Arkadij Strugackij - Gyvenama Sala

Tunelyje už kampo smogė automatai. Leidžiama. Neprieštarauju… Jis palinko virš paskirstymo įrenginio, atsargiai nuėmė gaubtą ir tėškė jį į kampą. Taip, visiškai primityvus daikčiukas. Gerai, kad susiprotėjau šį tą paskaityti apie vietinę elektroniką… Jis subruko pirštus į schemą… O jei nebūčiau susiprotėjęs? O jei Keliauninkas būtų grįžęs užvakar? Taip, mano ponai… Massarakš, kokia srovė!.. Taip, mano ponai, būčiau atsidūręs embriomechaniko, kuriam reikia skubiai perprasti, kailyje… perprasti, net nežinau ką… Garo katilą? Embriomechanikas perprastų… Kupranugario pakinktus?.. Taip, kupranugario pakinktus! A? Na, kaip, embriomechanike — perprastum? Vargu… Massarakš, ir kodėl jų čia viskas be izoliacijos?.. Aha, štai kur tu… Na, tepadeda man Dievas, kaip sako ponas valstybės prokuroras!

Jis atsisėdo priešais paskirstymo įrenginį tiesiai ant grindų ir atgalia ranka persibraukė kaktą. Darbas atliktas. Depresinis laukas didžiulės jėgos smūgiu užgriuvo visą šalį — nuo Užupio iki Hončio sienos, nuo vandenyno iki Alebastro kalnagūbrio.

Automatai už kampo nutilo. Ponus karininkus apėmė depresija. Tuojau aš pasižiūrėsiu, kaip tai atrodo: ponai karininkai, apimti depresijos.

Ponas prokuroras pirmąsyk gyvenime apsidžiaugė spinduliniu smūgiu. Nenoriu matyti to tipo.

Nežinomi Tėvai, taip ir nespėję išsiaiškinti ir susigaudyti, raitosi iš skausmo, užvertę kanopas, kaip sakydavo rotmistras Čaču. Rotmistras Čaču, beje, taip pat apimtas gilios depresijos, ir mintis apie tai mane žavi.

Zefas su vaikinais irgi guli, užvertę kanopas. Atleiskite, vaikinai, bet taip reikia.

Keliauninkas! Kaip šaunu: baisusis Keliauninkas taip pat guli užvertęs kanopas, paklojęs ant grindų didžiules savo ausis — pačias didžiausias ausis šalyje. Beje, gali būti, kad jis jau nušautas. Taip būtų dar geriau.

Rada, mano mažoji vargšelė Rada, guli apimta depresijos. Nieko, mergaite, tai tikriausiai neskausminga ir išvis greitai praeis…

Šernas…

Jis pašoko. Kiek laiko praėjo? Maksimas puolė tuneliu atgal. Šernas irgi guli, užvertęs kanopas, bet jeigu išgirdo šūvius, jo nervai galėjo neišlaikyti… Žinoma, abejotina, ar Šernas išvis turi nervus, bet kas žino!..

Jis nubėgo prie lifto, sekundei stabtelėdamas pasižiūrėti į ponus karininkus. Reginys buvo slogus: visi trys numetę automatus verkė, jiems net nepakako jėgų nusišluost5i ašaras ir snarglius. Tiek to, paraudokite, tai sveika, paraudokite mano Gajaus, paraudokite Paukštės… Gelo… mano Eigulio… reikia manyti, neraudojote nuo vaikystės ir jau tikrai neraudojote tų, kuriuos žudėte. Tad raudokite nors prieš mirtį…

Liftas strimgalviais užkėlė jį viršun. Kambarių anfilada buvo sausakimša žmonių: karininkai, kareiviai, kapralai, armija, gvardiečiai, civiliai — visi su ginklais, visi guli, sėdi, susisieloję, kai kurie balsu verkia, vienas burblena, purto galvą ir tranko kumščiu sau į krūtinę… o šitas štai nusišovė… Massarakš, šiurpus dalykas — Juodoji Spinduliuotė, ne veltui Tėvai tausojo ją juodai dienai…

Jis išbėgo į vestibiulį, šokinėdamas per bejėgiškai krutančius žmones, vos ne kūliais nusirito akmeninėmis pakopomis, sustojo prie savo automobilio ir lengviau atsikvėpė. Šerno nervai ištvėrė. Šernas užsimerkęs pusiau gulomis drybsojo priekinėje sėdynėje.

Maksimas paėmė iš bagažinės bombą, išvyniojo iš alyvuoto popieriaus, atsargiai pasikišo po pažastimi ir neskubėdamas grįžo prie lifto. Jis atidžiai apžiūrėjo degtuvą, įjungė laikrodinį mechanizmą, padėjo bombą kabinoje ir nuspaudė mygtuką. Kabina prasmego, nusinešdama į pragarą ugninį ežerą, kuris išsilies į laisvę po dešimties minučių. Tiksliau, po devynių minučių ir kelių sekundžių…

Jaunuolis nubėgo atgal.

Automobilyje Maksimas pasodino Šerną kuo tiesiau, sėdo už vairo ir išvažiavo iš aikštelės. Pilkasis pastatas kybojo virš jo, sunkiasvoris griozdas, pasmerktas, sausakimšas pasmerktų žmonių, nepajėgiančių nei judėti, nei suvokti, kas dedasi.

Tai buvo lizdas, šiurpus gyvačių lizdas, knibždąs rinktinių pašlemėkų, specialiai, rūpestingai atrinktų pašlemėkų, tie pašlemėkai čia sutelkti tam, kad pašlemėkais paverstų visus, kuriuos tik pasiekia šlykštūs radijo, televizijos ir spinduliuotės bokštų kerai. Visi jie — priešai, ir kiekvienas jų, nė akimirkos nedvejodamas, suvarpytų kulkomis, išduotų, nukryžiuotų mane. Šerną, Zefą, Radą, visus mano draugus ir mylimus žmones… Ir vis dėlto gerai, kad prisiminiau tai tik dabar. Anksčiau tokia mintis būtų sutrukdžiusi. Iš karto būčiau prisiminęs Žuvį… Vienintelis žmogus pasmerktame gyvačių lizde, ir tat — Žuvis… O ką — Žuvis? — pamanė jis. Ką aš apie ją žinau? Mokė mane kalbos? Ir paklodavo man lovą?.. Nagi, pamiršk tą Žuvį, puikiausiai supranti, kad ne tik ji yra svarbu. Svarbu tai, kad nuo šios dienos tu kausiesi rimtai, žūtbūtinai, kaip kad čia kaunasi visi, ir kautis teks su besmegeniais — su piktais besmegeniais, apkvaišusiais nuo spinduliuotės; su gudriais, bemoksliais, godžiais besmegeniais, kurie tą spinduliuotę kreipė, kur norėjo; su gerų ketinimų besmegeniais, kurie, pasitelkę spinduliuotę, pagiežingas, įniršusias lėles mielai paverstų jausmingomis, kvazigerutėmis lėlėmis… Ir visi jie sieks nužudyti tave ir tavo draugus, ir tavo idėją, nes — gerai įsikalk tai į galvą, įsimink visam gyvenimui! — nes šitame pasaulyje kitokie būdai įtikinti kitamanius nežinomi… Burtininkas sakė: tegul sąžinė netrukdo mąstyti blaiviai, tegul protas išmoksta, kilus būtinybei, nuslopinti sąžinę. Teisingai, pamanė jis. Skaudžiai teisingai, šiurpiai teisingai… Tai, ką aš šiandien nuveikiau, čia vadinama žygdarbiu. Ir Šernas sulaukė tos dienos. Ta diena kaip gražia pasaka tikėjo Eigulys, Paukštė, Žaliasis ir Gėlas Ketšefas, ir mano Gajus, ir dar dešimtys, šimtai, tūkstančiai žmoniiĮ, kurių niekad nesu matęs… O vis dėlto man negera. Ir jeigu aš noriu, kad ateityje manimi pasitikėtų ir eitų paskui mane, privalau niekam niekada nekalbėti apie tai, kad didžiausią savo žygdarbį atlikau ne tada, kai šokinėjau ir bėgau švilpiant kulkoms, o štai dabar, kai dar turiu laiko grįžti ir nukenksminti bombą, bet, užuot taip ir padaręs, varau mašiną kuo toliau nuo tos prakeiktos vietos…

Jis švilpė tiesiu plentu, tuo pačiu, kuriuo prieš pusmetį savo prabangiu limuzinu, lenkdamas begalinę šarvuočių koloną, jį gabeno Fankas, gabeno perduoti tiesiai į rankas Keliauninkui… ir dabar jau aišku — kodėl… Nejaugi jis jau tada žinojo, kad manęs neveikia spinduliuotė, kad aš nieko nenutuokiu ir mane galima šokdinti, kaip tik panorėjus? Vadinasi, žinojo Keliauninkas, žinojo, nelabasis. Vadinasi, jis — tikras velnias, baisiausias žmogus šalyje, o gal ir planetoje. „Jis žino viską”, — pasakė valstybės prokuroras, baugiai dairydamasis per petį… Ne, ne viską. Tu apmovei Keliauninką, Makai. Tu laimėjai prieš velnią. Ir dabar reikia jį pribaigti, kol nevėlu, kol jis dar neatsikvošėjo, o gal jis jau pribaigtas — tiesiog prie savo irštvos vartų… Ak, netikiu, netikiu, ne vaikinų nosiai toks darbelis, Pūslė turėjo dvidešimt keturis giminaičius su kulkosvaidžiais… Massarakš! Taip, aš nežinau, kaip organizuojamos revoliucijos. Aš nepasiruošiau užimti telegrafo, telefono stoties, pirmiausia — tiltų, aš beveik neturiu žmonių, eiliniai pogrindininkai manęs nepažįsta, o vadavietė stos prieš mane… aš net nespėjau pranešti į katorgą Generolui, kad būtų pasiruošęs sukelti ant kojų politinius ir ešelonu gabenti juos čionai. Bet kad ir kas būtų. Keliauninką reikia pribaigti. Sugebėti pribaigti Keliauninką ir sugebėti išsilaikyti kelias valandas, kol armiją ir Gvardiją iš kojų išvers spindulių badas. Juk niekas iš jų nežino apie spindulių badą, net Keliauninkas tikriausiai nežino, iš kur jam žinoti, juk visoje šalyje tik aš buvau išvežęs vargšą Gajų už spindulinio lauko ribų…