Arkadij Strugackij: Gyvenama Sala

— Tikėsis jie patys. — Maksimas per petį parodė į Šerną. — Štai šis žmogus, pavyzdžiui, tegul tikisi… Mano užduotis buvo — suteikti jiems galimybę tikėtis.

— Jūsų užduotis… — sumurmėjo Keliauninkas. — Jūsų užduotis buvo — sėdėti kamputyje ir laukti, kol aš jus sugausiu…

— Taip, tikriausiai, — burbtelėjo Maksimas. — Kitą kartą turėsiu tai omenyje…

– Šiandien pat išvyksite į Žemę, — griežtai pareiškė Keliauninkas.

— Nė nemanau, — atšovė Maksimas.

– Šiandien jūs išvyksite į Žemę! — pakeltu balsu pakartojo Keliauninkas. — Šioje planetoje man ir be jūsų pakanka rūpesčių. Imkite savo Radą ir keliaukite…

— Rada pas jus? — skubiai paklausė Maksimas.

— Taip. Seniai jau. Gyva ir sveika, nesirūpinkite.

— Už Radą — ačiū, — padėkojo Maksimas. — Labai ačiū…

Mašina įvažiavo į miestą. Pagrindinėje gatvėje burzgė, dūmijo ir skleidė tvaiką pasibaisėtinas kamštis. Keliauninkas pasuko į skersgatvį ir nuvažiavo lūšnynais. Čia viskas buvo negyva. Sankryžose it stulpai — rankos už nugaros, veidas po koviniu šalmu — stypsojo karinės policijos pareigūnai. Taip, čia į įvykius sureaguota staigiai. Visuotinis pavojus, ir visi postuose. Kai tik atsikvošėjo nuo depresijos. Gal nevertėjo iš karto sprogdinti, gal reikėjo veilrti pagal proloiroro planą?.. Ne, ne, massarakš! Tegul viskas eina savo keliu. Tegul jis man be reikalo nepriekaištauja. Tegul jie patys išsiaiškina kas ir kaip, juk būtinai išsiaiškins, kai tik jiems galvose prašviesės… Keliauninkas vėl išsuko į pagrindinę magistralę. Šernas mandagiai pastukseno jam į petį pistoleto vamzdžiu.

— Būkite malonus, išleiskite mane. Štai čia. Štai kur žmonės stovi…

Prie spaudos kiosko, giliai susibrukę rankas į ilgų pilkų lietpalčių kišenes, stoviniavo žmonės — kokie penki, o be jų, šaligatviuose nieko nebuvo, matyt, depresinis smūgis smarkiai išgąsdino gyventojus, ir šie išsislapstė kas kur.

— O jūs ką ketinate veikti? — paklausė Keliauninkas, važiuodamas lėčiau.

— Kvėpuoti grynu oru, — atsakė Šernas. — Šiandien kaip reta puikus orelis…

— Jis — mūsų žmogus, — tarė jam Maksimas. (Keliauninkas klaikiai išsiviepė.) — Jam girdint, galima kalbėti apie viską.

Automobilis sustojo šalikelėje. Žmonės su lietpalčiais suėjo už kiosko. Buvo matyti, kaip jie iš ten žvilgčioja.

— Mūsų? — paklausė Šernas. — Kieno — mūsų?

Maksimas, atsidūręs keblioje padėtyje, pažvelgė į Keliauninką. Šis nė nemanė jam padėti.

— Tiek to, — pareiškė Šernas. — Aš jumis tikiu. Dabar mes imsimės vadavietės. Manau, jog pradėti reikia nuo vadavietės. Ten yra žmonių — jūs žinote, apie ką aš kalbu, — kuriuos reikia pašalinti nelaukiant, kol jie pabalnos judėjimą…

— Gera mintis… — staiga sumurmėjo Keliauninkas. — Beje, aš jus, rodos, pažįstu. Jūs — Tikas Fesku, pravarde Šernas. Taip?

— Visiškai teisingai, — mandagiai atsakė Šernas. Paskui jis tarė Maksimui: — O jūs imkitės Tėvų. Tai sudėtinga užduotis, bet ji kaip tik jums. Kur jūsų ieškoti?

— Palūkėkite, Šerne, — pasakė Maksimas. — Vos nepamiršau. Po kelių valandų visa šalis kuriam laikui pasiligos dėl spindulių bado. Visi bus visiškai bejėgiai…

— Visi? — abejodamas paklausė Šernas.

— Visi, išskyrus išsigimėlius. Tą laiką, tas kelias paras, reikia išnaudoti…

Šernas kilstelėjęs antakius, pagalvojo.

— Ką gi, puiku, — tarė jis. — Jei tai tiesa… Na, mes kaip tik išsigimėlių ir imsimės. Bet aš turėsiu tai omenyje. Tad kur jūsų ieškoti?

Maksimas nespėjo atsakyti.

— Tuo pačiu telefonu, — atsakė Keliaiminkas. — Ir ten pat. Ir štai dar kas. Steikite savo komitetą, jei jau taip išėjo. Atkurkite tokią pat organizaciją, kokia gyvavo imperijoje. Kai kas iš jūsiškių dirba mano institute… Massarakš! — staiga sušnypštė jis. — Nei laiko, nei reikalingų žmonių po ranka… Velniai jus griebtų, Makai!

— Svarbiausia, — tarė Šernas, padėjęs ranką Maksimui ant peties, — kad Centro nebėra. Jūs šaunuolis, Makai. Ačiū… — Jis spustelėjo Makui petį ir ėmė nerangiai, įsikibdamas protezu, ropštis iš mašinos. Ir staiga pratrūko: — Viešpatie, — pasakė, stovėdamas šalia automobilio užsimerkus. — Nejau jo iš tikrųjų nebėra? Juk tai… Tai…

— Užtrenkite dureles, — tarė Keliauninkas. — Tvirčiau, tvirčiau…

Automobilis pajudėjo. Maksimas atsigręžė. Šernas stovėjo apsuptas žmonių pilkais lietpalčiais ir, mostaguodamas sveikąja ranka, kažką aiškino. Tie žmonės stypsojo nekrutėdami. Jie dar nesuvokė. Arba netikėjo.

Gatvė buvo tuščia. Priešais, palei pat šaligatvius, artinosi šarvuoti transporteriai su gvardiečiais, o gerokai toliau, ties posūkiu į Departamentą, kelią jau buvo užtvėrusios mašinos ir bėgiojo juodos figūrėlės. Ir staiga šarvuotų transporterių kolonoje pasirodė vimdančiai pažįstamas ryškiai oranžinis patrulinis automobilis su ilga teleskopine antena.

— Massarakš… — sumurmėjo Maksimas. — Aš apie tuos daikčiukus visai pamiršau!

— Tu daug ką pamiršai, — bambėjo Keliauninkas. — Tu pamiršai kilnojamuosius spinduliuotuvus, tu pamiršai Salų Imperiją, tu pamiršai ekonomiką… Ar žinai, kad šalyje siaučia infliacija?.. Ar išvis žinai, kas yra ta infliacija? Ar žinai, kad gresia badas, kad žemė bergždžia?.. Ar žinai, kad nespėjome čia sukaupti nei duonos, nei medikamentų atsargų? Ar žinai, kad tas tavo spindulių badas dvidešimčia procentų atvejų sukelia šizofreniją? Ką? — Jis delnu brūkštelėjo per galingą pliką kaktą. — Mums reikalingi gydytojai… dvylika tūkstančių gydytojų. Mums reikalingi balt5mų sintezatoriai. Mums būtina deaktyvuoti šimtą milijonų hektarų užterštos dirvos — pradžiai. Mums reikia sustabdyti biosferos išsigimimą… Massarakš, mums reikalingas bent vienas Žemės žmogus Salose, to niekšo admiralitete… Niekas ten neišsilaiko, niekam iš mūsiškių nepavyksta bent sugrįžti ir suprantamai papasakoti, kas ten dedasi…

Maksimas tylėjo. Jie privažiavo kelią užstojusias mašinas; tamsiaveidis kresnas karininkas, keistai pažįstamai mosuodamas ranka, priėjo ir karkiančiu balsu pareikalavo dokumentų. Keliauninkas piktai ir nekantriai pakišo jam po nosimi žvilgantį ženklelį. Karininkas rūsčiai kilstelėjo ranką prie snapelio ir pažvelgė į Maksimą. Tai buvo ponas rotmistras… ne — dabar jau Gvardijos brigados vadas Čaču. Jo akys išsiplėtė.

– Šis žmogus — su jumis, jūsų prakilnybe? — paklausė jis.

— Taip. Nedelsdamas įsakykite mane praleisti.

— Labai atsiprašau, jūsų prakilnybe, bet šis žmogus…

— Tuoj pat praleisti! — užriko Keliauninkas.

Brigados vadas Čaču niūriai išreiškė pagarbą, nusigręžė ir mostelėjo kareiviams. Vienas iš sunkvežimių pavažiavo į šalį, ir Keliauninkas nėrė į atsivėrusį tarpą.

— Tokios tokelės, — pratarė jis. — Jie pasiruošę, jie visuomet buvo pasiruošę. O tu manei: viens du — ir viskas… Nušauti Keliaiminką, pakarti Tėvus, išvaikyti iš vadavietės bailius ir fašistus — ir revoliucija baigta…

— Aš niekada taip nemaniau, — atsiliepė Maksimas. Jis jautėsi labai nelaimingas, sugniuždytas, bejėgis, beviltiškai kvailas.

Keliauninkas pašnairavo į jį, kreivokai šyptelėjo.

— Na, gerai jau, gerai, — tarė jis. — Tiesiog pyktelėjau. Ne ant tavęs — ant savęs. Tai aš atsakingas už viską, kas čia nutinka, aš ir kaltas, kad taip išėjo. Tiesiog nespėdavau paskui tave… — Jis vėl šyptelėjo. — Bet ir žvitrūs jūs, vaikinai, tose Laisvosios Paieškos Grupėse…