Tada Maksimas atsigulė ir nušliaužė atgal, prie savojo maišo. Už nugaros springdami tratėjo automatai, aidžiai ir šiurpiai kaleno kulkosvaidis, ir štai — pagaliau! — pokštelėjo granata, paskui kita, paskui dvi iš karto, ir kulkosvaidis nutilo, tik automatai tratėjo, ir vėl nugriaudėjo sprogimai, kažkas suklykė nežmonišku balsu, ir viskas nutyko. Maksimas griebė maišą ir pasileido bėgti.
Virš kaponieriaus stulpu stiebėsi dūmai, dvelkė svilėsiais ir paraku, o aplink buvo šviesu ir tuščia, tik juodas susikūprinęs žmogus dūlino palei pat kaponieriii, prisilaikydamas sienos, pasiekė ambrazūrą, kažką metė į ją ir nugriuvo. Ambrazūra nušvito raudonai, pasigirdo pokštelėjimas, ir vėl viskas nutilo…
Maksimas suklupo ir vos nepargriuyo. Po kelių žingsnių jis vėl kluptelėjo ir tik tada pastebėjo, kad iš žemės kyšo smaigteliai, stori trumpi smaigteliai, paslėpti žolėje… Štai kaip… štai kaip čia yra… Jeigu Generolas būtų paleidęs mane vieną, būčiau išsyk susiknežinęs abi kojas ir dabar be sąmonės voliočiausi ant tų bjaurių geliančių smaigtelių… pagyrūnas… neišmanėlis… Bokštas stūksojo prieš pat nosį. Maksimas bėgo ir žiūrėjo po kojomis, jis buvo jau visai čia pat. Jis bėgo ir žiūrėjo po kojomis, jis buvo vienas ir visai nenorėjo galvoti apie kitus.
Jis pribėgo milžinišką geležinę leteną, numetė maišą. Baisiai norėjosi čia pat prie drėgnos geležies ir prilipdyti sunkų grublėtą paplotėlį, bet dar buvo kaponierius… Geležinės durys pravertos, pro jas tingiai kyščiojo liepsnos liežuviai, ant laiptelių gulėjo gvardietis — čia viskas baigta. Maksimas nuslinko palei kaponierių ir aptiko Generolą. Šis sėdėjo, atsišliejęs į betoninę sieną, jo akys buvo bereikšmės, ir Maksimas suprato, kad tablečių poveikis išsivadėjo. Jis apsidairė, paėmė Generolą ant rankų ir nunešė toliau nuo bokšto. Už kokių dvidešimties žingsnių žolėje gulėjo Ordė su granata rankoje. Ji gulėjo kniūpsčia, ir Maksimas iš karto suvokė, kad moteris nebegjrva. Jis ėmė ieškoti kitų ir surado Eigulį, taip pat nebegyvą. Užmuštas buvo ir Žaliasis, ir nebuvo su kuo paguldyti gyvo Generolo.
Maksimas ėjo per lauką, mesdamas didelį juodą šešėlį, apdujęs nuo visų tų mirčių, nors dar prieš minutę manė, kad yra joms pasiruošęs; jis netvėrė savame kailyje, trokšdamas grįžti ir susprogdinti bokštą, užbaigti tai, ką pradėjo jie, bet pirmiau reikėjo išsiaiškinti, kas nutiko Kanopai. Memo jis rado šalia pat vielinės užtvaros. Šis buvo sužeistas ir, matj, šliaužė tvoros link, kol krito be sąmonės. Maksimas paguldė Generolą šalia ir vėl nubėgo prie bokšto. Keista buvo žinoti, kad tuos nelaimingus du šimtus metrų galima ramiai nueiti, nieko nebijant.
Jis paskubomis dėliojo minas prie atramų, po dvi kiekvienai, kad būtų tikriau; laiko turėjo, tačiau Generolas plūdo kraujais ir Memo plūdo kraujais, o kažkur plentu jau lekia sunkvežimiai su gvardiečiais, ir Gajus, prikeltas iš patalo, dabar kratosi akmeniniu grindiniu šalia Pandžio, ir žmonės aplinkiniuose kaimuose jau sukilo — vyrai graibosi šautuvų bei kirvių, vaikai verkia, o moterys siunčia praikeiksmus kruviniesiems šnipams, per kuriuos visai nėra ramybės. Maksimas jautė, kaip dulksnojanti tamsa aplink jį atgyja, sukrunta, virsta rūsčia ir pavojinga…
Sprogdikliai buvo nustatyti penkioms minutėms, jis paeiliui įjungė juos visus ir nubėgo atgal, pas Generolą ir Memo. Kažkas Maksimą trikdė, jis sustojo, apsidairė ir suprato: Ordė. Bėgte, žiūrėdamas po kojomis, kad nesukluptų, jis grįžo, užsimetė ant peties lengvą jos kūną ir vėl bėgte, žiūrėdamas po kojomis, kad nesukluptų, pasileido užtvaros link, prie šiaurinės angos, kur kankinosi Generolas ir Memo, bet kankynė nebetruks ilgai. Maksimas sustojo prie jų ir atsigręžė į bokštą.
Ir štai išsipildė ta beprasmė pogrindininkų svajonė. Tankiai, viena po kitos, supokšėjo minos, bokšto pagrindą apsiautė dūmai, o paskui užgeso akinantys žiburiai, stojo neperregima tamsa, kažkas joje sudžeržgė, sudundėjo, supurtė žemę, su žvangesiu šoktelėjo ir vėl supurtė žemę.
Maksimas žvilgtelėjo į laikrodį. Buvo septyniolika minučių po dešimtos. Akys tamsoje apsiprato, jis vėl pamatė išsukiotas vielas — ir pamatė bokštą. Šis gulėjo atokiau nuo tebedegančio kaponieriaus, išskėtęs sprogimų sumaitotas atramas.
— Kas čia? — sugergždė Generolas krustelėdamas.
— Aš, — ištarė Maksimas. Jis pasilenkė. — Metas trauktis. Kur jums pataikė? Eiti galite?
— Palūkėk, — pratarė Generolas. — Kaip bokštas?
— Bokštas sutvarkytas, — pasakė Maksimas. Ordė sviro jam per petį, ir jis nežinojo, kaip pasakyti apie ją.
— Negali būti, — tarė Generolas pasikeldamas. — Massarakš! Nejaugi?.. — Jis nusijuokė ir vėl atsigulė. — Klausyk, Makai, aš visai nesusivokiu… Kiek valandų?
— Dvidešimt po dešimtos.
— Vadinasi, viskas teisingai… Mes jį pribaigėme… Šaunuolis, Makai… Palūkėk, o ka? čia, šalia?
— Kanopa, — atsakė Maksimas.
— Kvėpuoja, — tarė Generolas. — Palauk, o kas dar gyvas? Ką tu čia laikai?
— Ordę, — vargiai išspaudė Maksimas.
Keletą sekundžių Generolas tylėjo.
— Ordę… — neryžtingai pakartojo jis ir svirduliuodamas pakilo. — Ordę, — vėl pakartojo ir priglaudė delną moteriai prie skruosto.
Kurį laiką jie tylėjo. Paskui Memo kimiai paklausė:
— Kiek valandų?
— Dvidešimt dvi minutės, — atsakė Maksimas.
— Kur mes? — paklausė Memo. \
— Reikia dingti, — tarė Maksimas.
Generolas pasisuko ir žengė pro angą užtvaroje. Jis gerokai svirduliavo. Maksimas pasilenkė, ant kito peties užsivertė apkūniŲį Memo ir patraukė iš paskos. J}s prisivijo Generolą, ir šis sustojo.
— Tik sužeistuosius, — pratarė.
— Aš nunešiu, — pasakė Maksimas.
— Vykdyk įsakymą, — paliepė Generolas. — Tik sužeistuosius.
Jis ištiesė rankas ir suaimanavęs iš skausmo nukėlė Ordės kūną nuo Maksimo peties. Generolas jos negalėjo išlaikyti ir iškart paguldė ant žemės.
— Tik sužeistuosius, — pakartojo jis keistu balsu. — Bėgte… marš! r
— Kur mes? — paklausė Memo. — Kas čia? Kur mes?
— Laikykitės man už juosmens, — patarė Maksimas Generolui ir leidosi bėgti. Memo šūktelėjo ir suglebo. Jo galva maskatavo, rankos tabalavo, kojos trankėsi Maksimui į nugarą. Generolas, garsiai ir kimiai alsuodamas, laikydamasis už juostos, mynė ant kulnų.
Jie įbėgo į mišką, veidus ėmė čaižyti šlapios šakos, Maksimas išsilenkinėjo medžių, puolančių priešais, strykčiojo per iššokančius kelmus, buvo sunkiau, nei jis tikėjosi, jis jau buvo kitoks, ir oras čia buvo kitoks, ir išvis viskas buvo kitaip, viskas buvo neteisinga, viskas buvo bergždžia ir beprasmiška. Už nugarų liko išlaužyti krūmai ir kruvinas pėdsakas, ir kvapas, o keliai jau seniai užblokuoti, nuo pavadėlių veržiasi šunys, ir rotmistras Čaču su pistoletu rankoje, karkdamas įsakymus, šleivodamas bėga asfaltu, strykteli per griovį ir pirmas neria į mišką. Už nugarų liko nugriautas paikas bokštas ir apdegę gvardiečiai, ir trys nebegyvi draugai, o čia dar du, sužaloti, puslavoniai, beveik be jokių galimybių… ir viskas dėl vieno bokšto, vieno kvailo, beprasmio, purvino, surūdijusio bokšto, vieno iš dešimčių tūkstančių tokių pat… daugiau niekam neleisiu krėsti tokių kvailysčių, ne, pasakysiu, aš mačiau tai… kiek kraujo, ir viskas dėl krūvos bergždžios surūdijusios geležies, viena jauna paika gyvybė už surūdijusią geležį ir viena sena paika gyvybė už apgailėtiną viltį bent keletą dienų pagyventi kaip žmonėms, ir viena sušaudyta meilė — net ne už geležį ir net ne už viltį… jeigu jūs norite tik išgyventi, sakysiu aš, tuomet kodėl taip lengvai mirštate, taip pigiai mirštate… massarakš, aš neleisiu jiems mirti, jie man gyvens, išmoks gyventi… koks mulkis, kaip aš galėjau šito imtis, kaip aš leidau jiems šito imtis…
Читать дальше