Arkadij Strugackij - Gyvenama Sala

— Kandidate Simai, užčiaupk jam srėbtuvę.

Maksimas nežinojo, kaip užčiaupiamos srėbtuvės, todėl paprasčiausiai suspaudė Kiviui Popšu petį ir porą kartų papurtė. Kivio Popšu žandikauliai čerkštelėjo, jis prikando liežuvį ir nutilo. Tuomet civilis, kuris jau seniai susidomėjęs stebėjo areštuotąjį, pasakė: „Šitą aš paimsiu. Pravers”. „Puiku!” — tarė brigados vadas ir įsakė siųsti Kivį Popšu atgal į kamerą. Kai vyruką išvedė, adjutantas pareiškė:

— Smulkmės tiek. Dabar grupės eilė.

— Pradėkite tiesiog nuo vadeivos, — patarė civilis. — Kaip jį ten — Ketšefas?

Adjutantas užmetė akį į popierius ir geležinei taburetei pasakė:

— Gėlas Ketšefas.

Įvedė jau pažįstamą — žmogų baltu chalatu. Jis buvo su antrankiais, todėl rankas laikė nenatūraliai atkišęs. Akys buvo gražios, veidas pabrinkęs. Jis atsisėdo ir užsižiūrėjo į paveikslą brigados vadui virš galvos.

— Jūs esate Gėlas Ketšefas? — paklausė brigados vadas.

— Taip.

— Dantų gydytojas?

— Buvęs. \

— Kokie jūsų santykiai su dantų gydytoju Gobbiu?

— Pirkau iš jo praktiką.

— Tuomet kodėl nesiverčiate?

— Pardaviau kabinetą.

— Kodėl?

— Varginga padėtis, — atsakė Ketšefas.

— Kokie jūsų santykiai su Orde Tader?

— Ji mano žmona.

— Vaikų turite?

— Turėjome. Sūnų.

— Kur jis?

— Nežinau.

— Ką veikėte per karą?

— Kariavau.

— Kur? Kuo?

— Pietvakariuose. Iš pradžių lauko ligoninės vedėju, paskui — pėstininkų kuopos vadu.

— Sužeidimai? Ordinai?

— Buvo visko.

— Kodėl nusprendėte imtis antivalstybinės veiklos?

— Todėl, kad pasaulio istorijoje nėra buvę šlykštesnės valstybės, — atsakė Ketšefas. — Todėl, kad mylėjau savo žmoną ir vaiką. Todėl, kad jūs išžudėte mano draugus ir išprievartavote mano tautą. Todėl, kad visuomet neapkenčiau jūsų. Pakanka?

— Pakanka, — ramiai atsakė brigados vadas. — Daugiau, nei pakanka. Geriau pasakykite mums, kiek jums moka hontiečiai? O gal jums moka Pandėja?

Žmogus baltu chalatu nusijuokė. Kraupus buvo tas juokas, taip galėtų juoktis nimiirėlis.

— Baikit tą komediją, brigados vade, — pasakė jis. — Kam jums to reikia?

— Jūs — grupės vadas?

— Taip. Buvęs.

— Ką iš organizacijos narių galite įvardyti?

— Nieko.

— Jūs įsitikinęs? — staiga paklausė civilis.

— Taip.

— Suprantate, Ketšefai, — švelniai tarė civilis, — jūsų padėtis itin kebli. Apie jūsų grupę mes žinome viską. Mes netgi šį tą žinome apie jūsų grupės ryšius. Turėtumėte suprasti, kad tą informaciją mums bus suteikęs kažkoks asmuo, ir dabar tik nuo mūsų priklauso, kokia bus to asmens pavardė — Ketšefas ar kokia kita…

Ketšefas nuleidus galvą tylėjo.

— Jūs! — karktelėjo rotmistras Čaču. — Jūs — buvęs karo lauko karininkas! Jūs suprantate, kas jums siūloma? Ne gyvybė, massarakš! Garbė!

Ketšefas vėl nusijuokė, užsikosėjo, bet nieko nesakė. Maksimas jautė, kad šis žmogus nebijo nieko. Nei mirties, nei gėdos. Jis jau patyrė viską. Jis laiko save mirusiu ir apterštu… Brigados vadas pažvelgė į civilį. Šis palingavo galvą. Brigados vadas gūžtelėjo pečiais, atsistojo ir paskelbė, kad Gėlas Ketšefas, penkiasdešimties metų amžiaus, vedęs, dantų gydytojas, pagal visuomenės sveikatos apsaugos įstatymą nuteisiamas sunaikinti. Nuosprendžio įvykdymo terminas — keturiasdešimt aštuonios valandos. Nuosprendis gali būti pakeistas tuo atveju, jei nuteistasis sutiktų liudyti.

Kai Ketšefą išvedė, brigados vadas nepatenkintas kreipėsi į civilį: „Nesuprantu tavęs. Man atrodo, jis kalbėjo gana noriai. Tipiškas plepys — kaip patys kad klasifikuojate. Nesuprantu…” Civilis ėmė juoktis: „Štai todėl, drauguži, tu vadovauji brigadai, o aš… o aš — savo…” — „Vis vien, — įsižeidęs pasakė brigados vadas. — Grupės vadas… linkęs pafilosofuoti… Nesuprantu”. — „Drauguži, — tarė civilis, — ar kada matei filosofuojantį lavoną?” — „Et, paistalai…” — „O vis dėlto?” — „Gal pats matei?” — paklausė brigados vadas. „Taip, tik ką, — svariai pareiškė civilis. — Ir, įsidėmėk, ne pirmą kartą… Aš gyvas, miręs jis, ir apie ką kalbėti mums? Rodos, taip rašė Verlibenas?..” Rotmistras Čaču staiga atsistojo, priėjo prie pat Maksimo ir iš apačios sušnypštė jam į veidą: „Kaip stovi, kandidate? Kur žiūri? Ram-miai! Žvilgsnis tiesus! Akimis nešaudyti!” Kelias sekundes jis, triukšmingai kvėpuodamas, dėbsojo į Maksimą — vyzdžiai pašėlusiai siaurėjo ir plėtėsi, — paskui grįžo į savo vietą ir užsirūkė.

— Taip, — pratarė adjutantas. — Liko: Ordė Tader, Memo Gramenu ir dar du, kurie prisistatyti atsisakė.

– Štai nuo jų ir pradėkime, — pasiūlė civilis. — Kvieskite.

— Numeris septyniasdešimt trys-trylika, — pasakė adjutantas.

Numeris sept5aiiasdešimt trys-trylika įėjo ir atsisėdo ant taburetės. Jis taip pat buvo su antrankiais, nors ir su protezu vietoj vienos rankos — liesas padžiūvęs žmogus nenormaliai storomis, nuo įkandžių sutinusiomis lūpomis.

— Jūsų pavardė? — paklausė brigados vadas.

— Kuri? — linksmai paklausė vienarankis. Maksimas net krūptelėjo: jis neabejojo, kad suimtasis tylės.

— Daug jų turite? Tuomet pasakykite tikrąją.

— Tikroji mano pavardė — numeris septyniasdešimt trys-trylika.

— Ta-aip… Ką veikėte Ketšefo bute?

— Gulėjau apalpęs. Žinokite, aš tai moku labai gerai. Norite, parodysiu?

— Nesivarginkite, — atsakė civilis. Jis buvo smarkiai įpykęs. — Jums to sugebėjimo dar prireiks.

Staiga vienarankis užsikvatojo. Jis juokėsi garsiai, skambiai, lyg jaunuolis, ir Maksimas pasibaisėjęs suvokė, kad tas žmoguj juokiasi nuoširdžiai. Žmonės užstalėje tylomis, it suakmenėję, klausėsi to juoko.

— Massarakš! — pagaliau prašneko vienarankis, petimi šluostydamasis ašaras. — Tai bent grasinimas!.. Beje, jūs dar jaunas… Po perversmo visi archyvai sudegė, ir jūs net nežinote, kokia esate smulkmė… Tai buvo rimta klaida — išnaikinti senuosius kadrus: jie būtų išmokę jus ramaus požiūrio į savo pareigas. Jūs pernelyg jausmingi. Jūs pernelyg smarkiai neapkenčiate. Tuo tarpu jūsų darbą reikia atlikti kiek galima sausiau, valdiškai — už pinigus. Tardomajam tai sukelia didžiulį įspūdį. Kraupu, kai tave kankina ne priešas, o valdininkas. Štai pažvelkite į mano kairiąją ranką. Man ją nupjovė senoje geroje prieškario daboklėje, trimis etapais, ir kiekvieną jų lydėjo smulki apskaita… Budelių darbas buvo sunkus, neapsimokantis, jie nuobodžiavo, pjaustė mano ranką ir keikė elgetiškus uždarbius. Ir man buvo baisu. Tik didžiulėmis valios pastangomis tada ištvėriau neplepėjęs. O dabar… Aš juk matau, kaip manęs neapkenčiate. Jūs — manęs, aš — jūsų. Nuostabu!.. Bet jūs manęs neapkenčiate mažiau nei dvidešimt metų, o aš jūsų — daugiau nei trisdešimt. Jūs tada dar po stalu ropinėj ote ir kates kankinote, jaunuoli…

— Aišku, — pasakė civilis. — Sena varna. Darbininkų draugas. Maniau, jūs jau visi iškapoti.

— Nė nesitikėkite, — atšovė vienarankis. — Derėtų vis dėlto susigaudyti pasaulyje, kuriame gyvenate… o jūs įsikalėte į galvas, kad seną istoriją panaikinote ir pradėjote naują… Siaubingas neišmanymas, nėr apie ką su jumis kalbėti…

— Man atrodo, pakaks, — tarė brigados vadas, kreipdamasis į civilį.