Arkadij Strugackij - Gyvenama Sala

Jie jos nepertraukinėjo, jie įdėmiai klausėsi. Galėjai pamanyti, kad yra pasiryžę klausytis valandų valandas, o ji staiga pakilo ir žingtelėjo prie stalo, bet Pandis sugavo ją už peties ir nubloškė atgal ant taburetės. Tada ji iš visų jėgų spjovė, tačiau spjaudalas stalo nepasiekė; moteris netikėtai suglebo ir pravirko. Kurį laiką jie žiūrėjo, kaip ji verkia. Paskui brigados vadas atsistojo ir nuteisė ją sunaikinti per keturiasdešimt aštuonias valandas, Pandis sugriebė už alkūnės ir išmetė už durų, o civilis pasitrynė rankas, nusišypsojo ir pasakė brigados vadui: „Tai sėkmė. Puiki priedanga”. O brigados vadas jam atsakė: „Dėkok rotmistrui”. O rotmistras Čaču tik burbtelėjo: „Liežuvius”, — ir visi nutilo.

Paskui adjutantas iškvietė Memo Gramenu, ir su juo jie visai jau nesiterliojo. Jis buvo tas žmogus, kuris šaudė koridoriuje. Čia viskas buvo aišku: suimamas pasipriešino ginklu, tad jo net netardė. Jis sėdėjo ant taburetės apsunkęs, susikūprinęs ir, kol brigados vadas skelbė mirties nuosprendį, abejingai žvelgė į lubas, kairiąja ranka sūpuodamas dešiniąją, kurios išnarinti pirštai buvo apvynioti skuduru. Maksimas nesugebėjo susivokti savo jausmuose, bet jam pasivaideno, kad suimtasis kažkoks nenatūraliai ramus, kažkoks dalykiškai pasitikintis savimi, šaltai abejingas tam, kas dedasi…

Gramenu dar nespėjo išvesti, o lengviau atsikvėpęs adjutantas jau dėjo į aplanką dokumentus, brigados vadas su civiliu užmezgė pokalbį apie laipsnių suteikimo tvarką, o rotmistras Čaču priėjo prie Pandžio bei Maksimo ir juos atleido. Jo skaidriose akyse Maksimas aiškiausiai įžiūrėjo patyčią ir grasinimą, bet nenorėjo apie tai galvoti. Kažkaip atsajai smalsiai ir užjausdamas jis mąstė apie tą žmogii, kuriam teks nužudyti moterį. Tai buvo pasibaisėtina, tai buvo neįtikėtina, bet per artimiausias keturiasdešimt aštuonias valandas kažkieno laukė kaip tik toks darbas.

Gajus apsivilko pižamą, mundurą pasikabino į spintą ir atsigręžė į Maksimą. Kandidatas Simas sėdėjo ant savo sudedamosios lovos, kurią Rada jam pastatė laisvajame kampe, vieną batą jis jau buvo nusitraukęs ir laikė rankoje, o kito dar nelietė. Jo akys buvo įsmeigtos į sieną, burna pravira. Gajus pritykino iš šono ir spragtelėjo Maksimui į nosį. Ir kaip visada nepataikė — paskutinę akimirr ką Makas truktelėjo galvą į šalį.

— Apie ką susimąstei? — žaismingai paklausė Gajus. — Kankiniesi, kad Rados nėra? Čia jau tau, brolau, nepasisekė — jai dieninė pamaina.

Makas vos vos šyptelėjo ir ėmėsi antrojo bato.

— Kodėl — nėra? — išsiblaškęs paklausė jis. — Manęs neapgausi… — Jis vėl apmirė. — Gajau, — kreipėsi, — tu visuomet sakydavai, kad jie dirba už pinigus…

— Kas? Išsigimėliai?

— Taip. Daug kartų šitaip sakei — ir man, ir vaikinams… Apmokami hontiečių agentai… Ir rotmistras nuolat tai kala, kiekvieną dieną tą patį…

— O argi kitaip? — atsiliepė Gajus. Jis pamanė, kad Makas vėl ima kalbėti apie monotoniją. — Vis dėlto tu tikra keistenybė, Makai. Iš kur mes ištrauksime kokių nors naujų žodžių, jei visa kita lieka po senovei? Išsigimėliai kaip buvo, taip ir liko išsigimėliai. Kaip gaudavo pinigus iš priešo, taip ir gauna. Štai, pavyzdžiui, praėjusiais metais nutvėrėme užmiestyje vieną kompaniją — pas juos visas rūsys buvo užverstas pinigų maišais. Iš kur doras žmogus gali turėti šitiek pinigų? Jie ne pramonininkai, ne bankininkai… juk dabar ir bankininkai tiek pinigų nebeturi, jei yra tikri patriotai…

Makas rūpestingai pastatė batus prie sienos, atsistojo ir ėmė atsiseginėti kombinezoną.

— Gajau, — vėl prašneko jis, — o tau būna taip, kad klausaisi, kas sakoma apie kokį nors žmogų, paskui žiūri į tą žmogų ir jauti: to negali būti? Klaida. Makalynė.

— Būna, — atsakė Gajus susiraukęs. — Bet jeigu tu apie išsigimėlius…

— Taip, būtent apie juos. Žiūrėjau aš šiandien įjuos. Žmonės kaip žmonės: įvairūs, geresni ir blogesni, drąsūs ir bailūs, ir visai ne žvėrys, kaip kad maniau… ir kaip jūs visi manote… Palauk, nepertraukinėk. Ir nežinau, pavojingos tokios mintys ar ne, tai yra, sprendžiant iš visko, pavojingos, bet aš netikiu, kad jie parsidavę.

— Kaip suprasti — netiki? — paklausė Gajus dar labiau susiraukdamas. — Na, tarkime, manimi tu gali netikėti, aš — žmogus mažas. O ponu rotmistru? O brigados vadu? Pagaliau — radiju? Kaip galima netikėti Tėvais? Jie niekada nemeluoja.

Maksimas nusimetė kombinezoną, priėjo prie lango ir užsižiūrėjo į gatvę, kaktą prispaudęs prie stiklo, abiem rankomis įsirėmęs staktos.

— Kodėl būtinai turi meluoti? — pagaliau pratarė jis. — Gal jie klysta?

— Klysta… — suglumęs pakartojo Gajus, žiūrėdamas į nuogą draugo nugarą. — Kas klysta? Tėvai? Tai keistuolis… Tėvai niekada neklysta!

— Na, tegul, — tarė Makas atsisukdamas. — Dabar ne apie Tėvus kalbame. Kalbame apie išsigimėlius. Štai, pavyzdžiui, tu… Tu, jei reikės, mirsi dėl savosios idėjos?

— Mirsiu, — atsakė Gajus. — Ir tu mirsi.

— Teisingai! Mirsime. Bet juk dėl idėjos mirsime — ne dėl gvardietiško maisto porcijos ir ne dėl pinigų. Duokit man jūsų popierėliais nors milijardą, nesutiksiu aš dėl jo mirti!.. Nejau pats sutiktum?

— Aišku, ne, — atsakė Gajus. Tas Makas — tikras keistenybių maišas, būtinai ką nors išsigalvos…

— Na?

— Kas — na?

— Na, ir kas išeina? — nekantriai pasakė Makas. — Tu dėl pinigų mirti nesutinki. Aš dėl pinigų mirti nesutinku. O jau išsigimėliai, vadinasi, sutinka! Kažkokia nesąmonė!

— Juk jie — išsigimėliai! — nuoširdžiai atsakė Gajus. — Todėl jie ir išsigimėliai! Jiems pinigai svarbiau už viską, nieko jiems nėra šventa. Jiems nieko nereiškia vaiką pasmaugti — yra taip buvę… Suprask, jei žmogus stengiasi sunaikinti PBG sistemą, koks jis gali būti žmogus? Juk jis tik šaltakraujis žmogžudys!

— Nežinau, nežinau, — atsiliepė Makas. — Štai šiandien juos tardė. Jei būtų įvardiją bendrininkus, galėjo likti gyvi, atsipirkti katorga… Bet jie nieko neišdavė! Vadinasi, bendrininkai jiems brangesni už pinigus? Brangesni už gyvybę?

— Dar nežinia, — nesutiko Gajus. — Pagal įstatymą jie visi nuteisti mirti be jokio teismo, juk matai, kaip juos teisia. O jeigu kai kuriuos ir siunčia į darbus, tai žinai kodėl? Pietuose žmonių trūksta… o, pasakysiu aš tau, perauklėjimas — dar blogiau už mirtį…

Jis žiūrėjo į Maką ir matė, kad bičiulis dvejoja, sutrikęs, gera jo širdis, žalias dar, nesupranta, jog žiaiuiai elgtis su priešu būtina, jog gerumas dabar blogiau už vagystę… Reikėtų trinktelėti kumščiu į stalą ir užrikti, kad tylėtų, neplepėtų tuščiai, nemaltų liežuviu, o klausytų vyresnių, kol pats dar nesusigaudo. Bet juk Makas ne koks nors tamsus bukagalvis, jeigu kaip reikiant paaiškinsi, jis ir supras…

— Ne! — nenusileido Makas. — Neapkęsti už pinigus neįmanoma. O jie neapkenčia… taip neapkenčia mūsų, aš net nežinojau, kad žmonės šitaip gali. Tujų neapkenti ne taip smarkiai, kaip jie tavęs. Štai aš ir norėčiau žinoti: už ką?

— Na, paklausyk, — tarė Gajus. — Aiškinu dar kartą. Pirma, jie — išsigimėliai. Jie neapkenčia visų normalių žmonių. Jie iš prigimties pagiežingi lyg žiurkės. O dar — mes jiems trukdome! Jie norėtų atlikti, ką reikia, pasiimti pinigėlius ir gyventi sau be vargo. O mes jiems sakome: stokite! Rankas už galvos! Ar už tai jie turėtų mus mylėti?