Arkadij Strugackij - Gyvenama Sala

Susapnavo jis tikrą nesąmonę: kažkokiame geležiniame tunelyje sučiupo du išsigimėlius, pradėjo juos kvosti, ir staiga paaiškėjo, kad vienas tų išsigimėlių — Makas, o antrasis ir sako Gajui, švelniai, geraširdiškai šypsodamasis: „Tu visada klydai, tau reikia būti su mumis, o rotmistras — paprasčiausias profesionalus žudikas, nerūpi jam nei koks patriotizmas, nei ištikimybė, jam tiesiog patinka žudyti, kaip kad tau patinka krevečių sriuba…” Ir staiga Gajų apniko slogi abejonė, jis pajuto, kad štai tuojau viską galutinai perpras, dar sekundė — ir daugiau nebeliks nė vieno neatsakyto klausimo. Ta neįprasta būsena buvo tokia skausminga, kad sustojo širdis ir jis prabudo.

Makas ir Rada tylutėliai kalbėjosi apie kažkokius niekniekius — apie maudynes jūroje, apie smėlį, apie kriaukleles… Jis jų nesiklausė. Galvoje staiga gimė mintis: nejau jį galėtų apnikti kokios nors abejonės, dvejonės, silpnumas? Bet juk sapne jis abejojo… Ar tai reiškia, kad ir būdraudamas, atsidūręs tokioje pat padėtyje, sudvejotų? Kurį laiką Gajus stengėsi prisiminti sapną iki menkiausios smulkmenos, bet sapnas slydo šalin kaip šlapias muilas iš šlapių delnų, skydo ir galiausiai tapo jau visai neįtikimas, ir Gajus su palengvėjimu pagalvojo, kad visa tai niekai. O kai Rada pastebėjusi, jog brolis nemiega, paklausė, kas, jo nuomone, geriau — jūra ar upė, jis atsakė kareiviškai, draugužio Dogo stiliumi: „Nieko nėra geriau už gerą pirtį”.

Televizija transliavo „Marginius”. Nuobodybė. Gajus pasiūlė išgerti alaus, Rada nuėjo į virtuvę ir paėmė iš šaldytuvo du butelius. Gurkšnodami kalbėjosi apie šį bei tą, ir lyg tarp kitko paaiškėjo, kad Makas per pastarąjį pusvalandį įveikė geopolitikos vadovėlį. Rada buvo sužavėta. Gajus nepatikėjo. Jis pareiškė, kad per tiek laiko vadovėlį galima perversti, gal net perskaityti, bet tik mechaniškai, nieko nesuprantant. Makas pareikalavo egzamino. Gajus pareikalavo vadovėlio. Jie susilažino: pralaimėtojui teksią eiti pas dėdulę Kaaną ir pareikšti šiam, kad kolega Šapšu — protingas žmogus ir puikus mokslininkas. Gajus aklai atsivertė vadovėlį, skyriaus pabaigoje susirado kontrolinius klausimus ir paklausė: „Kuo mūsų valstybės ekspansija į šiaurę yra tauriai dorovinga?” Makas atsakė savais žodžiais, bet nė kiek nenutoldamas nuo teksto, įr pridūrė, kad, jo nuomone, taurus dorovingumas čia niekuo dėtas, kalbėti reikėtų, kaip jis supranta, apie Hončio ir Pandėjos režimų agresyvumą, ir išvis ši vadovėlio dalis prieštarauja pagrindinėms pirmo skyriaus tezėms apie kiekvienos tautos, pasiekusios valstybingumo lygį, teisę į suverenumą. Gajus abiem rankomis pasikasė pakaušį, lyžtelėjo pirštą, permetė akimis keletą puslapių ir paklausė: „Koks vidutinis varpinių kultūrų derlius šiaurės vakarų rajonuose?” Makas nusijuokė ir atsakė, kad duomenys apie šiaurės vakarų rajonus nepateikti. Nustverti jo gudraujant nepavyko, smarkiai nudžiugusi Rada iškišo Gajui liežuvį. „O koks lyginamasis demografinis slėgis Žydrosios Gyvatės žiotyse?” — paklausė Gajus. Makas pasakė skaičių, paklaidą ir nepraleido progos pastebėti, kad demografinio slėgio sąvoka jam atrodo miglota. Bent jau jis nesuprantąs, ką ji reiškia. Gąjus jau ketino paaiškinti, kad demografinis slėgis yra agresyvumo matas, bet įsikišo Rada. Ji pareiškė, kad Gajus išsisukinėja nuo tolesnio egzaminavimo, nes supranta, jog jo popieriai prasti.

Gajus siaubingai nenorėjo eiti pas dėdulę Kaaną, tad tempdamas laiką ėmė ginčytis. Makas iš pradžių dar klausėsi, o paskui staiga nei iš šio, nei iš to pasakė, kad Radai jokiu būdu nederėtų vėl eiti dirbti padavėja; jai reikia mokytis, tarė jis. Gajus, nudžiugintas pasikeitusios temos, šūktelėjo jau tūkstantį kartų sakęs jai tą patį ir siūlęsis pasirūpinti, kad ją priimtų į Gvardijos moterų korpusą, kur iš Rados nulipdytų išties naudingą žmogų. Bet pokalbis apie tai neužsimezgė. Makas tik palingavo galvą, o Rada, kaip ir anksčiau. Gvardijos moterų korpusą įvertino kuo nepagarbiausiais žodžiais.

Gajus nešoko ginčytis. Jis atidėjo vadovėlį, spintoje susirado gitarą ir ėmėsi ją derinti. Rada ir Maksimas tučtuojau atitraukė stalą ir atsistojo vienas priešais kitą, pasiruošę sutrenkti „taip-taip, ne-ne”. Gajus skėlė jiems „taip-taip, ne-ne”, su pabilsnojimais ir perbėgimais stygomis. Jis žiūrėjo, kaip jie šoka, ir galvojo apie tai, kad pora susitiko ypatinga, tik štai gyventi nėra kur, ir jeigu jie susituoktų, jam tektų išvis kraustytis į kareivines. Ką gi, daugelis kapralų gyvena kareivinėse… Vis dėlto iš Mako elgesio neatrodo, kad jis ketintų vesti. Jis elgiasi su Rada greičiau kaip su drauge, tik švelniau ir pagarbiau, o Rada, reikia manyti, įklimpusi iki ausų. Žiū, kaip akys žvilga… O ir kaip neįklimpsi tokį vaikiną pamačiusi! Netgi ponia Go, juk sena ragana, septintą dešimtį eina, o ir ta, kai Makas pasirodo koridoriuje, duris atsidaro, kiaušą savo iškiša ir vypso. Vis dėlto velniai žino, Maką visas namas myli, ir vaikinai jį myli, štai tik pono rotmistro požiūris į jį keistas… bet ir jis neneigia, kad vyrukas — ugnis.

Porelė prisišoko tiek, kad kone virto nuo kojų; Maka$ atėmė iš Gajaus gitarą, juokingai, saviškai perderino ir ėmė skambinti savo keistąsias kalnietiškas dainas. Tūkstančius dainų, ir nė vienos žinomos. Ir kaskart — ką nors nauja. Štai kas keista: nė žodžio nesupranti, o klausaisi ir — tai verkti norisi, tai netveri juoku… Kai kurias dainas Rada jau spėjo įsiminti ir dabar bandė pritarti. Jai ypač patiko juokinga daina (Makas išvertė) apie merginą, kuri sėdi ant kalvos ir laukia savo draugužio, o draugužis niekaip negali pas ją nueiti — tai šis jam trukdo, tai tas… Grodami ir dainuodami jie neišgirdo skambučio prie laukujų durų. Pasigirdo beldimas, ir į kambarį įgriuvo pono rotmistro Čaču pasiuntinys.

— Pone kaprale, leiskite kreiptis! — užmaurojo jis, šnairuodamas į Radą. Makas liovėsi grojęs. Gajus ištarė: „Kreipkitės”. — Ponas rotmistras įsakė jums ir kandidatui Simui skubiai prisistatji į kuopos raštinę. Mašina laukia apačioje.

Gajus pašoko.

— Eikite, — pasakė jis. — Palaukite mašinoje, mes tuojau. Renkis, greičiau, — tarstelėjo Maksimui. Rada it kūdikį paėmė gitarą ant rankų ir atsistojusi prie lango nusisuko.

Gajus ir Makas paskubomis rengėsi.

— Kaip manai ko? — paklausė Makas.

— Iš kur aš žinosiu? — suniurzgė Gajus. — Gal bus skelbiamas mokomasis pavojus…

— Nepatinka man tai, — tarstelėjo Makas.

Gajus pažvelgė į jį ir dėl visa ko įjungė radiją. Transliavo kasdienius „Dykus veiklių moterų pokalbius”.

Jie apsirengė, susiveržė diržus, ir Gajus tarė:

— Rada, mes išeiname.

— Eikite, — atsiliepė Rada neatsisukdama.

— Eime, Makai, — tarstelėjo Gajus, užsimaukšlindamas beretę.

— Paskambinkite, — paprašė Rada. — Jei užtruksite, būtinai paskambinkite… — Ji taip ir neatsigręžė.

Pasiuntinys prieš Gajų paslaugiai atlapojo dureles. Susėdo, pajudėjo. Reikalas, matyt, buvo skubus: vairuotojas, įjungęs sireną, spaudė rezervine juosta. Gajus, šiek tiek apgailestaudamas, pagalvojo: štai ir pražuvo vakaras, retas, puikus vakaras, jaukus, šeimyniškas, nerūpestingas. Bet toks jau gvardiečio gyvenimas! Tuojau įsakys, sėsi į tanką ir šaudysi — iškart po butelio alaus, po jaukios pižamos, po dainelių pritariant gitara. Toks tas nuostabus gvardiečio gyvenimas, geriausias iš visų įmanomų. Ir nereikia mums nei draugių, nei žmonų, ir teisingai Makas elgiasi, kad nesiveržia vesti Rados, nors ir gaila, žinoma, sesutės… Nieko, palauks. Jeigu myli — palauks…