Arkadij Strugackij - Gyvenama Sala

— Jeigu jie visi pagiežingi lyg žiurkės, tuomet kodėl tas… namų savininkas… nepagiežingas? Kodėl jį paleido, jeigu jie visi papirkti?

Gajus nusijuokė:

— Namų savininkas — bailys. Tokių irgi pakanka. Neapkenčia mūsų, bet bijosi. Naudingi išsigimėliai, legalūs. Jiems parankiau gyventi draugaujant su mumis… Be to, jis — namų savininkas, turtingas žmogus, jo taip lengvai nepapirksi. Tai tau ne dantų gydytojas… Juokingas tu, Makai, lyg kūdikis! Juk nebūna vienodų žmonių — ir išsigimėlių nebūna vienodų…

— Tai aš jau žinau, — nekantriai pertraukė Makas. — Beje, apie dantų gydytoją. Galvą guldau, kad jis — nepaperkamas. Negaliu tau šito įrodyti, aš tiesiog jaučiu. Jis labai drąsus ir geras žmogus…

— Išsigimėlis!

— Gerai. Jis — drąsus ir geras išsigimėlis. Mačiau jo biblioteką. Jis tikrai daug išmano. Išsilavinęs tūkstantį kartų geriau nei tu ar rotmistras… Kodėl jis — prieš mus? Jeigu mūsų idėja teisinga, kodėl jis to nesupranta — būdamas išsilavinęs, kultūringas? Kodėl jis, stovėdamas ant mirties slenksčio, žeria mums į veidus, kad jis — už tautą ir prieš mus?

— Išsilavinęs išsigimėlis — dvigubas išsigimėlis, — pamokomai tarė Gajus. — Kaip išsigimėlis, jis mūsų neapkenčia. O išsilavinimas padeda jam tą neapykantą pagrįsti ir skleisti. Išsilavinimas, drauguži, ne visada yra gėris. Jis kaip automatas — nelygu kieno rankose atsidūrė…

— Išsilavinimas — visada gėris, — įsitikinęs atrėžė Makas.

— Na jau ne. Neprieštaraučiau, jei visi hontiečiai būtų tamsuoliai. Tuomet bent jau galėtume gyventi kaip žmonės, o ne nuolat laukti branduolinio smūgio. Greitai juos sutramdytume.

— Taip, — burbtelėjo Makas neperprantama intonacija. — Tramdyti mes mokame. Žiaurumo mums netrūksta.

— Ir vėl tu kaip koks kūdikis. Ne mes žiaurūs, o metas žiaurus. Mes tik džiaugtumės, jei pakaktų įkalbinėjimo — šitaip ir pigiau, ir be kraujo praliejimo apsieitume. O ką įsakysi? Jeigu jų neįmanoma perkalbėti…

— Vadinasi, jie įsitikinę? — nutraukė jį Makas. — Vadinasi, įsitikinę? O jeigu išmanantis žmogus įsitikinęs, tuomet kuo čia dėti hontiečių pinigai…

Gajui nusibodo. Jis jau norėjo griebtis paskutinės priemonės — citatos iš Tėvų Kodekso — ir užbaigti šį begalinį kvailą ginčą, tik staiga Makas pertraukė pats save, numojo ranka ir sušuko:

— Rada! Gana miegoti! Gvardiečiai išalko ir ilgisi moters draugijos!

Didžiulei Gajaus nuostabai, iš už širmos pasigirdo Rados balsas:

— Aš jau seniai nebemiegu. Jūs čia įsirėkavote, ponai gvardiečiai, lyg savojoje pratybų aikštėje.

— O kodėl tu namie? — šūktelėjo Gajus.

Susisiautusi chalatėliu, Rada išniro iš už pertvarėlės.

— Mane atleido, — pranešė ji. — Mamulė Tei gavo palikimą, uždarė savo užeigėlę ir ketina išvažiuoti į kaimą. Bet ji mane jau rekomendavo į padorų darbą… Makai, kodėl visi tavo daiktai išmėtyti? Susidėk į spintą. Berniukai, juk prašiau į kambarį su batais neiti! Kur tavo batai. Gajau?.. Denkite stalą, tuojau pietausime… Makai, tu sublogai. Ką jie ten tau daro?

— Na jau, na jau! — įsikišo Gajus. — Šnekas baigti! Nešk pietus…

Ji parodė jam liežuvį ir išėjo. Gajus žvilgtelėjo į Maką. Šis žvelgė merginai įkandin su įprasta malonia išraiška veide.

— Ką, graži mergaitė? — paklausė Gajus ir nusigando: Mako veidas staiga suakmenėjo. — Tu ką?

— Paklausyk, — tarė Makas. — Viskas galima. Tikriausiai galima net kankinti. Jūs geriau žinote. Bet šaudyti moteris… kankinti moteris… — Jis griebė savo batus ir išėjo iš kambario.

Gajus myktelėjo, abiem rankomis gyvai pasikasė pakaušį ir ėmėsi dengti stalą. Po pašnekesio jam liko nemalonios nuosėdos. Kažkoks dvilypumas. Žinoma, Makas dar žalias ir ne šio pasaulio jis paukštis. Bet vėl jam viskas išėjo kažkaip stebėtinai sklandžiai. Logikas jis, štai kas yra, puikus logikas. Štai ir dabar — juk niekus tauškė, o kaip viskas logiškai išsirikiavo! Gajus buvo priverstas pripažinti, kad jei ne šis pokalbis, jam pačiam vargu ar būtų šovusi iš esmės labai paprasta mintis: svarbiausias išsigimėlių bruožas yra tai, kad jie išsigimėliai. Atimk iš jų šią savybę, ir visi kiti kaltinimai — išdavystė, kanibalizmas ir panašiai — virs grynais niekais. Taii, esmė tokia: jie — išsigimėliai ir neapkenčia visko, kas normalu. To pakanka, ir galima apsieiti be hontiečių aukso… Vadinasi, hontiečiai — irgi išsigimėliai? To mums niekas nesakė. O jeigu jie ne išsigimėliai, tuomet mūsų išsigimėliai turi neapkęsti jų taip pat, kaip ir mūsų… Et, massarakš! Kad ją kur galas, tą logiką!.. Kai Makas grįžo. Gajus jį užsipuolė:

— Iš kur tu žinojai, kad Rada namie?

— Kaip — iš kur? Žinojau, ir tiek…

— O jeigu žinojai, massarakš, kodėl manęs neperspėjai? Ir kodėl tu, massarakš, laidai liežuvį pašaliniams girdint? Trisdešimt triskart massarakš…

Makas irgi įpyko:

— Kas čia tas pašalinis? Rąda? Tai jūs su savo rotmistru man labiau pašaliniai negu Rada!

— Massarakš! Kas statute pasakyta apie tarnybinę paslaptį?

— Massarakš ir massarakš! Ko priskretai prie manęs? Aš juk nežinojau, kad tu nežinai, jog ji namie! Maniau, tik apsimeti! Ir… apie kokias tarnybines paslaptis mes kalbėjome?

— Visa, kas susiję su tarnyba…

— Prasmekite jūs su savo tarnyba, kurią reikia slėpti nuo tikros sesers! Ir išvis nuo bet ko, massarakš! Priveisė visuose kampuose paslapčių, nepasisuksi, neprasižiosi!

— O tu ant manęs dar ir staugi! Aš tave, kvailį, mokau, o tu ant manęs staugi!..

Bet Mako pyktis jau išblėso. Staiga jis žaibiškai atsidūrė šalia Gajaus, šis nespėjo nė krustelėti, o stiprios rankos jau suspaudė jam šonus, kambarys akyse ėmė suktis, akimoju priartėjo lubos. Gajus tyliai aiktelėjo, o Makas, ištiestomis rankomis iškėlęs bičiulį virš galvos, nunešė prie lango ir paklausė:

— Na, kur tave dėti su visomis paslaptimis? Nori už lango?

— Kokie čia kvaili juokai, massarakš! — suriko Gajus, rankomis konvulsyviai graibstydamasis atramos.

— Už lango nenori? Gerai jau, lik čia…

Jis nunešė Gajų prie širmos ir įvertė į Rados lovą. Šis atsisėdo, pasitaisė nusmukusią pižamą ir suniurnėjo: „Tai bent žaliūkas kipšas…” Jis taip pat nebepyko. O ir pykti nebuvo ant ko, nebent ant išsigimėlių…

Jie padengė stalą; netrukus grįžo Rada su sriubos puodu, o paskui merginą atšlepsėjo dėdulė Kaanas su savo numylėtąja gertuve, kuri vienintelė, kaip kad jis tvirtino, gelbėjo nuo slogos ir kitų senatvės ligų. Visi susėdo, įniko į sriubą. Dėdulė išlenkė taurelę, truktelėjo nosimi ir pratrūko pasakoti apie savo priešą, kolegą Šapšu, kuris vėl parašęs straipsnį apie tokio ir tokio senovinio driežo tokio ir tokio kaulo funkciją, ir visas straipsnis — kvailystės nuo pradžios iki galo, nieko daugiau, be kvailumo, jame nesą ir skirtas jis tik kvailiams…

Dėdulė Kaanas kvailiais laikė visus. Kolegos katedroje — kvailiai, tik vieni uolūs, kiti aptingę. Asistentai — mulkiai iš prigimties, tokiems tik gyvulius kalnuose ganyti, ir tat, tiesą sakant, neaišku, ar sugebėtų. O dėl studentų, tai jaunimą išvis lyg kas būtų pakeitęs, be to, studijuoti eina rinktiniai minkštapročiai, kuriems rūpestingas įmonininkas prie staklių nė prieiti neleido, o sumanus vadas neėmė į kareivius. Taigi mokslo apie iškastinius gjrvus likimas nulemtas… Gajus dėl to nelabai sielojosi, bala jų nematė, tų iškastinių, ne jie dabar rūpi, ir išvis neaišku, kam ir kodėl to mokslo kada nors gali prisireikti. Bet Rada dėdulę labai mylėjo ir visuomet drauge su juo baisėdavosi kolegos Šapšu kvailumu bei sielvartaudavo dėl to, kad Universiteto vadovybė neskiria ekspedicijoms būtinų lėšų…