Arkadij Strugackij - Gyvenama Sala

— Aš žinau, Makai, kad jūs — pogrindininkas, vadavietės narys ir aktyvus egzistuojančios tvarkos priešas. Be to, jūs — pabėgęs katorgininkas ir specialiosios paskirties tanko įgulos žudikas… Dabar apie mane. Aš — valstybės prokuroras, vjnriausybės patikėtinis, kuriam žinomos griežčiausios valstybinės paslaptys, ir taip pat — egzistuojančios tvarkos priešas. Aš siūlau jums nuversti Nežinomus Tėvus. Kai sakau „jums”, turiu galvoje jus, ir tik jus asmeniškai, jūsų organizacija čia niekuo dėta. Prašau suprasti, kad, įsikišus pogrindžiui, viską tik sugadintume. Aš siūlau jums sąmokslą, kuris pagrįstas pačios svarbiausios valstybinės paslapties žinojimu. Atskleisiu jums tą paslaptį. Ją galime žinoti tik mudu. Jeigu sužinos kas nors trečias, mes būsime sunaikinti pačiu artimiausiu metu. Turėkite omenyje, kad pogrindyje ir vadavietėje knibždėte knibžda provokatorių. Todėl nesumanykite kuo nors pasitikėti, ir ypač — artimais draugais…

Prokuroras vienu ypu ištuštino savąją taurelę, nepajutęs skonio.

— Aš žinau, kur yra Centras. Jūs — vienintelis žmogus, pajėgus tą Centrą užgrobti. Siūlau jums parengtą Centro užgrobimo ir tolesnių veiksmų planą. Jūs įgyvendinate šį planą ir tampate valstybės galva. Aš tampu jūsų politiniu ir ekonominiu patarėju, kadangi tokiuose reikaluose jūs nė velnio neišmanote. Jūsų politinė programa man daugmaž žinoma: panaudoti Centrą, liaudį perauklėjant humanizmo ir aukštos moralės principais, ir šiuo pagrindu artimiausioje ateityje sukurti teisinę visuomenę. Neprieštarauju. Sutinku — jau vien dėl to, kad blogiau už dabartinę padėtį būti nebegali. Aš baigiau. Žodis jums.

Makas tylėjo. Jis sukiojo tarp pirštų brangų stiklą su brangiu vynu ir tylėjo. Prokuroras laukė. Jis nejautė savo kūno. Prokurorui atrodė, kad jo čia nėra, kad kabo jis kažkur dangaus tuštumoje, žiūri žemyn ir regi švelniai apšviesint jaukų kampelį, tylintį Maką, o minkštakrėslyje š?tlia jo — kažką negyvą, sustirusį, bežadį ir bedvasį…

Paskui Makas paklausė:

— Kokios mano galimybės išlikti gyvam, užgrobiant Centrą?

— Penkiasdešimt prie penkiasdešimt, — atsakė prokuroras. Tiksliau, jam tik pasirodė, kad atsakė, nes Makas suraukė antakius ir garsiau pakartojo savo klausimą.

— Penkiasdešimt prie penkiasdešimt, — kimiai ištarė prokuroras. — Gal net daugiau. Nežinau.

Makas vėl ilgai tylėjo.

— Gerai, — tarė pagaliau. — Kur Centras?

Apie pusiaudienį suskambo telefonas. Maksimas paėmė ausines. Prokuroro balsas ištarė:

— Prašau pakviesti poną Simą.

— Aš klausau, — atsiliepė Maksimas. — Sveiki.

Jis iškart pajuto, kad atsitiko kažkas negera.

— Jis parvažiavo, — prašneko prokuroras. — Pradėkite nedelsdamas. Ar tai įmanoma?

— Taip, — pro dantis sušvogždė Maksimas. — Bet jūs man kai ką žadėjote…

— Aš nieko nespėjau, — atsiliepė prokuroras. Jo balse slystelėjo panikos atgarsis. — Ir dabar jau nespėsiu. Pradėkite nedelsdanaas, tučtuojau, laukti negalima nė minutės! Jūs girdite, Makai?

— Gerai, — atsakė Makas. — Jūs viską pasakėte?

— Jis važiuoja pas jus. Bus po trisdešimties keturiasdešimties minučių.

— Supratau. Dabar — viskas?

— Viskas. Pirmyn, Makai, pirmyn. Tepadeda jums Dievas!

Maksimas nubloškė ausines ir kelias sekundes pasėdėjo svarstydamas. Massarakš, viskas verčiasi aukštyn kojom… Na, pagalvoti aš dar suspėsiu… Jis vėl griebė ausines.

— Profesorių Aliu Zefą.

— Taip! — amtelėjo Zefas.

— Makas…

— Massarakš, juk prašiau, kad šiandien prie manęs nekibtum…

— Užsikimšk ir klausyk. Nedelsdamas leiskis į holą ir lauk manęs…

— Massarakš, aš užsiėmęs!

Maksimas sugriežė dantimis ir pašnairavo į laborantą. Šis uoliai skaičiavo aritmometru.

— Zefai, — paliepė Maksimas, — tučtuojau leiskis į holą. Supratai? Tučtuojau! — Jis nutraukė ryšį ir susuko Šerno numerį. Jam pasisekė: rado Šerną namie. — Čia Makas. Eikite į gatvę ir laukite manęs, yra skubių reikalų.

— Gerai, — ištarė Šernas. — Einu.

Metęs ausines, Maksimas įbruko ranką į stalčių, išsitraukė pirmą pasitaikiusį aplanką ir pervertė popierius, tuo pat metu karštligiškai svarstydamas, ar viskas paruošta. Automobilis garaže, bomba bagažinėje, degalų — pilnas bakas… nėra ginklo, ir bala jo nematė, ginklo nereikia… dokumentai kišenėje. Šernas laukia… šaunuolis aš, dėl Šerno gerai sugalvojau… tiesa, jis gali atsisak3i… ne, kažin ar atsisakys, aš neatsisakyčiau… Viskas. Atrodo, viskas… Laborantui jis pasakė:

— Mane iškvietė, sakyk, kad išvažiavau į Statybos departamentą. Grįšiu po valandos ar dviejų. Iki.

Jis pasibruko aplanką po pažastimi, išėjo iš laboratorijos ir nubėgo laiptais žemyn. Zefas jau nekantriai žingsniavo po holą. Išvydęs Maksimą, jis sustojo, susinėrė rankas už nugaros ir pasišiaušė.

— Kurių velnių, massarakš… — pradėjo dar iš tolo.

Maksimas nesustodamas įsikibo jam į parankę ir nusitempė prie išėjimo. „Kokia čia velniava? — burbleno Zefas spirdamasis. — Kur? Ko?..” Maksimas išstūmė jį pro duris ir asfaltuotu taku vilkte nuvilko už kampo, garažų link. Aplinkui buvo tuščia, tik kažkur toli tarškėjo vejapjovė.

— Ir kur tu mane galų gale tempi? — užbaubė Zefas.

— Tylėk, — nutildė jį Maksimas. — Klausykis. Nedelsdamas surink visus mūsiškius. Visus, ką tik pagausi… Klausimus velniop. Klausykis! Visus, ką tik pagausi. Su ginklais. Priešais vartus yra paviljonas, žinai?.. Pasislėpkite ten. Laukite. Maždaug po trisdešimties minučių… Tu klausaisi manęs, Zefai?

— Na! — nekantriai ištarė Zefas.

— Maždaug po trisdešimties minučių prie vartų privažiuos Keliauninkas…

— Jis grįžo?

— Nepertraukinėk. Maždaug po trisdešimties minučių prie vartų galbūt privažiuos Keliauninkas. Jeigu neprivažiuos — gerai. Tiesiog sėdėkite ir laukite manęs. O jeigu privažiuos — sušaudykite jį.

— Tu ką, išprotėjai? — aiktelėjo Zefas sustodamas. Maksimas ėjo toliau, ir Zefas, svaidydamas prakeiksmus, nubėgo jam iš paskos. — Juk mus visus išgalabys, massarakš! Apsauga!.. Aplink šnipai!..

— Padarykite viską, ką galite, — paliepė Maksimas. — Keliauninką reikia pašalinti…

Jie priėjo garažą, Maksimas užgulė sklendę ir atstūmė duris.

— Kažkokia beprotiška užmačia… — tarė Zefas. — Kam? Kodėl Keliauninką? Visai padorus dėdulė, jį čia visi myli…

— Kaip nori, — šaltai ištarė Maksimas. Jis atidarė bagažinę, per popierių, suteptą alyva, apčiupinėjo degtuvą su laikrodiniu mechanizmu ir vėl užvožė dangtį. — Dabar nieko negaliu tau pasakoti. Bet mes turime galimybę. Vienintelę… — Jis sėdo už vairo ir įkišo uždegimo raktelį. — Ir dar štai ką turėk galvoje: jeigu jūs nepribaigsite to padoraus dėdulės, jis pribaigs mane. Tu turi labai nedaug laiko. Veik, Zefai.

Vaikinas užvedė variklį ir atbuline eiga išvažiavo iš garažo. Zefąs liko stovėti tarpduryje. Pirmą kartą Maksimas regėjo Zefą tokį — išsigandusį, priblokštą, sutrikusį. Sudie, Zefai, dėl visa ko atsisveikino tylomis.

Mašina pririedėjo prie vartų. Gvardietis akmeniniu veidu neskubėdamas užsirašė numerį, atidarė bagažinę, žvilgtelėjo, bagažinę uždarė, grįžo prie Maksimo ir paklausė:

— Kąišvežate?

— Refraktometrą, — atsakė Maksimas, ištiesdamas pažymėjimą ir leidimą išvežti.