Arkadij Strugackij - Gyvenama Sala

Tas kažką skubiai brūkštelėjo žurnalo paraštėje ir pakišo brigados vadui perskaityti. Pastarasis labai nustebo, pirštais pabarbeno į smakrą ir abejodamas žvilgtelėjo į civilį. Civilis šypsojosi. Tuomet brigados vadas gūžtelėjo pečiais, pasvarstė ir kreipėsi į rotmistrą:

— Liudininke Čaču, kaip kaltinamasis elgėsi suimamas?

— Voliojosi užvertęs kanopas, — niauriai atsakė rotmistras.

— Tai yra jis nesipriešino… Ta-aip… — Brigados vadas dar truputį pagalvojo, atsistojo ir paskelbė nuosprendį: — Kaltinamasis numeris septyniasdešimt trys-trylika nuteisiamas mirties bausme, nuosprendžio įvykdymo terminas nenustatomas, kol nuosprendis bus įvykdytas, kaltinamajam skiriami perauklėjimo darbai.

Rotmistro Čaču veide atsispindėjo paniekinanti nuostaba, o vienarankis vedamas lauk patyliukais juokėsi ir purtė galvą, lyg sakytų: „Tai bent!..”

Paskui įvedė numerį septyniasdešimt trys-keturiolika. Jis buvo tas pats žmogus, kuris tąsyk rėkė raitydamasis ant grindų. Buvo persmelktas baimės, bet elgėsi atžariai. Tiesiog nuo slenksčio jis sušuko, kad į klausimus neatsakinės ir malonių nepageidauja. Jis iš tiesų tylėjo ir neatsakė nė į vieną klausimą, netgi tada, kai civilis paklausė, ar neturįs skundų dėl blogo elgesio. Baigėsi tuo, kad brigados vadas pažvelgė į civilį ir klausiamai sumykė. Civilis linktelėjo ir pratarė: „Taip, pas mane”. Jis atrodė labai patenkintas.

Paskui brigados vadas pervertė likusius dokumentus ir pasakė: „Eime, ponai, pavalgysime. Nebeįmanoma…” Teismas pasišalino, o Maksimui ir Pandžiui buvo leista stovėti laisvai. Kai išėjo ir rotmistras, Pandis prabilo:

— Matei, kokie bjaurybės? Baisesni už gyvates, dievaži. O juk svarbiausia — kas? Neskaudėtų jiems galvos, ir kaip tuomet sužinotum, kad išsigimėliai? Net pagalvoti baisu, kas tada būtų…

Maksimas nutylėjo. Neturėjo jokio noro kalbėti. Pasaulio vaizdinys, dar prieš parą atrodęs toks logiškas ir aiškus, dabar išskydo, neteko kontūrų. Beje, Pandis atsakymo ir nelaukė. Nusitraukęs, kad neišteptų, pirštines, jis išsiėmė iš kišenės maišelį su ledinukais, pavaišino Maksimą ir leidosi postringauti, kaip nepakenčiąs šio posto. Pirmiausia bijojęs užsikrėsti nuo išsigimėlių. Antra, kai kurie iš jų, kaip tas vienarankis, elgęsi jau taip įžūliai, jau taip įžūliai, kad pasiutusiai norėjęsi užvažiuoti per sprandą. Kartą jis taip kentėjo kentėjo, o paskui ir užvažiavo — tai vos iki kandidatų nenužeminę. Dėkui rotmistrui, apgynė. Tik dvidešimčiai parų uždarė ir dar keturiasdešimt parų teko apsieiti be laisvadienių…

Maksimas čiulpė ledinuką, viena ausimi klausėsi ir tylėjo. Neapykanta, mąstė jis. Tie neapkenčia anų, anie neapkenčia tų. Už ką? Pati šlykščiausią valstybė… Kodėl? Iš ko jis taip nusprendė?.. Išprievartavote tautą… Kaip? Ką tai galėtų reikšti?.. Ir tas civilis… Negali būti, kad jis užsiminė apie kankinimus. Juk tai buvo taip seniai, viduramžiais… Vis dėlto… fašizmas… Taip, galima prisiminti ne tik viduramžius. Galbūt tai fašistinė valstybė? Massarakš, kas yra tas fašizmas? Agresija, rasių teorija… Hilteris… ne, Hilmeris… Taip, taip — rasinio grynumo teorija, masinis naikinimas, genocidas, pasaulio užkariavimas… melas, išaukštintas kaip politikos principas, valstybinis melas — tai aš gerai prisimenu, tai mane pribloškė labiausiai. Bet, man atrodo, čia šito nėra. Gajus — fašistas? Ir Rada? Ne, čia kas kita — karo pasekmės, o akivaizdus papročių žiaurumas — sudėtingos padėties išdava. Dauguma stengiasi užgniaužti mažumos balsą. Mirties bausmė, katorga… Man tai šlykštu, bet ką daryti?.. O kuo, tiesą sakant, pasireiškia tas mažumos pasipriešinimas? Taip, jie neapkenčia esamos santvarkos. Tačiau ką jie daro konkrečiai? Apie tai nebuvo ištarta nė žodžio. Keista… Lyg teisėjai būtų iš anksto susitarę su kaltinamaisiais, ir šie neprieštaravo… O ką, netgi labai panašu. Kaltinamieji bando sunaikinti priešbalistinės gynybos sistemą, teisėjai apie tai puikiausiai žino, ir kaltinamieji žino, kad teisėjai puikiausiai žino, visų pažiūros lieka, kokios buvusios, kalbėti nėra apie ką, ir bereikia tik oficialiai įforminti susiklosčiusius santykius. Vieną sunaikinti, kitą — „peraxiklėjimui”, trečią… trečią kažkodėl sau pasiima tas civilis… Dabar būtų gerai perprasti, koks ryšys egzistuoja tarp galvos skausmo ir polinkio į opoziciją. Kodėl PBG sistemą siekia sugriauti tik išsigimėliai? Ir tat dar ne visi išsigimėliai?

— Pone Pandi, — kreipėsi jis, — o hontiečiai — ar visi išsigimėliai, gal teko girdėti?

Pandis giliai susimąstė.

— Kaip tau… supranti… — prašneko jis pagaliau. — Mes daugiau vidaus reikalų žiūrime, vietinių išsigimėlių, tiek miestiečių, tiek ir laukinių, kurie Pietuose. O kaip yra ten, Hontyje ar, sakykime, dar kur nors — tokių dalykų tikriausiai mokomi kareiviai. Svarbiausia, ką tu privalai žinoti — kad hontiečiai yra pikčiausi išoriniai mūsų valstybės priešai. Prieš karą jie buvo mūsų pavaldiniai, o dabar tulžingai keršija… O išsigimėliai — vidaus priešai. Štai ir viskas. Supratai?

— Daugmaž, — atsakė Maksimas, ir Pandis tuojau pat sukurpė jam papeikimą: Gvardijoje taip atsakyti nedera. Gvardijoje atsakoma „tikrai taip” arba „tikrai ne”, o „daugmaž” — posakis civilinis, šitaip gali atsakinėti kapralo sesutei, o čia tarnyba, čia taip negalima…

Veikiausiai būtų dar ilgai postringavęs, tema buvo palanki, artima jo sielai, o ir klausytojas — atidus, pagarbus, bet grįžo ponai karininkai. Pandis nutilo vidury žodžio, sušnabždėjo „ramiai” ir, atlikęs būtinus manevrus tarp stalo ir geležinės taburetės, sustingo. Sustingo ir Maksimas.

Ponai karininkai buvo puikiai nusiteikę. Rotmistras Čaču pasipūtėlio povyza garsiai pasakojo, kaip aštuoniasdešimt ketvirtaisiais jie pasikepdavo duonos, tiesiai ant įkaitusio šarvo lipdydami žalią tešlą, ir d pirštelius apsilaižydavo. Brigados vadas ir civilis užginčijo, esą Gvardijos dvasia yra Gvardijos dvasia, bet Gvardijos virtuvė turi būti deramo lygio, ir kiio mažiau konservų, tuo geriau. Adjutantas pusiau prisimerkęs staiga ėmė cituoti kažkokią kulinarijos knygą — visi nutilo ir gana ilgai jo klausėsi su keistu grauduliu veiduose. Paskui adjutantas paspringo seilėmis ir užsikosėjo, o brigados vadas atsidusęs tarė:

— Taip, ponai… Bet reikia vis dėlto užbaigti.

Adjutantas tebekosėdamas atsivertė aplanką, pasirausė popieriuose ir prislopintu balsu ištarė:

— Ordė Tader.

Įėjo moteris, tokia pat išblyškusi ir kone perregima, kaip ir vakar, tarsi vis dar tebebūtų apalpusi, bet kai Pandis įprastai ištiesė ranką, norėdamas paimti ją už alkūnės ir pasodinti, moteris staigiai atšlijo lyg nuo šlykštynės, ir Maksimui pasivaideno, kad ji štai smogs Pandžiui. Ji nesmogė, rankos buvo surakintos, tik aiškiai ištarė: „Neliesk manęs, padlaižy!” — apėjo Pandį ir atsisėdo ant taburetės.

Brigados vadas pateikėjai įprastus klausimus. Ji neatsakė. Civilis priminėjai apie vaiką, apie vyrą, bet ji ir jam neatsakė. Moteris sėdėjo tiesi, jos veido Maksimas nematė, tik įtemptą liesą kaklą po išsi(kaikiusiais šviesiais plaukais. Paskui ji staiga prašneko ramiu žemu balsu:

— Jūs visi — apmulkinti mulkiai. Žmogžudžiai. Jūs visi mirsite. Tu, brigados vade, aš tavęs nepažįstu, aš tave matau pirmą ir paskutinį kartą. Tu mirsi šuniška mirtimi. Ne nuo mano rankos, deja, bet labai labai šuniška mirtimi. Ir tu, pašlemėke iš daboklės. Du tokius kaip tu aš pati nugalabijau. Nužudyčiau dabar ir tave, pakliūtum į mano nagus, jei ne tie padlaižiai man už nugaros… — Ji atsikvėpė. — Ir tu, juodasnuki, patrankų mėsa, budeli, tu dar atsidursi mūsų rankose. Bet mirsi paprastai. Gėlas nepataikė, bet aš pažįstu žmonių, kurie pataikys. Jūs visi padvėsite gerokai prieš mums išvartant jūsų prakeiktus bokštus, ir gerai, meldžiu Dievą, kad nepergyventumėte savo bokštų, nes dar ateisite į protą, ir tiems, kurie gyvens po mūsų, bus gaila jus žudyti.