Arkadij Strugackij - Gyvenama Sala

Kažko man dantį vis maudžia, — mąsliai pratarė Tėtis. — Keliauninke, nejau taip sudėtinga išrasti beskausmį dantų gydymo būdą?

Galima pagalvoti, — atsakė Keliauninkas.

Tu verčiau pagalvok apie sunkiąsias sistemas, — piktai mestelėjo Svainis.

Galima pagalvoti ir apie sunkiąsias sistemas, — tarė Keliauninkas.

Imkime ir nekalbėkime šiandien apie sunkiąsias sistemas, — pasiūlė Tėtis. — Imkime ir laikykime, kad tai — nešiuolaikiška.

O man atrodo, labai šiuolaikiška, — nesutiko Svainis. — Pandėjiečiai prie Hončio sienos permetė dar vieną diviziją.

Kas tau darbo dėl to? — suniurzgė Dieveris.

O tas, — atsakė Svainis. — Aš buvau numatęs tokį variantą: pandėjiečiai įsimaišo į Hončio košę, greitutėliai pasodina ten savą žmogų, ir mes turime jungtinį frontą — penkiasdešimt milijonų su mūsų keturiasdešimčia.

Didelius pinigus paaukočiau, kad tik jie įsimaišytų į Hončio košę, — pasakė Dieveris. — Jūs vis kalatės į galvas, kad jei košė išvirta — tai jau ir valgyti galima… O aš sakau: kas Hontį palies, tas ir praloš.

Nelygų kaip liesi, — tyliai atsiliepė Šešuras, — Jei delikačiai, nedidelėmis pajėgomis ir neįklimpdamas — palietei ir atšokai, kai tik jie ten liausis kivirčijęsi… o dar jei suspėjus anksčiau už pandėjiečius…

Ko mums galų gale reikia? — tarė Uošvis. — Arba suvienytų hontiečių be tos pilietinės košės, arba mūsiškių hontiečių, arba negyvų hontiečių… Kad ir kaip būtų, be įsiveržimo neapsieisime. Susitarsime dėl įsiveržimo, o visa kita — smulkmenos… Kiekvienam variantui jau paruoštas atskiras planas.

Būtinai nori mus be kelnių palikti, — tarė Dieveris. — Tau — nors ir be kelnių, kad tik su ordinais… Kam tau suvienytas Hontis, jei galima laimėti išvienytą Pandėją?

Detektyvinių kliedesių priepuolis, — pastebėjo Svainis, į nieką nesikreipdamas.

Nejuokinga, — atsiliepė Dieveris. — Aš nerealių variantų nesiūlau. Jei sakau, vadinasi, turiu priežasčių.

Kažin ar tu gali turėti rimtų priežasčių, — švelniai pasakė Šešuras. — Paprasčiausiai tave gundo pigus sprendimo būdas, aš tave suprantu, bet šiaurinės problemos kukliomis priemonėmis įveikti neįmanoma. Ten nei pučų, nei perversmų nepakaks. Dieveris, kuris buvo tavo pirmtakas, suskaldė Hontį, o dabar mums tenka vėl jį vienyti… Pučai lieka pučais, o šitaip galima ir iki revoliucijos prisižaisti. Ten, pas juos, juk viskas ne taip kaip mūsuose.

O ko tu tyli. Gudragalvi? — paklausė Tėtis. — Tu juk mūsų gudragalvis.

Kai kalba tėvai, apdairiems vaikams verčiau patylėti, — šypsodamasis atsakė Gudragalvis.

Na, sakyk, sakyk, gana jau.

Aš ne politikas, — tarė Gudragalvis. Visi nusijuokė. Uošvis net paspringo. — Iš tiesų, ponai, čia nėra nieko juokinga… Mano specializacija tikrai siaura. O jei taip, galiu pranešti tik tiek, kad, mano turimais duomenimis, armijos karininkija nusiteikusi kariauti…

Štai kaip? — pratarė Tėtis, įdėmiai žiūrėdamas į jį. — Ir tu tą pačią giesmelę trauki?

Atleisk, Tėti, — su įkarščiu pasakė Gudragalvis. — Bet dabar, man atrodo, labai palankus momentas įsiveržti: armijos perginklavimas baigiamas…

GeraU gerai, — maloniai tarė Tėtis. — Paskui aš su tavimi apie tai pasišnekėsiu.

Nėra jokios būtinybės šnekėtis su juo paskui, — nesutiko Šešuras, — Čia visi savi, o specialistas privalo pareikšti savo nuomonę. Tam mes ji ir laikome.

Beje, apie specialistus, — pasakė Tėtis. — Kodėl aš nematau Griežliuko?

Griežliukas tikrina gynybinį kalnų ruožą, — atsakė Uošvis. — Bet jo nuomonė ir šiaip žinoma. Jis baiminasi dėl armijos, lyg ta armija būtų j o nuosava…

Taip, — pasakė Tėtis. — Kalnai — tai rimta… Svaini, tu man sakei, kad Gvardijoje aptiktas kalniečių šnipas? Taip, mano ponai. Šiaurė yra Šiaurė, rytuose virš mūsų dar kabo kalnai, o už kalnų ' vandenynas,. Su Šiaure mes dar kaip nors susitvarkysime., norite kariauti — ką gi, galima ir pakariauti, nors,. Kiek laiko ištversime. Keliauninke?

Kokias dešimt dienų, — atsakė Keliauninkas, Ką gi, kokias penkias šešias dienas galima pakariauti,. Gilaus įsiveržimo plane, — pasakė Uošvis, — numatyta sutriuškinti Hontį per aštuonias paras.

Geras planas, — pritarė Tėtis, — Taip ir nutarsime,. Tu, atrodo, prieštarauji. Keliauninke?

Tai ne mano reikalas, — atsakė Keliauninkas, Gerai, — pasakėiTėtis, — Paprieštarauk,, Ką gi. Dieveri, dėsimės prie daugumos?

Et! — pasibjaurėjęs pratarė Dieveris, — Elkitės, kaip išmanote… Revoliucijos jis mat išsigando…

Tėti! — iškilmingai pareiškė Šešuras. — Aš žinojau, kad būsi su mumis!

O kaipgi! — atsiliepė Tėtis. — Kur aš be jūsų dėsiuos? Prisimenu, turėjau Hončio generalgubernijoje kažkokių rūdynų,, vario,, įdomu, kaip jie ten laikosi? Tiesa, Gudragalvi! Ko gero, reikės deramai suformuoti visuomenės nuomonę. Tu tikriausiai ką nors jau sumanei, juk tu mūsų gudragalvis.

Žinoma, Tėti, — atsakė Gudragalvis. — Viskas paruošta. Koks nors pasikėsinimas? Ar bokštų užpuolimas? Eik ir išsyk griebkis darbo, paruošk man medžiagą iki nakties, o mes čia tuo tarpu aptarsime terminus…

Kai durys paskui Gudragalvį užsivėrė. Tėtis paklausė: Norėjai kažką pasakyti mums apie Pūslę, Keliauninke?

Palydovas tyliai pratarė: „Laukite čia”, — ir nuėjo, dingo tarp krūmų ir už medžių. Maksimas atsisėdo ant kelmelio vidur laukymės, susigrūdo rankas giliai į brezentinių kelnių kišenes ir ėmė laukti. Miškas buvo senas, apleistas, jį smaugė pomiškis, persenę raukšlėti kamienai atsidavė trūnėsiais. Buvo drėgna. Maksimas gūžėsi kęsdamas šleikštulį, jam norėjosi pasėdėti saulutėje, pasikaitinti petį. Netoliese krūmuose kažkas tūnojo, bet Maksimas nekreipė dėmesio — jį sekė nuo pat gyvenvietės, ir tai jo neerzino. Būtų keista, jei jie būtų patikėję išsyk.

Pašalyje į laukymę išniro maža mergaitė didžiuliu sulopytu megztiniu, su pintinėle rankoje. Mergaitė įsistebeilijo į Maksimą; ji praėjo pro šalį, taip ir neatitraukdama smalsaus žvilgsnio, klupdama ir painiodamasi žolėje. Tarp krūmų šmėstelėjo kažkoks žvėrelis, panašus į voveraitę, užlėkė į medį, žvilgtelėjo žemyn, išsigando ir dingo. Buvo tylu, tik kažkur toli nelygiai stukseno mašina — kirto ežere nendres.

Žmogus krūmuose nesitraukė — gręžė nugarą negeru žvilgsniu. Nemalonu, bet teks įprasti. Nuo šiol taip bus visada. Gyvenama sala paskelbė jam karą: į jį šaudė, sekė jį, juo netikėjo. Maksimas prisnūdo. Pastaruoju metu jis dažnai prisnūsdavo pačiais netinkamiausiais momentais. Užmigdavo, pabusdavo, vėl užmigdavo. Kovoti jis nebandė: taip norėjo organizmas, o šis išmano geriau. Tai praeis, tik nereikia priešintis.

Sučiužėjo žingsniai, ir palydovas ištarė: „Eikite paskui mane”. Maksimas pakilo, tebelaikydamas rankas kišenėse, ir nužingsniavo palydovui iš paskos, žiūrėdamas į jo kojas, apautas minkštais šlapiais batais. Atsidūrę miško gilumoje jie ėmė sukiotis ratais ir sudėtingomis kilpomis, pamažu artėdami prie kažkokio būsto, kuris tiesia linija būtų visai arti laukymės. Galiausiai palydovas nutarė, kad Maksimą suklaidino jau pakankamai, ir ėmė brautis tiesiog per išvartas; būdamas miestietis, jis, beje, kėlė tiek triukšmo, jog Maksimas net nebegirdėjo sėlinančiojo iš paskos žingsnių.

Įveikęs išvartas, Maksimas už medžių išvydo pievelę ir pakrypusį ręstinį namą užkaltais langais. Pievelė buvo apžėlusi aukšta žole, bet Maksimas matė, kad čia vaikščiota — ir anksčiau, ir visai neseniai. Vaikščiota atsargiai, stengiantis prie namo prieiti kaskart kitu keliu. Palydovas atidarė cypiančias duris ir jie įžengė į tamsią suplėkusią priemenę. Žmogus, ėjęs iš paskos, liko lauke. Palydovas atvertė rūsio dangtį ir pakvietė: „Čionai, atsargiau…” Jis prastai matė tamsoje. Maksimas nulipo mediniais laipteliais.