Arkadij Strugackij - Gyvenama Sala

Здесь есть возможность читать онлайн «Arkadij Strugackij - Gyvenama Sala» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Город: Kaunas, Год выпуска: 2008, Издательство: ERIDANAS, Жанр: Фантастика и фэнтези, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Gyvenama Sala: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Gyvenama Sala»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Sarakšo planetą atrado Baderio ekspedicija 2148 metais. Paaiškėjus, kad joje gyvena technologinę civilizaciją sukūrę humanoidai, ekspedicijos vadas nusprendžia tučtuojau nerti hipererdvėn ir pranešti apie atradimą Galaktikos Saugumo Tarybai. Kiek vėliau paaiškėja, kad Sarakšo civilizacija pergyveno termobranduolinę katastrofą. Ir štai tuomet į Sarakšą atvyksta Maksimas Kamereris, dvidešimtmetis Laisvosios Paieškos Grupės narys, neturintis jokių progresoriškų ar paprasto kontaktavimo įgūdžių…

Gyvenama Sala — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Gyvenama Sala», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

— Dainavome choru, pone rotmistre.

— Ir ką jūs dainavote?

— Kalniečių dainas, pone rotmistre. Jis moka labai daug dainų.

Ponas rotmistras išlipo iš mašinos ir ėmė vaikštinėti pirmyn atgal takeliu. Jis nebekalbėjo, o po kokių dešimties minučių pradėjo švilpiniuoti „Gvardiečių maršą”. Gajus vis laukė šūvių, bet šūvių nebuvo girdėti, ir jis pradėjo nerimauti. Jis ir pats nežinojo, ko nerimauja. Pabėgti nuo Mako neįmanoma. Jį nuginkluoti — dar labiau neįmanoma. Bet tuomet kodėl jis nešaudo? Gal nuvedė juos toliau nuo įprastos vietos?.. Įprastoje vietoje pernelyg stipriai dvokia, tie maitrausiai užkasa negiliai, o Mako uoslė labai jautri… jis vien iš pasibjaurėjimo gali nueiti penkiais kilometrais daugiau, nei reikia…

— N-na, taip… — numykė ponas rotmistras sustodamas. — Štai ir viskas, kaprale Gaalai. Manau, kad nesulauksime mes tavojo draugužio. Ir manau, kad šiandien paskutinį kartą esi vadinamas kapralu.

Gajus apstulbęs pažvelgė į jį. Ponas rotmistras šaipėsi.

— Na, ko žiūri? Ko vėpsai lyg kiaulė į kumpį? Tavo bičiulis pabėgo, dezertyravo, jis bailys ir išdavikas! Aišku, eilini Gaalai?

Gajus buvo priblokštas. Ir ne tiek pono rotmistro žodžių, kiek jo intonacijos. Ponas rotmistras džiūgavo. Ponas rotmistras triumfavo. Ponas rotmistras atrodė taip, lyg būtų laimėjęs stambias lažybas. Gajus nesąmoningai pažvelgė gilyn į karjerą ir staiga išvydo Maką. Makas atgal žingsniavo vienas, automatą nešėsi laikydamas už diržo.

— Massarakš! — sugargė ponas rotmistras. Jis taip pat išvydo Maką ir pažiūrėti tarsi apdujo.

Jie nebekalbėjo, tik žiūrėjo, kaip Makas neskubriai artinasi, lengvai žengdamas akmens žvirgždu, žiūrėjo į jo ramų, gerą veidą su keistomis akimis, o Gajaus galvoje tvyrojo sumaištis: juk šūvių nebuvo girdėti… nejau jis pasmaugė juos… ar užmušė buože… jis,

Makas — moterį? Tai jau ne, nesąmonė… Bet juk šūvių nebuvo girdėti!..

Per penkis žingsnius nuo jų Makas sustojo ir, žiūrėdamas ponui rotmistrui į veidą, tėškė automatą jam po kojomis.

— Sudie, pone rotmistre, — pasakė jis. — Tuos nelaimėlius aš paleidau, noriu išeiti ir pats. Štai jūsų ginklas, štai rūbai… — Jis pasisuko į Gajų ir atsisegdamas diržą tarė: — Gajau, tai — nedora. Jie mus apgavo, Gajau…

Jis nusitraukė batus ir kombinezoną, viską susuko į ritinį ir liko toks, kokį Gajus išvydo jį patį pirmą kartą pietiniame pasienyje — beveik nuogas, dabar net be apavo, vien tik su sidabro atspalvio trumpikėmis. Jaunuolis priėjo prie mašinos ir padėjo ryšulėlį ant radiatoriaus. Gajus nusigando. Jis pažvelgė į poną rotmistrą ir nusigando dar labiau.

— Pone rotmistre! — suriko. — Nereikia! Jis išprotėjo! Jis vėl…

— Kandidate Simai! — karktelėjo ponas rotmistras, laikydamas ranką ant dėklo. — Nedelsiant sėskite į mašiną! Jūs suimtas.

— Ne, — tarė Makas. — Jums taip tik atrodo. Aš laisvas. Aš atėjau Gajaus. Gajau, eime! Jie tave apmulkino. Jie — nedori žmonės. Anksčiau aš dar abejojau, o dabar nebe. Eime.

Gajus papurtė galvą. Jis norėjo kažką pasakji, kažką paaiškinti, bet nebuvo laiko, nebuvo žodžių. Ponas rotmistras išsitraukė pistoletą.

— Kandidate Simail Į mašiną! — sukriokė jis.

— Eini? — paklausė Makas.

Gajus vėl papurtė galvą. Jis žvelgė į pistoletą pono rotmistro rankoje ir galvojo tik apie viena, ir žinojo tik viena: tuojau Makas bus nužudytas. Ir jis nežinojo, kaip reikėtų elgtis.

— Gerai jau, — pasakė Makas. — Aš tave susirasiu. Viską išsiaiškinsiu ir susirasiu. Tau čia ne vieta… Pabučiuok Radą, iki pasimatymo.

Jis apsigręžė ir nuėjo, basomis kojomis taip pat lengvai žengdamas akmens žvirgždu, kaip ir su batais, o Gajus lyg karštinės krečiamas tylomis žvelgė į plačią trikampę bičiulio nugarą, laukdamas šūvio ir juodos skylutės po kairiąja mentimi.

— Kandidate Simai, — pasakė ponas rotmistras, nekeldamas balso, — įsakau grįžti. Šausiu.

Makas sustojo ir atsigręžė į jį.

– Šausite? — paklausė jis. — Į mane? Už ką? Bet tai nesvarbu… Duokite šen pistoletą.

Ponas rotmistras, laikydamas pistoletą prie šlaunies, nusitaikė į Maką.

— Skaičiuoju iki trijų, — užbaubė jis. — Sėsk į mašiną, kandidate. Vienas!

— Nagi, duokite šen pistoletą, — ramiai ištarė Makas, tiesdamas ranką ir eidamas prie pono rotmistro.

— Du! — šūktelėjo šis.

— Nereikia! — riktelėjo Gajus.

Ponas rotmistras iššovė. Makas buvo jau visai arti. Gajus matė, kaip kulka pataikė jam į petį ir kaip jis atšlijo, lyg atsitrenkęs į kliūtį.

— Kvaily, — tarė Makas. — Duokite šen pistoletą, pagiežingas kvaily…

Jis nesustojo, ėjo tiesiai į poną rotmistrą, ištiesęs ranką ginklui paimti, o iš skylutės petyje staiga pliūpsniu ištiško kraujas. Ponas rotmistras, išleidęs keistą girgždantį garsą, ėmė trauktis atatupstas ir labai greitai triskart iš eilės iššovė tiesiai į plačią rudą krūtinę. Makas bloškėsi atbulas, nugriuvo ant nugaros, tučtuojau pašoko, vėl griuvo, kilstelėjo, ir ponas rotmistras, iš įtampos net pritūpęs, suvarė į jį dar tris kulkas. Makas persivertė ant pilvo ir sustingo.

Gajui sutavaravo akyse, ir jis susmuko ant mašinos laiptelio. Kojos jo nebelaikė. Ausyse tebeskambėjo šlykštus sodrus gurgždesys, su kuriuo kulkos smigo į to keisto ir mylimo žmogaus kūną. Paskui jis atsikvošėjo, bet dar kurį laiką sėdėjo nesiryždamas atsistoti.

Rudas Mako kūnas gulėjo tarp balkšvai rausvų akmenų ir pats buvo nejudrus lyg akmuo. Ponas rotmistras tebestovėjo toje pačioje vietoje ir, laikydamas pistoletą paruoštą, rūkė, godžiai įtraukdamas dūmą. I Gajų jis nežiūrėjo. Surūkęs cigaretę iki pat galiuko ir apsideginęs lūpas, jis numetė nuorūką ir žengė du žingsnius nužudytojo link. Bet jau antrasis žingsnis buvo visai trumputis. Ponas rotmistras Čaču taip ir nesiryžo prieiti prie pat kūno. Kontrolinį šūvį jis paleido iš dešimties žingsnių atstumo. Nepataikė. Gajus matė, kaip akmens dulkės trykštelėjo prie pat Mako galvos.

— Massarakš, — sušnypštė ponas rotmistras ir ėmė brukti pistoletą į dėklą. Bruko ilgai, o paskui niekaip negalėjo dėklo užsegti, po to priėjo prie Gajaus, suluošintąja ranka sugriebė jam už munduro ties krūtine, vienu ypu pastatė ant kojų ir garsiai alsuodamas į veidą sušvogždė, tęsdamas žodžius lyg girtas:

— Gerai jau, kapralu liksi. Bet Gvardijoje tau nėra ką veikti… Parašysi prašymą pervesti į armiją. Lįsk mašinon.

‘‘KAŽKAIP BJAURIAI ČIA DVOKIA… „

Kažkaip bjauriai čia dvokia, — pasakė Tėtis.

Tikrai? — atsiliepė Šešuras. — O aš neužuodžiu.

Dvokia, dvokia, — suniurzgė Dieveris. — Kažkuo pašvinkusiu. Kaip šiukšlyne…

Matyt, sienos bus supuvusios, — nusprendė Tėtis.

Vakar mačiau naująjį tanką, — pasakė Uošvis. — Vampyrą*'. Hermetiką ideali. Terminis barjeras — iki tūkstančio laipsnių…

Jos tikriausiai supuvo dar velionio imperatoriaus laikais, — tarė Tėtis, — o po perversmo niekas neremontavo…

Patvirtinai? — Uošvio pasiteiravo Svainis.

Patvirtinau, — ištarė Uošvis.

O kada ant konvejerio? — paklausė Svainis.

Jau, — atsiliepė Šešuras. — Dešimt mašinų per parą.

Per jūsų tankus greitai be kelnių liksime, — suniurzgė Dieveris.

Geriau be kelnių negu be tankų, — paprieštaravo Uošvis.

Kaip buvai pulkininkas, — valdingai pasakė jam Dieveris, — taip ir likai. Tau kad tik tankais pažaidus…

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Gyvenama Sala»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Gyvenama Sala» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Arkadij Strugacki - Biały stożek Ałaidu
Arkadij Strugacki
Arkadij Strugackij - Je těžké být bohem
Arkadij Strugackij
Arkadij Strugackij - A kárhozott város
Arkadij Strugackij
Arkadij Strugackij - Vlny ztišují vítr
Arkadij Strugackij
Arkadij Strugackij - Obydleny ostrov
Arkadij Strugackij
libcat.ru: книга без обложки
Arkadij Strugackij
Arkadij Strugackij - Mesto zaslibenych
Arkadij Strugackij
libcat.ru: книга без обложки
Arkadij Strugackij
Arkadij Strugackij - Lo scarabeo nel formicaio
Arkadij Strugackij
libcat.ru: книга без обложки
Arkadij Strugackij
libcat.ru: книга без обложки
Arkadij Strugackij
Отзывы о книге «Gyvenama Sala»

Обсуждение, отзывы о книге «Gyvenama Sala» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x