Arkadij Strugackij - Gyvenama Sala

— Ką gi, — tarė Generolas. — Aš taip pat — „už”. Džiaugiuosi dėl jūsų, Makai. Jūs — simpatingas vyrukas, ir man būtų gaila jus žudyti… — Jis žvilgtelėjo į laikrodį. — Pavalgykime, — pasakė. — Netrukus seansas, ir Makas pademonstruos mums savo meną. Įpilkite jam alaus, Eiguly, ir dėkite ant stalo savo išgirtąjį sūrį… Kanopa, eikite ir pakeiskite Žaliąjį — jis nuo pat ryto nevalgęs.

Paskutiniajam pasitarimui prieš operaciją Generolas visus sukvietė į Dvigalvio Arklio pilį. Tai buvo per karą sugriautas užmiesčio muziejus, apaugęs gebenėmis ir užžėlęs žole — nuošalus, gūdus užkampis, miestiečiai jaine nesilankė, nes čia pat telkšojo maliarijos židinys — pelkė, o tarp vietinių gyventojų muziejus buvo pagarsėjęs kaip vagių ir banditų lindynė. Maksimas atėjo pėsčiomis drauge su Orde. Žaliasis atvažiavo motociklu ir atvežė Eigulį. Generolas ir Memo-Kanopa jau laukėjų sename kanalizacijos vamzdyje, išnyrančiame tiesiai į pelkę. Generolas rūkė, o paniurėlis Memo aromatine lazdele įnirtingai vaikė uodus.

— Atvežei? — paklausė jis Eigulio.

— Savaime aišku, — atsakė šis ir ištraukė iš kišenės repelento tūr telę. Visi pasitepė, ir Generolas pradėjo pasitarimą.

Memo paklojo schemą ir dar sykį pakartojo operacijos eigą. Ją visi jau mokėjo atmintinai. Pirmą valandą nakties grupė iš keturių pusių prišliaužia prie vielinės tvoros ir padeda pailgintus užtaisus. Eigulys ir Memo veikia pavieniui — atitinkamai iš šiaurės ir iš vakarų. Generolo ir Ordės pora — iš rytų, Maksimas drauge su Žaliuoju — iš pietų. Sprogdinama vienu metu lygiai pirmą valandą nakties, ir tuojau pat Generolas, Žaliasis, Memo ir Eigulys įsiveržia pro atsivėrusias angas, bėga iki kaponieriaus ir apmėto jį granatomis. Kai tik ugnis iš kaponieriaus liausis ar susilpnės, Maksimas ir Ordė su magnetinėmis minomis bėga prie bokšto ir parengia sprogimą, prieš tai dėl visa ko dar įmetę į kaponierių po dvi granatas. Paskui įjungia sprogdiklius, paima sužeistuosius — tik sužeistuosius! — ir per mišką pasitraukia į rytus, į vieškelį, kur prie ribostulpio lauks Mažylis su motociklu. Sunkiai sužeistieji guldomi į motociklą, lengvai sužeistieji ir sveikieji eina pėsčiomis. Susitikimo vieta — Eigulio namukas. Susitikimo vietoje laukti neilgiau kaip dvi valandas, paskui trauktis įprasta tvarka. Klausimų yra? Nėra? Aš baigiau.

Generolas numetė nuorūką, įsibruko ranką užantin ir išėmė buteliuką su geltonomis tabletėmis.

— Dėmesio, — paskelbė jis. — Vadavietės sprendimu operacijos planas šiek tiek keičiamas. Operijos pradžia — dvidešimt dvi nulis nulis…

— Massarakš! — nustebo Memo. — Tai bent naujienos!

— Nepertraukinėkite, — tarė Generolas. — Lygiai dvidešimt antrą prasideda vakarinis seansas. Iki jo likus kelioms sekundėms kiekvienas iš mūsų išgers po dvi tokias tabletes. Toliau viskas vyksta pagal ankstesnį planą su viena išimtimi: Paukštė eina mėtyti granatų kartu su manim. Visas minas pasiims Makas, bokštą sprogdina jis vienas.

— Kaipgi šitaip? — mąsliai pratarė Eigulys, apžiūrinėdamas schemą. — Šitaip aš nieko nesuprantu. Dvidešimt antra valanda — juk tai vakarinis seansas… Juk aš, atsiprašau, kai atsigulsiu, tai ir neatsistosiu, paslikas gulėsiu… Manęs, atsiprašau, su kuolu niekas nepakels…

— fvlinutėlę, — pertraukė Generolas. — Dar sykį kartoju: likus dešimčiai sekundžių iki dešimtos valandos visi išgers šių skausmą malšinančiųjų. Suprantate, Eiguly? Skausmą malšinančiųjų išgersite. Taigi dešimtą valandą…

— Aš tas piliules žinau, — tarė Eigulys. — Dviem minutėms palengvės, o paskui visai suries į ragą… tėvo motinos nepažinsi… žinome, ragavome.

— Tai naujos piliulės, — kantriai aiškino Generolas. — Jų poveikis tęsiasi iki penkių minučių. Nubėgti iki kaponieriaus ir įmesti granatas mes spėsime, o visa kita atliks Makas.

Stojo tyla. Visi susimąstė. Galvoti negreitas Eigulys, atvipusia apatine lūpa, abejodamas krapštinėjosi plaukuose. Aiškiai buvo matyti, kad idėja į jo galvą smelkiasi lėtai, jis tankiai sumirksėjo, paliko ramybėje ševeliūrą, apžvelgė visus nušvitusiu žvilgsniu ir atkutęs pliaukštelėjo sau per kelius.

Nuostabus dėdulė, geruolis, gyvenimo nučaižytas nuo kojų iki galvos, bet nieko apie tą gyvenimą taip ir nesužinojęs. Nieko jam nereikėjo ir nieko jis nenorėjo, tik kad paliktąjį ramybėje, leistų grįžti pas šeimą ir auginti burokus. Prieš karą tais burokais jis gerą pinigą užkaldavo, tvirtai stovėjo ant kojų, nors ir jaunas, o visą karą praleido apkasuose ir drūčiau nei atominių sviedinių bijojo savo kapralo, tokio pat kaimiečio, bet gudraus ir neeilinio niekšo. Maksimą jis labai pamilo, amžiams liko dėkingas už tai, kad šis jam seną piktžaizdę blauzdoje išgydė, ir nuo to laiko įtikėjo, kad kol Maksimas čia, nieko bloga jiems nutikti negali. Visą tą mėnesį Maksimas nakvojo jo rūsyje, ir kaskart einant gulti Eigulys sekdavo Maksimui pasaką, visuomet tą pačią, tik pabaigos būdavo skirtingos: „Gyveno antai pelkėje rupūžė, labai jau kvaila buvo, stačiai neįtikėtinai, ir įjimko antai ji, kvailė…” Niekaip negalėjo Maksimas įsivaizduoti jo kruvina veikla užsiėmusio, nors jam jau pasakojo, kad Eigulys — karys įgudęs ir negailestingas.

— Naujasis planas parankus štai kuo, — kalbėjo Generolas. — Pirma, tokiu metu mūsų niekas nelauks. Netikėtumo veiksnys. Antra, ankstesnis planas parengtas jau seniai, ir tikimybė, kad priešui jis žinomas, yra grėsmingai didelė. Dabar mes priešą aplenkiame. Mums gali pasisekti… Į

Žaliasis pritardamas nuolat linkčiojo. Plėšrus jo veidas švietė piktdžiugišku pasitenkinimu, miklūs pirštai susigniauždavo ir atsileisdavo. Jis mėgo visokias staigmenas — labai jau buvo linkęs į riziką. Jo praeitis skendėjo tamsoje. Jis buvo vagis ir, atrodo, žmogžudys, pokario juodojo meto vaisius, našlaitis, padugnė, vagių auklėtas, vagių išmaitintas, vagių išpuoselėtas, sėdėjo kalėjime, pabėgo — įžūliai, netikėtai, kaip darė viską, — bandė grįžti į savą, vagių, lizdą, bet laikai pasikeitė, sėbrai išsigimėlio nepakentė, norėjo jį išduoti, bet jis atsigynė ir vėl pabėgo, slapstėsi kaimuose, kol aptiko jį nūnai velionis Gėlas Ketšefas. Jis buvo gudročius, fantazuotojas, žemę tarė esant plokščią, dangų — kietą, ir kaip tik dėl savo tamsumo, audringos vaizduotės penimo, gyvenamoje saloje buvo vienintelis žmogus, kuris, atrodo, įtarė Maksimą esant ne kokį kalnietį („Mačiau aš tų kalniečių, visokių matmenų mačiau”), ne keistą prigimties pokštą („Mes iš prigimties visi visur vienodi: ar tau kalėjime, ar tau laisvėje”), o stačiai ateivį iš neįmanomų vietų. kad ir iš dangaus skliauto. Atvirai jis Maksimui to niekada nesakė, bet užuominų pametėdavo ir gerbė jį taip, kad jau beveik padlaižiavo. „Tu mūsų Tėveliu būsi, — sakydavo jis. — Va tada aš po tavo sparnu pasireikšiu…” Kaip ir kur jis ketino pasireikšti, buvo visiškai nesuprantama, bet viena abejonių nekėlė: rizikingus žygius Žaliasis labai mėgo, o darbo negalėjo pakęsti jokio. Maksimui nepatiko ir laukinis, pirmapradis jo žiaurumas. Žaliasis buvo tokia pat dėmėtoji beždžionė, tik prijaukinta, išdresuota medžioti šarvinius vilkus.

— Man tai nepatinka, — niūriai pareiškė Memo. — Tai avantiūra. Nepasiruošus, nepasitikrinus… Ne, man tai nepatinka.

Jam niekada niekas nepatikdavo, tam Memo Gramenu, pravarde Mirties Kanopa. Jis niekada nelikdavo kuo nors patenkintas ir visada ko nors bijojo. Jo praeitis buvo slepiama, nes iš pradžių pogrindyje jo postas buvo labai aukštas. Paskui jis pakliuvo į kontržvalgybos letenas ir išgyveno tik per stebuklą — subjaurotą kankinimų, pabėgdami jį išsitempė kartu kameros kaimynai. Po to, laikantis pogrindžio įstatymų, iš vadavietės jis buvo išprašytas, nors jokių įtarimų nekėlė. Buvo paskirtas Gelo Ketšefo padėjėju, dukart dalyvavo puolant bokštus, asmeniškai sunaikino keletą patrulinių mašinų, susekįHr pats nušovė vjenos iš Gvardijos brigadų vadą, pagarsėjo kaip fanatiškai drąsus žmogus ir puikus kulkosvaidininkas. Jau ketinta paskirti jį grupės vadu kažkokiame miestelyje pietvakariuose, bet staiga ėmė ir įkliuvo Gelo grupė. Kanopa ir toliau nebuvo įtariamas, jį net paskyrė naujos grupės vadu, bet tikriausiai jis nuolat jautė šnairus žvilgsnius, kuriais, tiesa, jo niekas nevarstė, nors galėjo: pogrindyje niekas nemėgo žmonių, kuriems pernelyg gerai sekėsi. Jis buvo nekalbus, kliautingas, gerai išmanė konspiracijos mokslą ir reikalavo besąlygiškai laikytis visų jo taisyklių, net pačių nereikšmingiausių. Bendromis temomis niekada su niekuo nekalbėdavo, buvo užsiėmęs tik su grupe susijusia veikla ir pasiekė, kad grupė turėtų visko — ir ginklų, ir produktų, ir pinigų, ir patikimą slaptabučių tinklą, net motociklą. Maksimo jis nemėgo. Maksimas tai jautė, tik nežinojo — kodėl, o klausti nenorėjo: Memo buvo ne iš tų, su kuriais malonu atvirauti. Gal priežastis buvo tai, kad Maksimas vienintelis jautė amžiną jo baimę — kitiems nėt galvą nešaudavo, kad rūstusis Mirties Kanopa, ramiausiai kalbantis su bet kuriuo vadavietės atstovu, vienas iš pogrindžio pradininkų, teroristas iki kaulų smegenų, gali ko nors bijoti.