Arkadij Strugackij - Gyvenama Sala

Mašina įskriejo pratybų aikštėn ir sustojo prie įėjimo į kareivines. Gajus iššoko, užbėgo laipteliais. Prieš raštinės duris jis stabtelėjo, pasitikrino beretę, sagtį, greitosiomis nužvelgė Maką, užsegė šiam apykaklės sagą — massarakš, amžinai atsisegęs! — ir pasibeldė. „Įeikite!” — karktelėjo pažįstamas balsas. Gajus įėjo ir prisistatė. Ponas rotmistras Čaču su berankoviu gelumbės apsiaustu ir kepure sėdėjo už savo stalo. Jis rūkė ir gėrė kavą, sviedinio tūta priešais jį buvo prikimšta nuorūkų. Šalia gulėjo du automatai. Ponas rotmistras lėtai atsistojo, abiem rankomis svariai atsirėmė į stalą ir, įsmeigęs akis į Maksimą, prabilo:

— Kandidate Simai. Tu atsiskleidei kaip neeilinis karys ir ištikimas draugas kovoje. Aš kreipiausi į brigados vadą, prašydamas anksčiau termino paaukštinti tave Kovingosios Gvardijos tikruoju eiliniu. Egzaminą ugnimi tu išlaikei labai sėkmingai. Liko paskutinis egzaminas — krauju…

Gajui iš džiaugsmo suspurdo širdis. Jis nesitikėjo, kad viskas įvyks taip greitai. Šaunuolis rotmistras! Štai ką reiškia — senas karo vilkas! O aš, kvailys, prisigalvojau, kad jis Makui duobę kasa… Gajus pažvelgė į Maįą, ir džiaugsmas kiek priblėso. Mako veidas buvo tarsi sumedėjęs, akys išpūstos, viskas kaip dera pagal statutą, bet būtent dabar taip griežtai laikytis įstatų ir nebūtina.

– Įteikiu tau įsakymą, kandidate Simai, — tęsė ponas rotmistras, ištiesdamas Makui popieriaus lakštą. — Tai pirmas įsakymas raštu, skirtas asmeniškai tau. Tikiuosi, ne paskutinis. Perskaityk ir pasirašyk.

Makas paėmė įsakymą ir perbėgo jį akimis. Gajui vėl suplastėjo širdis, tik jau nebe iš džiaugsmo, o dėl kažkokios slogios nuojautos. Mako veidas tebebuvo sustingęs, ir atrodė, kad viskas lyg ir gerai, bet, prieš imdamas plunksnakotį ir pasirašydamas, jis vos vos padelsė. Ponas rotmistras apžiūrėjo parašą ir įsidėjo lakštą į planšetę.

— Kaprale Gaalai, — kreipėsi jis, imdamas nuo stalo užantspauduotą voką. — Eik į sargybinę ir atvesk nuteistuosius. Paimk automatą… ne, štai tą — kraštinį.

Gajus paėmė voką, persimetė automato diržą per petį, apsisuko ir žengė prie durų. Dar spėjo išgirsti, kaip ponas rotmistras pasakė Makui: „Nieko čia tokio, kandidate, nesibaugink. Baisu būna tik pirmą kartą…” Gajus per pratybų aikštę bėgte nubėgo į brigados kalėjimo pastatą, įteikė sargybos viršininkui voką, pasirašė, kur pridera, pats gavo būtinus kvitus, tada jam atvedė nuteistuosius. Jie buvo andainykščiai sąmokslininkai — storasis dėdžius, kuriam Makas išnarino pirštus, ir moteris. Massarakš, tik šito ir trūko! Moteris — tai jau per daug… Tai jau ne Makui… Jis išsivedė suimtuosius į pratybų aikštę ir pavarė juos kareivinių link. Vyriškis bindzino, vos vilkdamas kojas, ir vis čiūčiavo savo ranką, o moteris ėjo tiesi it kartis, giliai susibrukusi rankas į liemenės kišenes, atrodė, nieko nematydama ir negirdėdama. Massarakš, o iš tiesų — kodėl ne Makui? Kurių galų! Ta boba tokia pat bjaurybė, kaip ir tas kuilys. Kodėl turėtume suteikti jai kokių nors lengvatų? Ir kodėl, massarakš, kokių nors lengvatų reikėtų suteikti kandidatui Simui? Tegul pratinasi, massarakš ir massarakš!..

Ponas rotmistras ir Makas jau sėdėjo mašinoje. Ponas rotmistras — už vairo, Makas, tarp kelių suspaudęs automatą, — ant galinės sėdynės. Jis atidarė dureles, ir nuteistieji sulipo vidun. „Ant grindų!” — sukomandavo Gajus. Jie klusniai susėdo ant geležinių grindų, o Gajus — ant sėdynės, priešais Maką. Jis pabandė sugauti Mako žvilgsnį, bet šis žiūrėjo į nuteistuosius. Ne, jis žiūrėjo į tą bobą, susigūžusią ant grindų, rankomis apsiglėbusią kelius. Ponas rotmistras neatsigręždamas paklausė: „Pasiruošę?” — ir mašina pajudėjo.

Važiavo tylėdami. Ponas rotmistras mašiną varė beprotišku greičiu — matyt, norėjo viską užbaigti dar iki sutemų, o ir ko delsti… Makas nuolat žiūrėjo į moterį, tarsi gaudė jos žvilgsnį, o Gajus vis gaudė Mako žvilgsnį. Nuteistieji, įsikibdami vienas kito, vartaliojosi ant grindų, storulis bandė užkalbinti bobą, bet Gajus riktelėjimu jį nutildė. Mašina išlėkė už miesto, pravažiavo pietinę užkardą ir iškart pasuko į apleistą vieškelį, labai gerai pažįstamą vieškelį, vedantį prie Rausvųjų Urvų. Mašina šokčiojo visais keturiais ratais, laikytis buvo nepatogu, Makas nė akių nepakėlė, o čia dar tie puslavoniai nuolat graibstė už kelių, gelbėdamiesi nuo negailestingo kratymo. Galiausiai Gajus neištvėrė ir batu vožė storajam bjaurybei po šonkauliais, bet tai nepadėjo — anas graibstė ir toliau. Ponas rotmistras dar kartą pasuko, staigiai pristabdė, ir mašina lėtai, atsargiai įvažiavo į karjerą. Ponas rotmistras išjungė variklį ir sukomandavo: „Išlipk!”

Jau buvo maždaug aštuoniolikta valanda, kaijere telkėsi silpnas vakarinis rūkas, sudūlėję akmens šlaitai žėrėjo rausvai. Kadaise čia kasdavo marmurą, o kam jis reikalingas dabar, tas marmuras?..

Artinosi atomazga. Makas vis dar elgėsi kaip idealus kareivis: nė vieno nereikalingo judesio, veidas abejingas, it medinis, akys, laukiant įsakymo, įsmeigtos į vyresnybę. Storulis laikėsi deranlai, oriai. Su juo bėdos, matyt, nebus. O štai boba į pabaigą sukiužo. Ji spazmingai gniaužė kumščius, spaudė juos prie krūtinės ir vėl nuleisdavo, ir Gajus nusprendė, kad isterija neišvengiama, bet vilkti nuteistosios į bausmės vietą ant rankų vis dėlto, atrodo, nereikės.

Ponas rotmistras užsirūkė, pažvelgė į dangų ir tarė Makui:

— Vesk juos tuo takeliu. Prieisi urvus — pats pamatysi, kur juos statyti. Po visko būtinai patikrink ir, esant būtinybei, pribaik kontroliniu šūviu. Kas yra kontrolinis šūvis — žinai?

— Tikrai taip, — mediniu balsu pratarė Makas.

— Meluoji, nežinai. Į galvą. Veik, kandidate. Čia grįši jau būdamas tikrasis eilinis.

Staiga moteris prašneko:

— Jei tarp jūsų yra bent vienas žmogus… praneškite mano motinai… Ančių gyvenvietė, antras namas… čia pat… Jos pavardė…

— Nesižemink, — sududeno apkūnusis.

— Jos pavardė Ulė Tader…

— Nesižemink, — pakartojo apkūnusis šiek tiek pakeltu balsu, ir ponas rotmistras neatsivėdėdamas dūrė kumščiu jam į veidą. Apkūnusis, griebęsis už skruosto, nutilo ir su neapykanta žvilgtelėjo į poną rotmistrą.

— Veik, kandidate, — pakartojo ponas rotmistras.

Makas pasisuko į nuteistuosius ir mostelėjo automatu. Nuteistieji nuėjo takeliu. Moteris atsigręžė ir dar sykį šūktelėjo:

— Ančių gyvenvietė, antras namas. Ulė Tader!

Makas, atkišęs automatą, lėtai žingsniavo paskui juos. Ponas rotmistras atidarė dureles, atsisėdo šonu į vairą, ištiesė kojas ir pasakė:

— Na štai. Ketvirtį valandžiukės palūkėsime.

— Tikrai taip, pone rotmistre, — nesąmoningai atsiliepė Gajus. Jis žiūrėjo Makui įkandin, žiūrėjo, kol visa grupelė dingo už rausvos atbrailos. Grįžtant reikės nusipirkti degtinės, pamanė jis. Tegul nusigeria. Kai kam padeda.

— Gali užsirūkyti, kaprale, — pasiūlė ponas rotmistras.

— Dėkoju, pone rotmistre, aš nerūkau.

Ponas rotmistras pro dantis toli nusispjovė.

— Nebijai nusivilti savo bičiuliu?

— Tikrai ne… — neryžtingai atsakė Gajus. — Nors, jums leidus, man labai gaila, kad jam teko moteris. Jis — kalnietis, o jiems ten…

— Jis toks pat kalnietis kaip mes su tavimi, — pasakė ponas rotmistras. — Ir moterys čia niekuo dėtos… Vis dėlto matysime. Ką jūs veikėte, kai iškvietė?