimtajam bent pabandžius atsikelti nuo suolo — sutrukdji tam jėga, laikytis tiesioginio pavaldumo brigados vadui, vyresnysis — eilinis Pandis… Trumpiau tariant, žiūrėk į Pandį ir elkis kaip jis. Aš tavęs nieku gyvu nebūčiau skyręs į šį postą, kandidatui nepriklauso, bet ponas rotmistras įsakė…

— Tu, Makai, būk apdairus. Kažko nesuprantu aš pono rotmistro. Galbūt nori tave kuo greičiau paaukštinti — labai jau patikai jam per operaciją; vakar ją nagrinėjant su sekcijų vadais, jis gerai atsiliepė apie tave, o ir įsakymas… O gal tikrina tave. Kodėl šitaip — nežinau. Gal kaltas aš su savo raportu, o gal ir tu pats — su savo šnekomis… — Jis susirūpinęs nužvelgė Maksimą. — Imk ir nusiblizgink dar kartą batus, pasitempk diržą ir užsimauk paradines pirštines… Tiesa, neturi, kandidatams nepriklauso… Gerai jau, lėk į sandėlį, tik gyviau, po trisdešimties minučių išeiname.

Sandėlyje Maksimas susidūrė su Pandžiu, kuris keitė įskilusią kokardą.

— Va, kaprale! — pasakė Pandis, kreipdamasis į sandėlio viršininką ir tapšnodamas Maksimui per petį. — Matai koks? Vaikinas devinta diena Gvardijoje, o jau padėka. Į kamerą jį kartu su manim siunčia… Greičiausiai baltų pirštinių atskuodė? Išduok jam, kaprale, geras pirštines, nusipelnė. Vyrukas — pažiba!

Kapralas nepatenkintas suniurzgė, nulindo tarp lentynų, užverstų aprangos atsargomis, numetė ant išdavimo stalo priešais Maksimą keletą porų baltų siūlinių pirštinių ir paniekinančiai subambėjo:

— Pažiba… Čia, su apdujėliais kariaudami, jūs — pažibos. Kurgi ne, kai jam iš skausmo visi viduriai sproginėja — priėjai ir dėk tokį į maišą. Taip ir mano senelis pažiba būtų. Be rankų, be kojų…

Pandis įsižeidė.

— Tavo senelis be rankų, be kojų blakstienomis būtų autus nešęs, — pasakė jis, — jei ant jo štai taip su dviem pistoletais šoktų… Aš jau spėjau pamanyti — baigtas kriukis ponui rotmistrui…

— Kriukis, kriukis… — niurnėjo kapralas. — Va, po pusmečio nutrenks jus į pietinį pasienį — tada pažiūrėsim, kas blakstienom pasiremdamas lakstys…

Kai jie išėjo iš sandėlio, Maksimas kuo pagarbiausiai paklausė (draugužis Pandis pagarbą mėgo):

— Pone Pandi, kodėl tuos išsigimėlius apninka tokie skausmai? Ir dar visus iš karto! Kaip čia yra?

— Iš baimės, — atsakė Pandis žemesniu balsu, kad reikšmingiau skambėtų. — Išsigimėliai, supranti? Skaityti tau reikėtų daugiau, Makai. Yra tokia brošiūra „Išsigimėliai, kas jie ir iš kur”. Perskaityk, antraip koks esi kaimas, toks ir liksi. Vien drąsa toli nevažiuosi… — Jis patylėjo. — Štai, pavyzdžiui, mes jaudinamės, pykstame, sakykim, ar išsigąstame — ir nieko, nebent prakaitas išpila arba, tarkime, kinkos dreba. O jų organizmai nenormalūs, išsigimę. Ar pyksta jis ant ko nors, ar, pavyzdžiui, pabūgo ko, ar išvis… išsyk stiprūs skausmai galvoje ir visame kūne. Iki sąmonės netekimo, supranti? Iš to mes juos atpažįstame ir, žinoma, sulaikome… griebiame… O pirštinėlės — geros, kaip tik man. Kaip manai?

— Mažokos jos man, pone Pandi, — pasiskundė Maksimas. — Gal pasikeiskime: jūs imkite šitas, o man savas duokite, padėvėtas.

Pandis buvo labai patenkintas. Ir Maksimas buvo labai patenkintas. Staiga jis prisiminė Fanką, kaip šis mašinoje tampėsi, raičiojosi iš skausmo… ir kaip jį suėmė patruliuojantys gvardiečiai…

Tiktai ko Fankas galėjo išsigąsti? Ir ant ko jis galėjo pykti? Juk jis nesijaudino, ramiai sau vairavo, švilpavo, kažko labai norėjo… tikriausiai rūkyti… Vis dėlto juk jis atsigręžė, pamatė patrulinę mašiną… ar tai buvo vėliau? Taip, jis labai skubėjo, o furgonas buvo užtvėręs kelią… gal ir supyko?.. Na ne, ką aš čia išsigalvoju? Ar maža kokie priepuoliai gali ištikti žmones… O sulaikė jį dėl avarijos. Įdomu vis dėlto, kur jis mane vežė ir kas jis toks? Fanką reikėtų susirasti…

Jis nusiblizgino batus, idealiai susitvarkė priešais didelį veidrodį, pasikabino ant kaklo automatą, vėl nužvelgė save veidrodyje, o čia ir Gajus įsakė rikiuotis.

Visus priekabiai apžiūrėjęs ir patikrinęs, ar žino priedermes. Gajus nuskubėjo į kuopos raštinę raportuoti.

Kol jo nebuvo, gvardiečiai sužaidė „muilą”, buvo papasakotos trys kareiviško gyvenimo istorijos, kurių Maksimas nesuprato, nes nežinojo tam tikrų specifinių posakiiĮ, paskui tarnybos draugai priskreto prie Maksimo, kad šis papasakotų, iš kur jis, toks stambuolis, atsiradęs — tai jau buvo sekcijoje įprasti juokai, — ir išprašė atminčiai vamzdeliu sulankstyti porą monetų. Paskui iš raštinės išėjo Gajaus lydimas rotmistras Čaču. Jis taip pat priekabiai visus apžiūrėjo, Gajui pasakęs: „Vesk sekciją, kaprale”, — atsitraukė šalin, ir sekcija nužygiavo vadavietės link.

Vadavietėje rotmistras įsakė tikrajam eiliniui Pandžiui ir kandidatui Simui eiti paskui jį, o Gajus nusivedė kitus. Rotmistras, Pandis ir Maksimas suėjo į nedidelį kambarėlį su aklinai užtrauktomis užuolaidomis, prakvipusį tabaku ir odekolonu. Tolimajame gale stovėjo didžiulis tuščias stalas, aplink jį — minkštos kėdės, o ant sienos kabojo pajuodęs paveikslas, vaizduojantis senovės kautynes: arkliai, aptempti mundurai, kardai ir gausūs baltų dūmų tumulaiPer dešimt žingsnių nuo stalo ir dešiniau durų Maksimas pamatė geležinę taburetę skylėta sėdyne. Taburetės kojelė stambiais varžtais buvo prisukta prie grindų.

– Į vietas, — sukomandavo rotmistras, nuėjo ir atsisėdo prie stalo.