Arkadij Strugackij: Gyvenama Sala

— Ar šeimą turite? — paklausė jis Šerno.

— Taip. Žmoną.

Maksimas krimstelėjo lūpą.

— Atleiskite, išėjo nei šiaip, nei taip, — sumurmėjo jis.

— Nieko, — ramiai atsakė Šernas. — Aš atsisveikinau. Išeidamas iš namų visuomet atsisveikinu… Tai, vadinasi, čia ir yra Centras? Kas galėjo pamanyti… Visi žino, kad čia telecentras ir radijo centras, o, pasirodo, čia dar ir tiesiog Centras…

Maksimas sustojo aikštelėje, įsisprausdamas tarp sukriošusio mažalitražio ir prabangaus vyriausybinio limuzino.

— Na, viskas, — pasakė. — Palinkėkite man sėkmės.

— Iš visos širdies… — tarė Šernas. Jis nutilo per pusę sakinio ir užsikosėjo. — Vis dėlto aš sulaukiau tos dienos, — sumurmėjo.

Maksimas priglaudė skruostą prie vairo.

— Gerai būtų tą dieną nugyventi… — tarstelėjo jis. — Gerai būtų sulaukti vakaro… — Šernas nerimastingai pažvelgė į jį. — Nesinori eiti, — paaiškino Maksimas. — Ak, kaip nesinori… Beje, Šerne, pats atsiminkite ir savo draugams papasakokite. Jūs gyvenate ne vidiniame rutulio paviršiuje. Gyvenate išoriniame rutulio paviršiuje. Ir tokių rutulių yra daug, kai kuriuose gyvena žmonės, žymiai blogesni už jus, kai kuriuose — žymiai geresni. Bet kvailesnių nėra niekur… Netikite? Na, ir bala jūsų nematė. Einu.

Jis atidarė dureles ir išlipo. Perėjo asfaltuotą aikštelę ir ėmė kopti akmeniniais laiptais, pakopa po pakopos, čiuopdamas kišenėje leidimą įeiti, kurį jam suorganizavo prokuroras, ir vidinį leidimą, kurį jam suorganizavo prokuroras, ir paprastą rausvą kortelę, vaizduojančią leidimą, kufio prokuroras jam taip ir nesugebėjo nei suorganizuoti, nei pavogti. Buvo karšta, dangus spindėjo lyg aliuminis, nėpralaidus gyvenamos salos dangus. Akmeninės pakopos svilinte svilino per puspadžius, o gal taip tik atrodė. Viskas taip kvaila. Visa užniačia nevykusi. Kuriems galams viso to reikia, jeigu nespėta dorai pasiruošti… O jeigu ten sėdi ne vienas karininkas, bet du? Arba net trys karininkai sėdi tame kambarėlyje ir laukia manęs su paruoštais automatais?.. Rotmistras Čaču šaudė iš pistoleto, kalibras tas pats, tik kulkų bus daugiau, ir aš jau nebe toks kaip anksčiau, jau gerokai mane nuvolavo manoji gyvenama sala. Ir iššliaužti šįkart man jau nebeleis… Aš — kvailys. Kvailys buvau, kvailys ir likau. Papirko mane ponas prokuroras, sugavo ant kabliuko… Ir kaip jis manimi patikėjo? Nesuvokiama… Gerai būtų dabar mauti į kalnus, pakvėpuoti grynu kalnų oru, taip ir neteko man pabuvoti čionykščiuose kalnuose… Kalnus labai mėgstu… Toks protingas, nepatiklus žmogus — ir patikėjo man tokį turtą! Didžiausią iš šio pasaulio turtų! Tą šlykštų, bjaurų, niekšingą turtą… Tebūnie jis prakeiktas, massarakš, ir dar kartą massarakš, ir dar trisdešimt tris kartus massarakš!

Jis atidarė stiklines duris ir atkišo gvardiečiui leidimą įeiti. Paskui perėjo vestibiulį — pro akiniuotą panelytę, kuri vis poškino antspaudus, pro snapuotą kepuraitę užsimaukšlinusį administratorių, kuris ištisai su kažkuo vaidijosi telefonu — ir prie įėjimo į koridorių kitam gvardiečiui parodė vidinį leidimą. Gvardietis jam kinktelėjo, jie buvo, galima sakyti, jau pažįstami: pastarąsias tris dienas Maksimas čia lankėsi.

Toliau.

Jis nužingsniavo ilgu koridoriumi be durų ir pasuko kairėn. Čia jis ėjo tik antrą kartą. Pirmąjį sykį — užvakar, apsirikęs. („Jums kur, po teisybei, reikiagerbiamasis?” — „Mati, po teisybei, reikia į šešioliktą kabinetą, kaprale”. — „Jūs suklydote, gerbiamasis. Jums — į kitą koridorių”. — „Atleiskite, kaprale, kaltas. Tikrai…”)

Jis įteikė kapralui vidinį leidimą ir pašnairavo į du žaliūkus gvardiečius su automatais, sustingusius abipus durų priešais. Paskui žvilgtelėjo į duris, pro kurias jam reikėjo įeiti. „SPECIALIŲJŲ PERVEŽIMŲ SKYRIUS”. Kapralas atidžiai apžiūrinėjo leidimą.

Paskui, vis dar tebeapžiūrinėdamas, spustelėjo kažkokį mygtuką sienoje, už durų sučirškė skambutis. Dabar jis ten pasiruošė — karininkas, sėdintis prie žalios užuolaidos. Arba pasiruošė du karininkai. Arba gal net trys karininkai… Jie laukia, kol aš įeisiu. Ir jeigu aš jų išsigąsiu ir pulsiu atgal, mane pasitiks kapralas, pasitiks gvardiečiai, saugantys duris be lentelės, o už tų durų tikriausiai knibžda kareivių.

Kapralas grąžino leidimą ir tarė:

— Prašau. Paruoškite dokumentus.

Maksimas, traukdamas rausvąją kortelę, atidarė duris ir žengė į patalpą.

Massarakš.

Taip ir yra.

Ne vienas kambarys. Trys. Anfilada. O gale — žalioji užuolaida. Ir kiliminis takelis nuo kojų iki pat užuolaidos. Mažiausiai trisdešimt metrų.

Ir ne du karininkai. Netgi ne trys. Šeši.

Du pilka armijos apranga — pirmajame kambaryje. Jau atkišo automatus.

Du juoda Gvardijos apranga — antrajame kambaryje. Automatų dar nenutaikė, bet irgi pasiruošę.

Du civiline apranga — trečiajame kambaryje, abipus žaliosios užuolaidos. Vienas pasuko galvą, žiūri kažkur į šalį…

Na, Makai!

Jis šoko į priekį. Išėjo kažkas panašaus į trišuolį vienu atsispyrimu. Dar spėjo pagalvoti: kad tik netrūktų sausgyslės. Į veidą stangriai tvokstelėjo oras.

Žalioji užuolaida. Civilis kairėje žiūri į šalį, kaklas atviras. Plaštakos briauna.

Civilis dešinėje šiuo metu tikriausiai mirkteli. Vokai pusiau nuleisti ir nejuda. Iš viršaus į momenį ir — į liftą.

Lifte tamsu. Kur mygtukas? Massarakš, kur mygtukas?

Lėtai ir aidžiai sududeno automatas, ir išsyk — kitas. Ką gi, reakcija puiki. Du-du… du-du… du-du… Bet kol kas tik — į duris, ten, kur jie mane matė. Jie dar nesuvokė, kas nutiko. Tai paprasčiausias refleksas.

Mygtukas!

Kitapus užuolaidos įžambiai, iš viršaus žemyn, lėtai slenka šešėlis — krinta kažkuris iš civilių.

Massarakš, štai jis — matomiausioje vietoje…

Jis paspaudė mygtuką, ir kabina pradėjo leistis. Liftas — greitasis, kabina šliaužė gana sparčiai. Suskaudo koją. Nejau vis dėlto pasitempiau?.. Na, dabar tai nesvarbu… Massarakš, o juk aš prasiveržiau!

Kabina sustojo, Maksimas iššoko, ir tučtuojau šachtoje sudundėjo, sužvangėjo, pažiro atšaižos. Iš viršaus, iš trijų vamzdžių, pliekė į kabinos stogą. Tiek to, tiek to, pliekite… Tuojau jie susigaudys, kad ne pliekti reikia, o užsikelti liftą ir leistis patiems… Pražiopsojo, sutriko…

Jis apsidairė. Massarakš, vėl ne tai… Ne vienas įėjimas, o trys. Trys visiškai vienodi tuneliai… Aha, tai paprasčiausi pamaininiai generatoriai. Vienas veikia, du — profilaktiniai… Kuris veikia dabar? Taip, atrodo, šitas…

Jis puolė į vidurinįjį tunelį. Už nugaros suurzgė liftas. Ne ne, jau vėlu… Ne ta sparta, nespėsite… nors tunelis, reikia pasakyti, ilgas, ir koją skauda… Štai ir posūkis, dabar manęs išvis nepasieksite… Jis nubėgo iki generatorių, žemais balsais burzgiančių po plienine plokšte, sustojo ir kelias sekundes ilsėjosi nuleidęs rankas. Taip, trys ketvirčiai darbo nuveikta. Netgi septynios aštuntosios… liko niekai, vienos trisdešimt ketvirtosios viena antroji… tuojau jie nusileis liftu, suvirs į tunelį, jie tikriausiai nė velnio nežino, depresinė spinduliuotė ims vyti juos atgal… Kas dar gali atsitikti? Svies į koridorių dujinę granatą. Kažin, iš kur tokią turės… Štai pavojų jie tikriausiai jau paskelbė. Tėvai, žinoma, galėtų išjungti depresinę užtvarą… Ak, nesiryš jie, nesiryš ir nespės, nes jiems juk reikia susibiuti draugėn visiems penkiems, su penkiais raktais, susitarti, susigaudyti, ar tai — ne vieno iš jų pokštas, ar tai ne provokacija… Iš tiesų, kas pasaulyje gali prasibrauti čionai pro spindulinę užtvarą? Keliauninkas, jeigu jis slapčia išrado apsaugą? Jį sulaikytų šešetas su automatais… O daugiau nėra kam… Ir štai, kol jie barsis, aiškinsis, svarstys, aš pabaigsiu darbą…