Arkadij Strugackij - Gyvenama Sala

Beje, šiandien kalba pakrypo apie ką kita. Rada, kuri, massarakš, gulėdama už širmos vis dėlto viską girdėjo, staiga paklausė dėdulės, kuo išsigimėliai skiriasi nuo paprastų žmonių. Gajus grėsmingai žvilgtelėjo į Maką ir pasiūlė Radai negadinti giminėms bei artimiesiems apetito, o verčiau skaityti literatūrą. Tačiau dėdulė pareiškė, kad ta literatūra rašyta kvailiausiems iš pusgalvių; kad Visuomenės švietimo departamente įsivaizduojama, jog visi yra tokie pat nemokšos kaip jie patys; kad išsigimėlių problema visai nėra tokia paprasta ir menka, kaip ją bandoma pateikti siekiant sukurti tam tikrą visuotinę nuomonę; ir dar — arba mes būsime kultūringi žmonės, arba tokie pat kaip mūsų šaunūs, bet — deja! — mažamoksliai karininkai kareivinėse. Makas pasiūlė dėl įvairovės pabūti kultūringais žmonėmis. Dėdulė išlenkė dar vieną taurelę ir suskato dėstyti mokslo sluoksniuose šiuo metu cirkuliuojančią teoriją apie išsigimėlius, kurie esą ne kas kita, o nauja biologinė rūšis. Pasaulio veide atsiradusi kaip radioakt3rvaus apšvitinimo pasekmė. Išsigimėliai, be abejonės, pavojingi, teigė dėdulė, iškėlęs pirštą. Jie netgi žymiai pavojingesni, nei vaizduojama tavosiose. Gajau, pigiose brošiūrėlėse, kvailių rašytose kvailiams. Išsigimėliai pavojingi ne kaip socialinis ir politinis reiškinys, išsigimėliai pavojingi biologiškai, nes jie kovoja ne prieš kurią vieną tautelę, jie kovoja prieš visas tautas, tautybes ir rases vienu metu. Jie kaunasi dėl vietos šiame pasaulyje, už savosios rūšies egzistenciją, ši kova nepriklauso nuo jokių socialinių sąlygų ir baigsis ji tik tada, kai nuo biologinės istorijos arenos nužengs arba paskutinysis žmogus, arba paskutinysis išsigimėlis-mutantas… Hontiečių auksas — paistalai! — šaukė įsismarkavęs profesorius. Diversijos prieš PBG sistemą — nesąmonė! Pažvelkite į pietus, mano ponai! Į Pietus! Už Žydrosios Gyvatės! Štai iš kur atslenka tikrasis pavojus! Štai iš kur traukia prisidauginusios žmogaus pavidalo siaubūnų kolonos, kad sutryptų mus ir nušluotų nuo Pasaulio paviršiaus. Tu — aklas, Gajau. Ir tavo vadai — akli. Jūs nesuvokiate mūsų šalies tikrosios didingosios paskirties ir istorinio Nežinomų Tėvų žygdarbio! Išgelbėti žmoniją! Išgelbėti civiliza: iją! Ne kurią nors vieną tautą, ne vien tik mūsų motinas ir vaikus, bet visutėlę žmoniją!..

Gajus supyko ir pareiškė, kad žmonijos likimas jį menkai tedomina. Jis tais kabinetų kliedesiais netikįs. Ir jei jį kas įtikintų, kad galima laukiniais išsigimėliais užsiundyti Hontį, nekliudant mūsų šalies, jis tokiam tikslui paskirtų visą gyvenimą. Profesorius vėl padūko ir vėl išvadino jį aJdu neregiu. Pasakė, kad Nežinomi Tėvai — didvyrių didvyriai: jiems iš tiesų tenka kovoti nelygiomis jėgomis, jei teturi tik tokių apgailėtinų, aklų vykdytojų, kaip Gajus. Gajus nutarė su juo nesiginčyti. Dėdulė apie politiką nieko neišmanė ir pats tam tikra prasme buvo iškastinis gyvūnas. Makas pabandė įsiterpti ir pradėjo pasakoti apie išsigimėlį, kuris dar prieš karą kovojo su valdžia, bet Gajus tokiems kėslams pagarsinti tarnybinę paslaptį užkirto kelią, liepdamas Radai patiekti antrąjį patiekalą. Tuo tarpu Makui įsakė įjungti televizorių. Per daug jau šiandien tų kalbų, pareiškė jis. Leiskite kareiviui bent laisvadienį pailsėti…

Tačiau jo vaizduotė buvo įaudrinta, televizija rodė kažkokias kvailystes, ir Gajus neištvėręs ėmė pasakoti apie laukinius išsigimėlius. Jis apie juos šį tą žinojo — ačiū Dievui, trejus metus prieš juos kariavo, o ne tupėjo užnugaryje kaip kai kurie filosofai… Rada įsižeidė dėl senuko ir išvadino Gajų pagyrūnu, bet dėdulė ir Makas kažkodėl jį užtarė ir ėmė prašyti, kad pasakotų toliau. Gajus pareiškė daugiau neištarsiąs nė žodžio. Pirma, jis iš tikrųjų kiek užsigavo, o antra, pasirausęs atmintyje nesugebėjo aptikti ten nieko, kas paneigtų senojo girtuoklio pramanus. Išsigimėliai Pietuose iš tiesų buvo padarai šiurpūs ir negailestingi. Tokie nedvejodami, o gal ir su malonumu pirmai progai pasitaikius išnaikintų visą žmonių giminę. Bet paskui Gajui tarsi akys nušvito — jis prisiminė, ką sykį pasakojo šimtas trisdešimt ketvirtosios mirtininkų grupės seniūnas Zefas, ir mielai persakė tą teoriją dėdulei. Rudoji koserė Zefas sakydavo, jog išsigimėliai vis labiau šėlsta todėl, kad juos pačius iš pietų spaudžia radioaktyvi dykuma ir tiems bėdžiams nebėra kur dėtis — tik bandyti jėga prasiveržti į šiaurę, į neradioaldyvius rajonus. „Kas tau tai papasakojo? — paniekinančiai paklausė dėdė. — Kokiam kietakakčiui galėjo ateiti į galvą tokia primityvi mintis?” Gajus su piktdžiuga pažvelgė į jį ir svariai atsakė; „Šios nuomonės laikosi toks Aliu Zefas, imperatoriaus premijos laureatas, žymiausias mūsų gydytojas psichiatras”. „Kurgi tu jį buvai sutikęs? — dar labiau paniekinančiai pasiteiravo dėdulė. — Ar tik ne kuopos virtuvėje?” Įsikarščiavęs Gajus jau ketino pasakyti, kur buvo jį sutikęs, tačiau prikando liežuvį, nutaisė reikšmingą veido išraišką ir pabrėžtinai dėmesingai ėmė klausytis televizijos diktoriaus, skaitančio orų prognozę.

Ir tuomet į pokalbį, massarakš, vėl įkišo trigrašį tas Makas. Aš sutinku pripažinti, pareiškė jis, kad tie pabaisos pietuose yra kažkokia nauja žmonių veislė, bet ką bendra jie turi, pavyzdžiui, su namų savininku Renadu? Renadu taip pat laikomas išsigimėliu, bet jį akivaizdžiai derėtų priskirti ne naujai, o, būkime atviri, labai senai žmonių veislei… Gajus apie tai niekada negalvojo, todėl labai apsidžiaugė, kai atsakyti į klausimą šokosi dėdulė. Išvadinęs Maką apsamanojusiu kelmu, dėdulė įniko aiškinti, kad slaptieji — arba kitaip miesto išsigimėliai — esą ne kas kita, kaip kovoje už būvį išgyvenę naujosios veislės likučiai, veislės, dar lopšyje beveik visiškai išnaikintos mūsų centriniuose rajonuose… Aš dar prisimenu tas baisenybes: juos žudydavo vos gimusius, kartais drauge su motinomis… Išgyveno tik tie, kuriems išoriškai niekaip nepasireiškė naujieji rūšiniai požymiai… Dėdė Kaanas išmetė penktą burnelę, įsišėlo ir išplėtojo tikslų visuotinio totalinio gyventojų medicininio patikrinimo planą, kurį anksčiau ar vėliau, ir geriau anksčiau nei vėliau, neišvengiamai reikės įgyvendinti. Ir jokių legaliųjų išsigimėlių! Jokio nuolaidžiavimo! Pijctžolės turi būti išravėtos negailestingai…

Tuo pietūs ir baigėsi. Rada ėmėsi plauti indus, dėdė, nesulaukęs prieštaravimų, visus pergalingai nužvelgė, užkimšo gertuvę ir drauge su ja pasišalino suburblenęs, kad eina rašyti atsakymo tam kvailiui Šapšu. Tuo pačiu jis kažkodėl pasiėmė ir taurelę. Gajus nužvelgė jį pavymui — nuzulintą švarkelį, senas lopytas kelnes, užadytas kojines ir iškleiptus batus — ir apgailėjo senuką. Prakeiktas karas! Aaksčiau dėdei priklausė visas šis butas, jis laikė tarnų, turėjo žmoną, turėjo sūniĮ, turėjo prašmatnių indų, daug pinigiĮ, kažkur turėjo netgi dvarą, o dabar — dulkėtas, knygų prikimštas kabinetas, tuo pačiu ir miegamasis, ir visa kita, sudėvėti rūbai, vienatvė, užmarštis… Taip. Vienintelį fotelį Gajus prisitraukė arčiau televizoriaus, išsitiesė ir mieguistas įsmeigė akis į ekraną. Makas truputį pasėdėjo šalia, paskui akimirksniu ir be garselio, kaip tik jis ir sugebėdavo, atsidūrė jau kitame kambario gale. Jis pasirausė kuklioje Gajaus bibliotekėlėje, išsirinko kažkokį vadovėlį ir ėmė jį sklaidyti stačiomis, petimi atsišliejęs į rūbų spintą. Rada atsisėdo šalia

Gajaus ir pasiėmė mezginį, retkarčiais žvilgtelėdama į ekraną. Namuose įsiviešpatavo ramybė, santaika, pasitenkinimas. Gajus užsnūdo.