Arkadij Strugackij - Gyvenama Sala

Eigulys suvaitojo ir sudėjo rankas lyg maldai.

— Kokia čia velniava? — tarstelėjo plačiapetis.

— Galite manimi tikėti, — pasakė Gydytojas. — Kulka širdyje, kulka stubure ir dvi kulkos kepenyse. Ir dar — bendras nukraujavimas. Ir dar — neišvengiamas kraujo užkrėtimas. Ir dar — jokių, bent menkiausių, kvalifikuotos gydytojų pagalbos pėdsakų. Massarakš, turėjo užtekti ir vienos kulkos į širdį!

— Ką pasakysite jūs? — plačiapetis paklausė Maksimo.

— Jis klysta, — atsakė šis. — Jis viską teisingai nustatė, bet klysta. Mums tokios žaizdos nėra mirtinos. Štai jeigu rotmistras būtų, pataikęs man į galvą… bet jis nepataikė… Suprantate, Gydytojau, jūs negalite net įsivaizduoti, kokie gajūs šitie organai — širdis, kepenys — juk jie pilni kraujo…

— N-taip, — pratarė Gydytojas.

— Viena man aišku, — tarstelėjo plačiapetis. — Vargu ar jie būtų bandę pakišti mums tokią grubią klastotę. Juk žino, kad mes turime gydytojų.

Stojo ilga tyla. Maksimas kantriai laukė. O aš ar patikėčiau? — galvojo jis. Tikriausiai patikėčiau. Bet, atrodo, šitame pasaulyje aš išvis esu pernelyg lengvatikis. Nors jau ir nebe toks lengvatikis kaip anksčiau. Pavyzdžiui, man nepatinka Memo. Jis nuolat kažko bijo. Sėdi tarp saviškių su kulkosvaidžiu ir kažko bijo. Keista. Vis dėlto tikriausiai manęs. Turbūt baiminasi, kad atimsiu iš jo kulkosvaidį ir vėl išnarinsiu pirštus. Ką gi, gal jis ir teisus. Aš jau nebesileisiu šaudomas. Pernelyg bjauru, kai į tave šaudo… Jis prisiminė ledinę naktį kaijere, negyvą fosforinį dangų, šaltą lipnią balą, kurioje gulėjo. Ne, gana. Man užteks… Dabar geriau jau šaudysiu pats…

— Aš juo tikiu, — staiga prabilo Ordė. — Šneka padrikai, bet tik todėl, kad žmogus jis keistas. Tokios istorijos neįmanoma sugalvoti, tai būtų pernelyg absurdiška. Jei aš juo netikėčiau, vos išklausiusi jo pasakojimą iškart nušaučiau. Juk jis griozdina vieną nesąmonę ant kitos. Tokių provokatorių nebūna, draugai… Galbūt jis beprotis. Šitaip gali būti… Bet ne provokatorius… Aš už jį, — pridūrė ji po pauzės.

— Gerai, Paukšte, — pasakė plačiapetis. — Kol kas patylėk… Jus tikrino Visuomenės peikatos departamento komisija? — paklausė jis Maksimo.

— Taip.

— Pripažino tinkamą tarnybai?

– Žinoma.

— Be apribojimų?

— Kortelėje buvo paprasčiausiai įrašyta: „Tinkamas”.

— Ką manote apie Kovingąją Gvardiją?

— Dabar manau, kad ji — besmegenis ginklas kažkieno rankose. Greičiausiai — tų pagarsėjusių Nežinomų Tėvų. Bet aš dar daug ko nesuprantu.

— O ką jūs manote apie Nežinomus Tėvus?

— Manau, kad jie — viršutinis karinės diktatūros sluoksnis. Tai, ką aš apie juos žinau — labai prieštaringa. Gali būti, kad jų tikslai netgi taurūs, bet būdai… — Maksimas palingavo galvą.

— Ką manote apie išsigimėlius?

— Manau, kad terminas prilipdytas nevykusiai. Manau, kad jūs — sąmokslininkai. Apie jūsų tikslus nutuokiu gana miglotai. Bet man patiko žmonės, kuriuos mačiau pats. Visi jie man pasirodė sąžiningi ir… kaip geriau pasakius… neapkvailinti, veikiantys sąmoningai.

— Taip, — sumurmėjo plačiapetis. — Būna, kad jums skauda?

— Galvą? Ne, nebūna.

— Kam klausti? — įsiterpė Eigulys. — Jei skaudėtų, jo čia nebūtų.

– Štai aš ir noriu suprasti, kodėl jis čia, — tarė plačiapetis. — Kodėl atėjote pas mus? Norite kovoti drauge su mumis?

Maksimas papurtė galvą:

– Šitaip aš nesakyčiau. Tai būtų netiesa. Aš noriu išsiaiškinti. Dabar aš greičiau jau su jumis nei su jais, bet juk ir apie jus žinau pernelyg mažai.

Visi susižvalgė.

— Mūsuose taip nesielgiama, mielasis, — pasakė Eigulys. — Mūsuose įprasta taip: arba tu — mūsiškis, tuomet še tau ginklą ir eik kariauti. Arba tu, vadinasi, ne mūsiškis, ir tada jau atleisk, tada jau mes tave… pats supranti… kur tau — į galvą, ar ne?

Vėl stojo tyla. Gydytojas simkiai atsiduso ir daužydamas į suolą iškratė pypkę.

— Retas ir sudėtingas atvejis, — paskelbė jis. — Turiu pasiūlymą. Tegul jis mūsų paklausinėja… Juk jūs turite ko paklausti, ar ne, Makai?

— Taip, aš atėjau klausti, — atsiliepė Maksimas.

— Klausimų jis tiesiog pritvinkęs, — patvirtino Ordė šypsodamasi. — Jis ir motinai galvą kvaršino visokiausiais klausimais. O ir prie manęs kibo.

— Klauskite, — tarė plačiapetis. — Jūs, Gydytojau, atsakinėsite. O mes paklausysime.

— Kas yra tie Nežinomi Tėvai ir ko jie nori? — pradėjo Maksimas.

Visi sujudo, akivaizdžiai nesitikėję tokio klausimo.

— Nežinomi Tėvai, — pradėjo aiškinti Gydytojas, — tai anoniminė itin patyrusių intrigantų grupė, pučistų partijos likučiai, išgyvenę po dvidešimties metų kovos dėl valdžios tarp kariškių, finansininkų ir politikų. Jie turi du tikslus: pagrindinį ir svarbiausią. Pagrindinis — išsilaikyti valdžioje. Svarbiausias — maksimaliai pasitenkinti ta valdžia. Yra tarp jų ir neblogų žmonių juos patenkina suvokimas, kad jie — liaudies geradariai. Bet dauguma jų — glemžikai, sibaritai, sadistai ir visi iki vieno ištroškę valdžios… Jūs patenkintas?

— Ne, — atsakė Maksimas. — Jūs man tiesiog pranešėte, kad jie — tironai. Šitai aš ir šiaip įtariau… Jų ekonominė programa? Jų ideologija? Bazė, kuria jie remiasi?..

Visi vėl susižvalgė. Eigulys prasižiojęs dėbsojo į Maksimą.

— Ekonominė programa… — nutęsė Gydytojas. — Jūs per daug iš mūsų norite. Mes ne teoretikai, mes — praktikai… O štai kuo jie remiasi, pasakyti jums galiu. Durtuvais. Neišprusimu. Tautos nuovargiu. Teisinės visuomenės jie nesukurs, jie apie tai nė girdėti nenori… O ekonominės programos jie neturi jokios, nieko jie neturi, išskyrus durtuvus, ir nieko jie nenori, išskyrus valdžią… O štai kas svarbiausia mums: jie gviešiasi mus sunaikinti. Tiesą sakant, mes kovojame dėl savo gyvybių… — Jis kibo irzliai kimštis pypkę.

— Aš nieko nenorėjau įžeisti, — tarė Maksimas. — Tiesiog noriu išsiaiškinti. Tironija, valdžios troškimas… Savaime tai dar mažai ką tereiškia. — Jis mielai būtų išdėstęs Gyd)ojui istorinio nuoseklumo teorijos pagrindus, bet trūko žinomų žodžių. Ir šiaip protarpiais tekdavo įterpti rusiškų. — Gerai. Bet štai jūs minėjote — teisinė visuomenė. Kas tai yra? Ir ko norite jūs? Ko siekiate, be gyvybės išsaugojimo? Ir kas jūs esate?

Gydytojo pypkė šiušėjo ir papsėjo, po visą rūsį skleisdama slogų tvaiką.

— Leiskite man, — staiga įsikišo Eigulys. — Leiskite, aš jam pasakysiu… Man leiskite… Tu, balandėli, šitą… Nežinau, kaip ten jūsų kalnuose, o čia, mūsuose, žmonėms patinka gyventi. Sakai, ko dar, be gyvybės, mes siekiame? O man gal be jos daugiau nieko ir nereikia!.. Ar tau atrodo — to maža? Žiūrėk tu man; koks narsuolis išdygo! O tu pagyvenk rūsy, kai turi namus, žmoną, šeimą, tik visi tavęs išsižadėję… Taip kad baik čia!..

— Palūkėkite, Eiguly, — įsiterpė plačiapetis.

— Ne, tai jis tegul laukia! Žiūrėk tu man, koks išdygo! Visuomenę jam duok, bazę kažkokią…

— Palauk, dėde, — nutraukė jį Gydytojas. — Nepyk. Matai, žmogus nieko nesupranta.. Žinote, — kreipėsi jis į Maksimą, — mūsų judėjimas labai daugialypis. Kokios nors vieningos politinės programos mes neturime, o ir negalime turėti: visi mes žudome, nes žudo ir mus. Tai jums derėtų suprasti. Suprasite. Visi mes — mirtininkai, galimybių išgyventi turime nedaug. Ir visą mūsų politiką iš esmės nustelbia biologija. Išgyventi — štai kas svarbiausia. Kokios jau ten bazės! Taigi jei jūs atsinešėte kokią nors socialinę programą, nieko jums neišeis.