Arkadij Strugackij - Gyvenama Sala

— Tu nieko nenori pasakyti, Makai? — paklausė Generolas.

— Aš jau sakiau, — atsiliepė Maksimas. — Naujasis planas už senąjį geresnis, bet vis tiek blogas. Leiskite, aš viską padarysiu vienas pats. Surizikuokite.

— Apie tai nekalbėsime, — suirzęs atsakė Generolas. — Apie tai — baigta šneka. Dalykinių pastabų turi?

— Ne, — ištarė Maksimas. Jis jau gailėjosi vėl prašnekęs apie tai.

— Iš kur atsirado tos tabletės? — staiga paklausė Memo.

— Tai senosios tabletės, — atsakė Generolas. — Makui pavyko jas šiek tiek pagerinti.

— Ak, Makui… Vadinasi, tai jo idėja?

Kanopa ištarė tai tokia intonacija, kad visi pasijuto nejaukiai. Jo žodžius buvo galima suprasti taip: naujokas, ir dar ne visai mūsiškis, ir dar atėjęs iš anos pusės — o ar nedvelkia čia pasala, taip jau yra buvę…

— Ne, — griežtai atkirto Generolas. — Tai — vadavietės idėja. Ir malonėk paklusti. Kanopa.

— Aš paklustu, — tarė Memo, gūžtelėdamas pečiais. — Aš — prieš, bet paklūstu. Ką darysi…

Maksimas liūdnai žiūrėjo įjuos. Jie sėdėjo priešais jį, tokie skirtingi — įprastomis aplinkybėmis ir į galvą nešautų, kad jie galėtų susiburti draugėn: buvęs fermeris, buvęs kriminalinis nusikaltėlis, buvusi mokytoja… Juos siejo tik viena — jie buvo apšaukti visuomenės priešais, dėl kažkokios idiotiškos priežasties visi jų neapkentė ir visas milžiniškas valstybinis tramdymo aparatas buvo nusitaikęs įjuos. Tai, ką jie ruošėsi nuveikti, buvo beprasmiška; praslinks kelios valandos, ir dauguma jų jau bus negyvi, o pasaulyje niekas nepasikeis, ir tiems, kurie liks gyvi, taip pat niekas nepasikeis — geriausiu atveju jie galės dešimtį dienų atsikvėpti nuo pragariškų skausnĄ, bet bus žaizdoti, iškamuoti bėgimo, juos pjudys šunimis, jiems teks slėptis pradvisusiuose urvuose, o paskui viskas prasidės iš naujo. Veikti išvien su jais buvo kvaila, bet palikti juos būtų niekšiška, ir teko rinktis kvailystę. O gal šitame pasaulyje kitaip išvis neįmanoma, ir jeigu nori kažką nuveikti, tenka susitaikyti su kvailyste, su beprasmiu kraujo praliejimu, o galbūt teks ir su niekšybe susitaikyti. Apgailėtinas žmogus… kvailas žmogus… niekšingas žmogus… O ko dar galima tikėtis iš žmogaus šitame apgailėtiname, kvailame ir niekšingame pasaulyje? Reikia tik nepamiršti, kad kvailybė yra bejėgiškumo pasekmė, o bejėgiškumą subrandina tamsumas, teisingo kelio nežinojimas… bet juk negali šitaip būti, kad tarp tūkstančio kelių — nė vieno teisingo! Vienu keliu aš jau ėjau, galvojo Maksimas, ir tai buvo klaidingas kelias. Dabar reikia eiti šiuo keliu, nors jau iš karto matyti, kad tai irgi klaidingas kelias. Ir galbūt man dar ne kartą teks vaikščioti klaidingais keliais ir atsidurti aklavietėse. O kam aš teisinuosi? — pamanė jis. Ir dėl ko? Jie man patinka, galiu jiems padėti, štai ir viskas, ką man reikia žinoti šiandien…

— Tuojau išsiskirstysime, — pasakė Generolas. — Kanopa eina su Eiguliu, Makas — su Žaliuoju, aš — su Paukšte. Susitikimas devintą nulis nulis prie ribostulpio, eiti tik mišku, ne keliais. Poroms neišsiskirti, kiekvienas atsakingas už antrąjį. Eikite. Pirmieji išeina Memo ir Eigulys. — Jis surinko nuorūkas ant popieriaus lapelio, susuko ir įsidėjo į kišenę.

Eigulys pasitrynė kelius.

— Kaulus gelia, — pranešė jis. — Lauk lietučio. Gera šįsyk bus naktis, tamsi…

Nuo pamiškės iki vielinės užtvaros reikėjo šliaužti. Pirmas šliaužė Žaliasis, jis tempė kartį su pailgintu užtaisu ir vos girdimai keiksnojo į rankas smingančius dyglius. Maksimas, prilaikydamas maišą su magnetinėmis minomis, šliaužė iš paskos. Dangus niaukstėsi, dulksnojo. Žolė buvo šlapia, ir jie iš karto permirko iki paskutinio siūlelio. Diilksnoje nieko nesimatė, Žaliasis šliaužė pagal kompasą ir nė karto nenuklydo — patyręs buvo žmogus, tas Žaliasis. Paskui aštriai pakvipo drėgnomis rūdimis, ir Maksimas išvydo trigubą vielinę užtvarą, o už vielų — blankų grotuotą milžiną bokštą; kilstelėjęs galvą įžiūrėjo ties bokšto pagrindu žemą, stačiakampių kontūrų statinį. Tai buvo kaponierius, ten sėdėjo trejetas gvardiečių su kulkosvaidžiu. Lietaus šnarėjimas stelbė neišskiriamus balsus, paskui kažkas ten užžiebė degtuką, ir ilga ambrazūra nutvisko blankiai geltona šviesa.

Žaliasis, pašnibždomis velniuodamasis, kišo kartį po vielos tinklu. „Jau, — sukuždėjo jis. — Šliaužk šalin”. Jie nušliaužė apie dešimtį žingsnių ir ėmė laukti. Žaliasis, kumštyje sugniaužęs detonatoriaus virvelę, žiūrėjo į šviečiančias laikrodžio rodykles. Jis drebėjo, Maksimas girdėjo, kaip kalena dantimis ir slopiai alsuoja. Pats Maksimas taip pat drebėjo. Jis įbruko ranką į maišą ir palietė minas; šios buvo grublėtos, šaltos. Lietus stiprėjo, lašų čežėjimas jau gožė visus kitus garsus. Žaliasis kilstelėjo ir atsistojo keturpėsčias.

Jis ištisai kažką šnabždėjo, gal meldėsi, o gal keikėsi. „Na, bjaurybės!” — staiga ištarė garsiai ir mostelėjo dešiniąja ranka. Pasigirdo pistono pykštelėjimas, šn)T)štimas, priekyje iš po žemių driokstelėjo raudonos liepsnos drobulė; plati drobulė išsiskleidė ir toli kairėje, užgulė ausis, pažiro karštos drėgnos žemės grumstai, smilkstančios žolės skivytai, kažkokios įkaitusios skeveldros. Žaliasis šoko į priekį, šaukdamas nesavu balsu, ir staiga viskas nušvito lyg dieną, šviesiau nei dieną, plykstelėjo akinanti šviesa. Maksimas užsimerkė ir pajuto viduriuose šaltį, o galvoje šmėstelėjo mintis: „Viskas baigta”, — bet niekas nešaudė, ir toliau buvo tylu, nieko nesigirdėjo, tik čežėjimas bei šnypštimas.

Atsimerkęs Maksimas akinančioje šviesoje išvydo pilką kaponierių, plačią angą vielinėje užtvaroje ir kažkokius žmones, visai mažyčius ir vienišus didžiulėje tuščioje erdvėje aplink bokštą — jie kiek įkabindami skuodė prie kaponieriaus, tylomis, be garselio, klupo, krito, vėl kėlėsi ir bėgo. Paskui pasigirdo gaili aimana, ir Maksimas pamatė Žaliąjį, kuris niekur nebėgo, o siūbuodamas sėdėjo ant žemės tuojau už tvoros, rankomis apglėbęs galvą, Maksimas puolė priėjo, atplėšė jo plaštakas nuo veido, išvydo išverstas akis ir seilių burbuliukus ant lūpų, o šūvių vis dar nesigirdėjo, praslinko ištisa amžinybė, o kaponierius tylėjo, ir staiga ten sugriaudėjo pažįstamas kovinis maršas.

Maksimas pargriovė tą ištižėlį aukštielninką, viena ranka naršydamas kišenę ir džiaugdamasis, kad Generolas toks nepatiklus, taigi ir Maksimui dėl visa ko davė piliulių nuo skausmo. Jis atkragino mėšlungio sutrauktą Žaliojo bumą ir giliai į gargiančią juodą gerklę subruko piliules. Paskui griebė Žaliojo automatą ir atsigręžė pažiūrėti, iš kur sklinda šviesa, kodėl taip šviesu, neturi būti taip šviesu… Šūvių vis dar nesigirdėjo, tebebėgo vienišieji žmonės, vienas jau buvo visai netoli kaponieriaus, kitas šiek tiek atsiliko, o trečias, bėgęs dešinėje, staiga griuvo ir persivertė per galvą. „Kai mūšy jūsų kraujas verda…” — staugė kaponieriuje, o šviesa plieskė iš viršaus, iš kokių dešimties metrų aukščio, turbūt iš bokšto, kuris dabar tapo neįžiūrimas. Penki ar šeši akinantys baltai mėlyni diskai — Maksimas kilstelėjo automatą ir nuspaudė gaiduką, savadarbis automatas, mažas, nepatogus, neįprastas, suspurdėjo jo rankose, lyg atsakydami kaponieriaus ambrazūroje sublyksėjo raudoni pliūpsniai, staiga automatas išsprūdo Maksimui iš rankų — jis dar nespėjo pataikyti nė į vieną iš akinančių diskų, o Žaliasis jau išplėšė automatą ir puolė pirmyn, ir tučtuojau krito, suklupęs ant lygios* žemės…