Arkadij Strugackij - Gyvenama Sala

I Specialiųjų tyrimų departamentą vedė vyriausybinė trasa, tokiu dienos metu tuščia, apsodinta kupliais medžiais, nepanašiais į tikrus. Vairuotojas prie šviesoforų nestodavo, protarpiais įjungdavo skardžią storabalsę sireną. Prie aukštų geležinių Departamento vartų privažiavo be trijų minučių vienuolika. Gvardietis paradiniu munduru priėjo, įsižiūrėdamas pasilenkė, pažino ir išreiškė pagarbą. Vartai tučtuojau atsivėrė, pasimatė tankus sodas, balti ir geltoni gyvenamieji korpusai, o už jų — milžiniškas stiklinis instituto gretasienis. Prokuroras lėtai nuvažiavo automobiliams skirtu keliuku su grėsmingais greičio ribojimo ženklais, pro vaikų žaidimų aikštelę, pro žemą baseino pastatą, margą, smagų klubo-restorano statinį — ir visa tai apgaubta žaluma, žalumos debesimis, galybe žalumos, ir oras nuostabus, kuo gryniausias, ir — massarakš! — ir kvapas kažkoks nepaprastas, niekur tokio nebūna, jokiuose laukuose, jokiame miške… Ak jau tas Keliauninkas, visa tai jo išmonės, velnioniški pinigai sukišti, užtat kaip jį čia myli! Štai kaip reikia gyventi, štai kaip reikia įsikurti. Sukišti velnioniški pinigai, Dieveris buvo baisiai nepatenkintas, jis ir dabar nepatenkintas… Rizika? Taip, rizikos, žinoma, būta, surizikavo Keliauninkas, užtat dabar jo Departamentas — tai JO Departamentas, čia jo neišduos, neiškrės šunybės… Čia jis turi penkis šimtus žmonių, daugiausia — jaunimo, laikraščių jie neskaito, radijo neklauso: laiko, matote, nėra, svarbūs moksliniai tyrimai… taigi spinduliuotė į šitą taikinį nepataiko, tiksliau, ir taiko visai į kitą. Taip, Keliauninke, aš tavim dėtas dar ilgai delsčiau kurti apsauginius šalmus. Gal tu ir delsi? Tikriausiai delsi. Bet, po galais, kaip tave prigriebti? Štai jeigu atsirastų antras Keliauninkas… Taip, kitos tokios galvų galvos visame pasaulyje nėra. Ir jis tai žino. Ir labai atidžiai stebi kiekvieną labiau ar menkiau talentingą žmogų. Pasiglemžia dar jaunystėje, pamalonina, atskiria nuo tėvų — o tėvai, kvailiai, be galvų iš laimės! — ir štai, žiūrėk, dar vienas kareivėlis stoja greton… Ak, kaip šaunu, kad Keliauninko dabar nėra, kokia sėkmė!

Mašina sustojo, referentas atvėrė dureles. Prokuroras išlipo, laipteliais užkopė į įstiklintą vestibiulį. Buožgalvis su savo liokajais jau laukė. Prokuroras su deramu nuoboduliu veide tingiai paspaudė Buožgalviui ranką, žvilgtelėjo į liokajus ir leidosi palydimas į liftą. Į kabiną suėjo, laikydamiesi reglamento: ponas valstybės prokuroras, paskui jį — ponas Departamento viršininko pavaduotojas, už šio — pono valstybės prokuroro liokajus ir vyriausiasis iš pono viršininko pavaduotojo liokajų. Kitus paliko vestibiulyje. Į Buožgalvio kabinetą suėjo taip pat laikydamiesi reglamento: ponas prokuroras, paskui jį — Buožgalvis, pono prokuroro liokajų ir vyriausiąjį Buožgalvio liokajų paliko už durų, laukiamajame. Prokuroras išvargęs tučtuojau nugrimzdo į fotelį, o Buožgalvis akimoju subruzdo, ėmė pirštais barbenti mygtukus ant stalo krašto ir, kai į kabinetą sulėkė visas pulkas sekretorių, liepė patiekti arbatos.

Kelias pirmąsias minutes prokuroras pramogaudamas apžiūrinėjo Buožgalvį. Šis stebėtinai priminė prasikaltusį. Vengė žiūrėti į akis, nuolat glostinėjosi plaukus, beprasmiškai trynė rankas, nenatūraliai kosčiojo ir nuolat be priežasties neramiai judėjo krutėjo. Jis visuomet atrodė šitaip. Išorė ir elgesys buvo svarbiausias jo kapitalas. Buožgalvis nuoląt kėlė įtarimą, kad jo sąžinė nešvari, ir traukte pritraukdavo begklines kuo kruopščiausias patikras. Visuomenės sveikatos departamentas buvo išstudijavęs kiekvieną jo gyvenimo valandą. O kadangi tas gjrvenimas buvo nepriekaištingas ir kiekviena eilinė patikra tik patvirtindavo šį netikėtą faktą; tarnybos pakopomis Buožgalvis kilo nepaprastai sparčiai.

Prokuroras visa tai puikiai žinojo — pats asmeniškai tris kartus kuo kruopščiausiai tyrė Buožgalvį — ir vis dėlto dabar, su malonumu stebėdamas šį, staiga susizgribo manąs, jog Buožgalvis, dievaži, klastūnas, žino, kur yra Keliauninkas, ir klaikiai bijo, kad ta informacija iš jo tuojau bus išlupta. Ir prokuroras neištvėrė.

— Linkėjimai nuo Keliauninko, — pasakė jis atsainiai, pirštais barbendamas į ranktūrį.

Buožgalvis staigiai žvilgtelėjo į prokurorą ir tučtuojau nukreipė akis.

— M-m… taip… — suniurnėjo, kandžiodamas lūpą. — Khe… Štai tuojau… hm… arbatos atneš…

— Jis prašė, kad paskambintum, — dar atsainiau ištarė prokuroras.

— Ką?.. Aa… Gerai… Arbata šiandien bus ypatinga. Naujoji sekretorė pasitaikė tikra arbatų žinovė… Tai yra… khe… o kur jam paskambinti?

— Nesuprantu, — tarė prokuroras.

— Ne, aš čia apie tai, kad… hm… norint jam paskambinti, juk reikia žinoti… khe… telefono numerį… o jis niekada numerio nepalieka… — Buožgalvis staiga subruzdo, apimtas kančios paraudo, ėmė tapšnoti delnais į stalą, susirado pieštuką. — Kur jis prašė paskambinti?

Prokuroras atsitraukė.

— Aš pajuokavau, — pasakė.

— A?.. Ką?.. — Buožgalvio veide akimirksniu, keisdamos viena kitą, šmėkštelėjo daugybė įtartiniausių išraiškų. — A! Pajuokavai? — Jis nenatūraliai nusikvatojo. — Čia tai tu mikliai mane… Net juokas ima! O aš jau maniau… Cha cha cha!.. O štai ir arbatėlė!

Prokuroras iš išpuoselėtos sekretorės išpuoselėtų rankų paėmė stiklinę stiprios karštos arbatos ir pratarė:

— Gerai jau, pajuokavome ir pakaks. Laiko trūksta. Kur tavasis popierius?

Buožgalvis begale nereikalingų judesių paėmė iš stalčiaus inspekcijos išvadų projektą ir ištiesė prokurorui. Sprendžiant iš to, kaip jis tuo metu traukėsi ir gūžėsi, projektas turėjo būti prikimštas suklastotos informacijos, skirtas suklaidinti inspektorių ir išvis parengtas kenkėjiškais tikslais.

– Š-še t-tau… — nutęsė prokuroras, čepsėdamas cukraus gabalėliu. — Na, ką čia turi?.. „Kontrolinio patikrinimo aktas”… Nna… Interferencijos laboratorija… spektrinių tyrimų laboratorija… integralinio spinduliavimo laboratorija… Nieko nesuprantu, velnias sprandą nusisuktų. Kaip tu susigaudai visoje toje makalynėje?

— O aš… hm… Žinai, aš irgi nesusigaudau, juk mano profesija… hm… administratorius, aš į tuos reikalus nesikišu.

Buožgalvis slėpė akis, kramtė lūpas, plačiais judesiais taršė plaukus, ir jau buvo visiškai aišku, kad joks jis ne administratorius, o Hončio šnipas su specialiu aukštuoju išsilavinimu. Tai bent tipelis!..

Prokuroras vėl sutelkė dėmesį į aktą. Jis išsakė giliamintę pastabą dėl pajėgumo didinimo grupės pereikvotų lėšų, paklausė, kas toks tas Zojus Barutu, ar nesąs jis Moru Barutu, garsaus rašytojopropagandininko, giminaitis, papriekaištavo dėl belęšio refraktometro, kuris kainavo pašėlusius pinigus, o vis dar tebėra neįvaldytas, ir apibendrino tyrimų bei spinduliuotės tobulinimo sektoriaus darbus teigdamas, kad žymių poslinkių nemato (ir ačiū Dievui, pridūrė mintyse) ir kad šią jo nuomonę privalu įtraukti į grynraštinį akto variantą.

Tą akto dalį, kurioje buvo įvertinti apsaugos nuo spindulių sektoriaus darbai, jis dar atsainiau permetė akimis. Trypčiojate, paskelbė. Fizinės apsaugos srityje nepasiekėte nieko, fiziologinės — dar mažiau… Fiziologinė apsauga išvis nėra tai, ko mums reikia: kurių galų aš leisiuosi pjaustomas, dar idiotu paversite… O štai chemikai šaunuoliai — dar minutę laimėjo. Pernai minutę, o užpernai pusantros… ir kas išeina? Vadinasi, dabar galiu praryti piliulę ir vietoj trisdešimties minučių kankinsiuos dvidešimt dvi… Ką gi, neblogai. Beveik trisdešimt procentų… Nagi, užrašyk mano nuomonę: padidinti fizinės apsaugos darbų tempus, paskatinti cheminės apsaugos skyriaus darbuotojus. Viskas.