Arkadij Strugackij - Gyvenama Sala

Šiltame, sausame rūsyje buvo žmonių, jie sėdėjo aplink medinį stalą ir juokingai sprogino akis, bandydami įžiūrėti Maksimą. Kvepėjo tik ką užpūsta žvake. Tikriausiai jie nenorėjo, kad Maksimas pamatytų veidus. Maksimas pažino tik du: Orę, senosios Ulės Tader dukrą, ir storulį Memo Gramenu, su kulkosvaidžiu sėdintį prie pat laiptelių. Viršuje sunkiai dunkstelėjo angos dangtis, ir kažkas ištarė:

— Kas jūs toks? Papasakokite apie save.

— Ar galima atsisėsti? — paklausė Maksimas.

— Taip, žinoma. Eikite čionai, mano balso kryptimi. Užkliūsite už suolo.

Maksimas atsisėdo ir nužvelgė stalo kaimynus. Jų buvo keturi. Tamsoje jie atrodė pilki ir plokšti tarytum senovinėje nuotraukoje. Iš dešinės sėdėjo Ordė, o kalbėjo tvirtas plačiapetis žmogus, sėdėjęs priešais. Jis buvo nemaloniai panašus į rotmistrą Čaču.

— Pasakokite, — pakartojo jis.

Maksimas atsiduso. Jįs labai nenorėjo, vos užmezgęs pažintį, pradėti nuo melo, bet nebuvo kas darą.

— Savo praeities aš nežinau, — prašneko jis. — Sakoma, kad esu kalnietis. Gali būti. Neprisimenu… Mano vardas Maksimas, pavardė — Kamereris. Gvardijoje mane vadino Maku Simu. Save prisimenu nuo tos akimirkos, kai buvau sulaikytas miške prie Žydrosios Gyvatės…

Toliau galima buvo nebemeluoti, taigi ėjosi kiek lengviau. Vaikinas pasakojo, stengdamasis kalbėti trumpai ir tuo pat metu nepraleisti to, kas jam atrodė svarbu.

— …aš nuvedžiau juos kuo giliau į karjerą, liepiau bėgti, o pats neskubėdamas grįžau. Tada rotmistras mane sušaudė. Naktį aš atsipeikėjau, išsikrapščiau iš karjero ir netrukus priėjau ganyklą. Dienomis slapstydavausi krūmuose ir miegodavau, o naktimis slinkdavau prie karvių ir gerdavau pieną. Po kelių dienų pasijutau geriau. Gavau iš piemenų kažkokių skarmalų, pasiekiau Ančių gyvenvietę ir susiradau Ulę Tader. Visa kita jūs žinote.

Visi kiek patylėjo. Paskui kaimietiškos išvaizdos vyriškis ilgais, iki pečių, plaukais pasakė:

— Nesuprantu, kaip jis neprisimena ankstesnio gyvenimo. Man atrodo, taip nebūna. Štai tegul Gydytojas pasako.

— Būna, — tarstelėjo Gydytojas. Jis buvo liesas, nusikamavęs, rankoje vartė pypkę. Matyt, labai norėjo rūkyti.

— Kodėl nebėgote drauge su nuteistaisiais? — paklausė plačiapetis.

— Ten liko Gajus, — atsakė Maksimas. — Tikėjausi, kad Gajus eis su manimi… — Jis nutilo, prisiminęs išblyškusį sutrikusio Gajaus veidą ir klaikias rotmistro akis, ir karštus trinksnius į krūtinę bei pilvą, ir bejėgiškumo bei apmaudo pojūtį. — Žinoma, tai buvo kvailystė, — pridūrė jis. — Bet tada aš šito nesupratau.

— Jūs dalyvavote operacijose? — už nugaros paklausė apkūnusis Memo.

— Jau pasakojau.

— Pakartokite!

— Dalyvavau vienoje operacijoje, kai buvo suimti Ketšefas, Ordė, jūs ir dar du, neprisistatę. Vienas jų buvo su dirbtine ranka, profesionalus revoliucionierius.

— Kaip paaiškinsite tokią jūsų rotmistro skubą? Tam, kad kandidatas pelnytų teisę į išbandymą krauju, jam pirmiau juk reikia daIjauti mažiausiai trijose operacijose.

— Nežinau. Žinau tik tiek, kad jis manimi nepasitikėjo. Aš pats nesuprantu, kodėl jis pasiuntė mane sušaudyti…

— O kodėl jis šaudė į jus?

— Manau, jis išsigando. Aš norėjau atimti iš jo pistoletą…

— Nesuprantu aš, — įsiterpė ilgaplaukis. — Na, nepasitikėjo jis jumis. Na, patikrinimo dėlei pasiuntė vykdyti bausmės…

— Luktelkite, Eiguly, — tarė Memo. — Visa tai tik kalbos. Gydytojau, jumis dėtas aš jį apžiūrėčiau. Kažko nelabai aš tikiu ta istorija su rotmistru.

— Aš negaliu apžiūrinėti tamsoje, — suirzęs atšovė Gydytojas.

— O jūs įsižiebkite šviesą, — patarė Maksimas. — Vis tiek aš jus matau.

Stojo tyla.

— Kaip suprasti — matote? — paklausė plačiapetis.

Maksimas gūžtelėjo pečiais.

— Matau, — tarė jis.

— Kokia nesąmonė, — tarstelėjo Memo. — Na, ką aš dabar darau, jei jau matote?

Maksimas atsisuko:

— Jūs nukreipėte į mane… tiksliau, jums tik atrodo, kad į mane, o iš tikrųjų — į Gydytoją… rankinį kulkosvaidį. Jūs — Memo Gramenu, aš jus pažįstu. Ant jūsų dešiniojo skruosto — įdrėskimas, anksčiau jo nebuvo.

— Noktalopija, — niurgztelėjo Gyd5l: ojas. — Žiebkite šviesą. Kvaila. Jis mus mato, o mes jo nematome. — Jis užčiuopė priešais save degtukus ir ėmė brėžti vieną po kito. Šie lūžinėjo.

— Taip, — pasakė Memo. — Žinoma, kvaila. Iš čia jis arba išeis jau mūsiškis, arba visai nebeišeis.

— Gal galėčiau… — Maksimas ištiesė ranką, atėmė iš Gydytojo degtukus ir uždegė žvakę.

Visi prisimerkė, ėmė dangstytis akis delnais. Gydytojas tučtuojau užsirūkė.

— Renkitės, — pasakė jis, papsėdamas pypkę.

Maksimas per galvą nusitraukė brezentinius marškinius. Visi sužiuro į jo krūtinę. Gydytojas išsirangė iš už stalo, priėjo prie Maksimo ir ėmėsi į visas puses jį sukioti, čiupinėdamas tvirtais šaltais pirštais. Tvyrojo tyla. Paslmi ilgaplaukis kažkaip apgailestaudamas pratarė:

— Gražus berniukas. Turėjau sūnų… irgi…

Jam niekas neatsakė, ilgaplaukis nerangiai atsistojo, panaršė kampe, sunkiai pakelė ir pastatė ant stalo didelę krežinę. Paskui padėjo tris puodelius.

— Galima — paeiliui, — paaiškino jis. — Jei kas nori užkąsti, sūrio surasime. Ir svogūnų…

— Neskubėkite, Eiguly, — suerzintas burbtelėjo plačiapetis. — Patraukite butelį, aš per j į nieko nematau… Na, ką. Gydytojau?

Gydytojas dar kartą perminkė Maksimą šaltais pirštais, apsisiautė dūmu ir atsisėdo.

– Įpilk tu man, Eiguly, — pasakė. — Tokias aplinkybes priklauso užgerti… Renkitės, — tarstelėjo jis Maksimui. — Ir nesišypsokite kaip rožė gegužyje. Turėsiu jums keletą klausimų.

Maksimas apsirengė. Gydytojas siurbtelėjo iš puodelio, susiraukė ir paklausė:

— Kada, sakote, į jus šaudė?

— Prieš keturiasdešimt sept3aiias dienas.

— Iš ko, sakote, šaudė?

— Iš pistoleto. Iš kariško pistoleto.

Gydytojas vėl sriūbtelėjo, vėl susiraukė ir suniurnėjo, kreipdamasis į plačiapetį:

— Duočiau galvą nukirsti, kad į šį žaliūką tikrai šaudė iš kariško pistoleto, ir dar iš labai arti, bet ne prieš keturiasdešimt septynias dienas, o mažiausiai prieš šimtą keturiasdešimt septynias… Kur kulkos? — staiga paklausė jis Maksimo.

— Jos išėjo, ir aš išmečiau.

— Klausykite, kuo jūs… Makai! Jūs meluojate. Prisipažinkite, kaip jums tai atliko?

Maksimas pakandžiojo lūpą.

— Aš sakau tiesą. Tiesiog jūs nežinote, kaip sparčiai gyja mūsų žaizdos. Aš nemeluoju. — Jis patylėjo. — Beje, nesimku mane patikrinti. Perpjaukite man ranką. Jei pjūvis bus negilus, aš užtrauksiu jį per dešimt penkiolika minučių.

— Tai tiesa, — įsiterpė Ordė. Ji prašneko pirmą kartą per visą tą laiką. — Aš pati mačiau. Jis skuto bulves ir įsipjovė pirštą. Po pusvalandžio bebuvo tik baltas randas, o kitą dieną išvis nebeliko jokios žymės. Manau, jis iš tikrųjų kalnietis. Gėlas pasakodavo apie senovinę kalniečių mediciną, jie sugeba užkalbėti žaizdas.

— Ak, kalniečių medicina… — ištarė Gydytojas, vėl apsisiausdamas dūmu. — Ką gi, sakykime, taip ir yra. Tiesa, įsipjautas pirštas — tai viena, o septynios kulkos iš arti — visai kas kita, bet — sakykime… Tai, kad žaizdos šitaip greitai užgijo — ne pats keisčiausias dalykas. Norėčiau, kad man kas nors paaiškintų ką kita. Jaunuolio kūne — septynios skylės. Ir jeigu tos skylės iš tiesų — nuo tikrų pistoleto kulkų, tuomet bent jau keturios iš jų — atkreipkite dėmesį, kiekviena atskirai! — buvo mirtinos.