Arkadij Strugackij - Gyvenama Sala

— Tad kur esmė? — paklausė Maksimas.

— Mus laiko išsigimėliais. Nuo ko tai prasidėjo — dabar jau niekas ir neprisimintų. Bet šiuo metu Nežinomiems Tėvams paranku mus pjudyti, tai atitraukia tautą nuo vidaus problemų, nuo finansininkų, šluojančių pinigus iš karinių užsakymų ir bokštų statybos, korupcijos. Jei mūsų nebūtų. Tėvai mus išrastų…

— Tai jau šis tas, — pasakė Maksimas. — Vadinasi, vėl viskaą pagrįsta pinigais. Vadinasi, Tėvai tarnauja pinigams. Ką jie dar dangsto?

— Tėvai niekam netarnauja. Jie patys yra pinigai. Jie yra viskas. Ir dar jie, beje, yra niekas, nes jie — anonimai ir nuolat ryja vieni kitus… Jam reikėtų pasikalbėti su Šernu, — tarstelėjo jis plačiapečiui. — Jie turėtų apie ką pasišnekėti.

— Gerai, apie Tėvus aš pakalbėsiu su Šernu. O dabar…

— Su Šernu jūs jau nepasikalbėsite, — tulžingai mestelėjo Memo. — Šerną sušaudė.

— Tai tas vienarankis, prisimenate? — paaiškino Ordė. — Turite prisiminti…

— Prisimenu, — tarė Maksimas. — Bet jo nesušaudė. Jam priteisė katorgą.

— Negali būti, — atsiliepė plačiapetis. — Šernui? Katorgą?

— Taip, — tarė Maksimas. — Gelui Ketšefui mirties bausmė. Šernui katorga, o dar vieną, kuris neprisistatė, pasiėmė civilis. Veikiausiai į kontržvalgybą.

Ir vėl visi nutilo. Gydytojas gurkštelėjo iš puodelio. Plačiapetis sėdėjo, pasirėmęs rankomis galvą. Eigulys skausmingai kriokuodamas gailiai žvelgė į Ordę. Ši suspaudusi lūpas žiūrėjo į stalą. Tai buvo nelaimė, ir Maksimas gailėjosi prašnekęs apie tai. Tai buvo tikra nelaimė, ir tik kamputyje įsitaisęs Memo ne tiek sielojosi, kiek bijojo… Tokiems kulkosvaidžio patikėti negalima, šmėstelėjo Maksimui. Jis čia visus mus iššaudys.

— Na, gerai, — prabilo plačiapetis. — Ar dar norite ko paklausti?

— Klausimų turiu daug, — lėtai atsiliepė Maksimas. — Bet, ko gero, jie visi vienaip ar kitaip netaktiški.

— Ką gi, klauskite netaktiškai.

— Gerai, paskutinis klausimas. Kuo čia dėti PBG bokštai? Kuo jie jums trukdo?

Visi ėmė nemaloniai juoktis.

— Na ir kvailas, — pasakė Eigulys. — O dar — bazę jam duok…

— Tai ne PBG, — atsakė Gydytojas. — Tai mūsų prakeiksmas. Jie išrado spinduliavimą, kurio dėka sukūrė išsigimėlio sąvoką. Dauguma žmonių — štai kad ir jūs — to spinduliavimo nejaučia, lyg jo nė nebūtų. O mažumai nelaimėlių dėl kažkokių organizmo savybių spinduliuotė sukelia pragariškus skausmus. Kai kurie iš mūsų — tokių yra vienetai — tą skausmą gali ištverti, kiti neištveria, rėkia, treti netenka sąmonės, o ketvirti išprotėja ir miršta… O bokštai — jokia priešbalistinė gynyba, tokia gynyba išvis neorganizuojama, ji nereikalinga, nes nei Hontis, nei Pandėja neturi balistinių pabūklų, aviacijos ar raketų… jiems išvis ne tai rūpi, ten jau ketvirtus metus tęsiasi pilietinis karas… Tad štai, tie bokštai — spinduliuotuvai. Jie įjungiami visoje šalyje dukart per parą — ir mus išgaudo, kol voliojamės skausmuose netekę jėgų. O dar vietinio poveikio įranga ant patrulinių automobilių… o dar savaeigiai spinduliuotuvai… dar nereguliarūs spinduliniai smūgiai naktimis… Mes neturime kur pasislėpti, apsauginių ekranų nėra, mes einame iš proto, išsišaudome, iš nevilties prikrečiame kvailysčių, išmirštame…

Gydytojas nutilo, griebė puoduką ir vienu ypu jį ištuštino. Tada ėmėsi įnirtingai pypkiuoti, jo veidas trūkčiojo.

— Ta-aip, linksmai gyvenome — ilgai nepasenome, — ilgesingai numykė Eigulys. — Bjaurybės, — pridūrė patylėjęs.

— Beprasmiškajam tai pasakoti, — staiga tarė Memo. — Jis juk nežino, kas tai yra. Jis net nenutuokia, ką tai reiškia — kiekvieną dieną laukti eilinio seanso…

— Gerai, — pasakė plačiapetis. — Nenutuokia — vadinasi, ir kalbėti nėra apie ką. Paukštė pasisakė už jį. Kas dar — „už”, o kas — „prieš”?

Eigulys jau buvo besižiojąs, bet Ordė jį aplenkė:

— Noriu paaiškinti, kodėl aš — „už”. Pirma, aš juo tikiu. Tą jau sakiau ir tai galbūt nelabai svarbu, tai tik mano vienos reikalas. Bet šitas žmogus turi savybių, kurios gali būti naudingos visiems. Jis sugeba užgydyti ne tik savas, bet ir svetimas žaizdas… Žymiai geriau už jus, Gydytojau, tik neįsižeiskite…

— Koks aš gydytojas, — atsiliepė Gydytojas. — Ąš tik šiaip — teismo medicina…

— Bet ir tai dar ne viskas, — tęsė Ordė. — Jis sugeba numalšinti skausmą.

— Kaip suprasti? — paklausė Eigulys.

— Nežinau, kaip jis tai daro. Jis masažuoja smilkinius, kažką šnibžda, ir skausmas praeina. Pas motiną du kartus buvau suriesta skausmo, ir abukart jis man padėjo. Pirmąjį kartą dar nelabai, bet vis dėlto sąmonės, kaip įprasta, nebuvau praradusi. O antrąjį kartą skausmo išvis nejaučiau…

Ir viskas akimirksniu pasikeitė. Tik ką jie buvo teisėjai, tik ką jie sprendė, kaip jiems patiems atrodė, jo gyvybės ir mirties klausimą, o dabar teisėjai dingo, liko tik iškankinti, pasmerkti žmonės, staiga pajutę viltį. Jie žvelgė į jį taip, tarsi lauktų, kad štai jis tuojau pat, nedelsdamas išblaškys jų košmarą, graužusįjuos kiekvieną minutę, kiekvieną dieną ir kiekvieną naktį, daugelį metų… Ką gi, pamanė Maksimas, čia aš bent jau būsiu reikalingas ne žudyti, o gydyti… Bet kažkodėl ši mintis jam visai nebuvo maloni. Bokštai, galvojo jis. Kokia šlykštynė… Ir sugalvok man šitaip! Nebent bepročiui, nebent sadistui gali ateiti į galvą toie dalykai…

— Jūs iš tikrųjų tai sugebate? — paklausė Gydytojas.

— Ką?

— Numalšinti skausmą…

— Numalšinti skausmą… Taip.

— Kaip?

— Negaliu jums paaiškinti. Man nepakaks žodžių, o jums nepakaks žinių… Aš nesuprantu, argi jūs neturite vaistų, kokių nors nuskausminančiųjų preparatų?

— Nuo šio skausmo nepadeda jokie vaistai. Nebent mirtina dozė.

— Paklausykite, — kalbėjo Maksimas. — Aš, žinoma, esu pasiryžęs malšinti skausmą… aš pasistengsiu… Bet juk tai ne išeitis! Reikia ieškoti kokio nors masinio būdo… Ar turite chemikų?

— Turime visko, — pasakė plačiapetis, — bet šis uždavinys neišsprendžiamas, Makai. Jeigu jis būtų išsprendžiamas, valstybės prokuroras nesigaluotų skausmu, kaip ir mes. Jau jis tai tikrai prasimanytų vaistų. O dabar jis prieš kiekvieną reguliarųjį seansą nusigeria ir šutinasi karštoje vonioje.

— Valstybės prokuroras — išsigimėlis? — sumišęs paklausė Maksimas.

— Anot gandų — taip, — sausai burbtelėjo plačiapetis. — Bet mes nuklydome į šalį. Paukšte, tu baigei? Kas dar turi ką pasakyti?

— Luktelėk, Generole, — tarė Eigulys. — Kaip čia išeina? Bene jis — mūsų geradaris? Ar ir man gali numalšinti skausmą?.. Juk šis žmogus neįkainojamas, aš jo iš rūsio neišleisiu, juk aš, atsiprašau, tokius skausmus kenčiu, kad nebeįmanoma… O gal jis ir miltelius sugalvos? Juk sugalvosi, a?.. Ne, mano ponai, draugai, tokį žmogų reikia saugoti…

— Tai yra tu — „už”, — pasakė Generolas.

— Tai yra aš taip „už”, kad jei kas jį palies…

— Aišku. Jūs, Gydytojau?

— Aš ir šiaip būčiau „už”, — suniurnėjo Gydytojas, pukšėdamas pypke. — Man įspūdis susidarė toks pat, kaip ir Paukštei. Kol kas jis dar ne mūsiškis, bet taps mūsiškiu, kitaip ir būti negali. Bent jau jiems jis niekaip netinka. Pernelyg protingas.

— Gerai, — pratarė Generolas. — Jūs, Kanopa?

— Aš — „už”, — atsakė Memo. — Naudingas žmogus.