Arkadij Strugackij - Gyvenama Sala

Maksimas pašoko, išmėtydamas apkritusias šakas. Jis pribėgo prie Gajaus, sugriebė jį, pakėlė, pažvelgė į stiklines akis, prisiglaudė skruostu prie skruosto, prakeikė ir dar triskart prakeikė šitą pasaulį, kuriame jis toks vienišas ir bejėgis, kur mirusieji yra mirę visiems laikams, nes nieko nėra, nes nėra kaip paversti jų gyvaisiais… Rodos, jis verkė, trankė kumščiais žemę, trypė baltąjį šalmą, o paskui iš skausmo ėmė pratisai rėkti Zefas — tuomet Maksimas atsipeikėjo ir nesidairydamas, nejausdamas nieko kita, tik neapykantą ir troškimą žudyti, vėl nusliūkino viršun, į savąjį stebėjimo postą…

Čia taip pat viskas pasikeitė. Krūmų nebebuvo, sukepęs molis dūmijo ir spragsėjo, šiaurinis kalvos šlaitas degė. Šiaurėje purpurinis dangus susiliejo su aklina juodai rudų dūmų siena, o virš jos, pampdami akyse, kilo ryškiai oranžiniai, kažkokie aliejingai riebūs debesys. O ten, kur į persprogusį nuo smūgio dangaus skliautą kilo tūkstančių tūkstančiai tonų įkaitusių pelenų, sudegintos iki atomų viltys išgyventi ir gyventi, į tą pragaro pakurą, nelaimingų kvailių įpliekstą nelaimingiems kvailiams, tarsi į pūstuvę traukė švelnus drėgnokas pietys.

Maksimas pasižiūrėjo žemyn, į perėją tarp kalvų. Ji buvo tuščia, vikšrų išraustas ir atominio smūgio apdegintas molis smilko, jame šoko tūkstančiai ugnelių — žerplėjo lapai ir baigė degti nulaužytos šakos. O lyguma pietuose atrodė labai erdvi ir labai dyka, joje nebesitelkė parako dujos, ji buvo raudona po raudonu dangum, joje sustingusios juodavo vienišos dėžutės — sugadinti ir prakiųrdinti nubaustųjų tankai, o ta lyguma prie kalvų jau artinosi reta laužyta keistų mašinų grandinėlė.

Jos buvo panašios į tankus, tik vietoj artilerijos bokštelio ant kiekvienos riogsojo po aukštą grotuotą kūgį su blausiu apvaliu objektu viršūnėje. Mašinos važiavo greitai, minkštai persirisdamos per nelygumus, ir buvo ne juodos kaip nelaimingų nubaustųjų tankai, ne pilkai žalios kaip įsiveržimo armijos tankai — jos buvo geltonos, ryškiai, smagiai jjeltonos kaip patruliniai Gvardijos automobiliai… Dešiniojo gret sparno pro kalvas jau nebuvo matyti, ir Maksimas spėjo suskaičiuoti tik aštuonis spinduliuotuvus. Buvo justi kažkoks padėties šeimininkų įžūlumas, jie žengė į mūšį, bet nemanė, kad reikėtų slapstytis ar maskuotis, jie pabrėžtinai demonstravo ir savo spalvą, ir savo šlykščias penkiametrines kupras, ir tai, kad neturi įprastos ginkluotės. Tie, kurie vairavo šitas mašinas ir jas valdė, tikriausiai manė esą visiškai saugūs. Vis dėlto vargu ar jie apie tai galvojoį jie paprasčiausiai skubėjo į priekį, spinduliniais botagais varydami geležinę bandą, kuri dabar drožė per pragarą, ir patys tikriausiai nieko nežinojo apie tuos botagus, kaip nežinojo ir to, kad botagai čaižo juos pačius… Maksimas pamatė, kad spinduliuotuvas iš kairiojo sparno suka įklonin, ir kalvos šlaitu žengė jo pasitikti.

Jis ėjo išsitiesęs visu ūgiu. Žinojo, kad juoduosius varovus iš geležinio lukšto reikės rakinėti jėga, ir norėjo šito. Niekada gjrvenime jis nieko taip netroško, kaip kad dabar troško pajusti pirštais gyvą mėsą… Kai nusileido įklonin, spinduliuotuvas buvojau visai čia pat. Geltonoji mašina riedėjo tiesiai į Maksimą, aklai vėpsodama periskopų stikliukais, grotuotas kūgis sunkiai siūbavo, nepataikydamas į mašinos tūpčiojimo taktą, dabar buvo matyti, kad viršūnėje linguoja sidabraspalvis rutulys, tankiai prismaigstytas ilgų spindinčių adatų…

Jie nė nemanė sustoti, ir Maksimas, pasitraukęs iš kelio, praleido juos, pabėgėjo keletą metrų šalia ir užšoko ant šarvo.

Valstybės prokuroras miegojo jautriai, ir telefono murkimas pažadino jį iškart. Ausines jis paėmė neatsimerkdamas. Šlamenantis naktinio referento balsas lyg atsiprašydamas ištarė:

— Septynios valandos trisdešimt minučių, jūsų prakilnybe…

— Taip, — atsiliepė prokuroras, vis dar neatsimerkdamas. — Taip. Dėkoju.

Jis įjungė šviesą, nubloškė antklodę ir atsisėdo. Kurį laiką sėdėjo, įsmeigęs akis į savo liesas blyškiaodes kojas, ir liūdnai stebėdamasis galvojo apie tai, kad štai jau šeštą dešimtį eina, o neprisimena nė kartelio, kad jam būtų leidę išsimiegoti. Visada kas nors žadina. Kai buvo rotmistras, po išgertuvių jį žadindavo galvijas pasiuntinys. Kai buvo ypatingojo tribunolo pirmininkas, jį žadindavo kvailys sekretorius su nepasirašytais nuosprendžiais. Kai buvo gimnazistas, jį į pamokas žadindavo motina, ir tai buvo pats šlykščiausias metas, patys nykiausi nubudimai. Ir visuomet jis girdėdavo: reikia! Reikia, jūsų kilnybe… Reikia, pone pirmininke… Reikia, sūneli… O dabar tą „reikia” sau taria jis pats… Prokuroras atsistojo, užsimetė chalatą, šliūstelėjo į veidą rieškučias odekolono, įsistatė dantis, pasižiūrėjo, masažuodamas skruostus, į veidrodį, nedraugiškai išsiviepė ir nuėjo į kabinetą.

Ant stalo jau buvo patiektas šiltas pienas ir — dubenėlyje po krakmolyta servetėle — sūroki sausainiai. Tai reikėjo išgerti ir suvalgyti kaip vaistus, bet pirmiausia jis žengė prie seifo, atidarė dureles, paėmė žalią aplanką ir pasidėjo jį ant stalo šalia pusryčių. Treškindamas sausainius ir siurbčiodamas pieną, atidžiai apžiūrinėjo aplanką, kol įsitikino, kad nuo vakar vakaro jo niekas nebuvo atsivertęs. Kžip viskas pasikeitė, pamanė jis. Praėjo tik trys mėnesiai, o kaip viskas pasikeitė!.. Prokuroras nesąmoningai pažvelgė į geltoną telefoną ir kelias sekundes negalėjo atplėšti nuo jo akių. Telefonas tylėjo — ryškus, grakštus kaip smagus žaisliukas… baisus kaip tiksintis pragaro įrenginys, kurio neįnanoma nukenksminti… Prokuroras spazmingai, abiem rankomis, įsikibo žaliojo aplanko, užsimerkė. Jis pajuto kylant siaubą ir pasistengė save sudrausti. Ne, šitaip nieko nebus, dabar reikia išlikti absoliučiai ramiam ir samprotauti visiškai šaltai… Rinktis vis tiek nėra iš ko. Vadinasi, rizika… Na, ką gi: jei rizika, tai rizika. Rizika visada buvo ir bus, tik reikia sumažinti ją iki minimumo. Ir aš sumažinsiu ją iki minimumo. Taip, massarakš, iki minimumo!.. Atrodo, jūs, Gudragalvi, nesate tuo įsitikinęs? Ak, jūs abejojate? Jūs visuomet abejojate. Gudragalvi, turite tokią savybę, jūs — šaunuolis… Ką gi, pabandysime išvaikyti jūsų abejones. Ar girdėjote apie tokį žmogų — Maksimą Kamererį? Nejau girdėjote? Jums taip tik atrodo. Apie tokį žmogų jūs niekada anksčiau negirdėjote. Dabar išgirsite apie jį pirmą kartą. Labai prašau jūsų, išklausykite ir susiformuokite pačią objektyviausią, pačią bešališkiausią nuomonę apie jį. Man labai svarbu žinoti jūsų objektyvią nuomonę. Gudragalvi: nuo to, suprantate, dabar priklauso, ar sveikas liks mano kailis. Mano blyškusis, su mėlynomis gyslelėmis, kailis, toks brangus man…

Jis sukramtė paskutinį sausainį ir vienu mauku baigė gerti pieną.

Paskui balsu ištarė: „Pradėsime”.

Atsivertė aplanką. To žmogaus praeitis miglota. Ir tai, aišku, nekokia pažinties pradžia. Bet mes su jumis žinome ne tik, kaip iš praeities kildinti dabartį, bet ir kaip iš dabarties kildinti praeitį. Ir jei mums labai prisireiks niūsų Mako praeities, mes galų gale iškrapštysime ją iš dabarties, f ai vadinama ekstrapoliacija… Mūsų Makas savo dabartį pradeda pabėgimu iš katorgos. Staigiu. Netikėtu. Kaip tik tada, kai mes su Keliauninku tiesiame į jį rankas. Štai panikos apimto generolo komendanto raportas, klasikinis idioto, kuris prisidirbo ir dabar nesitveria kailyje, taip nori išsisukti nuo bausmės, klyksmas: jis niekuo nekaltas, jis viską padaręs, kaip liepia instrukcija, jis nežinojęs, kad objektas savo noru stojo įpionieriusmirtininkus ir susprogo minų lauke. Nežinojo… Mes su Keliauninku irgi nežinojome. O derėjo žinoti! Objektas — netikėtumų žmogus, turėjote kažką tokio numatyti, pone Gudragalvi… Taip, tąkart buvau priblokštas, bet dabar mes juk suprantame, kas nutiko: kažkas papasakojo Makui apie bokštus, jis nutarė, kad Tėvų Šalyje jam nėra ką veikti, ir, simuliavęs žūtį, spruko į Pietus… Prokuroras nuleido galvą ant rankų, vangiai pasitrynė kaktą. Taip, tuomet viskas ir prasidėjo… Tai buvo pirmoji klaida manųjų klaidų serijoje: patikėjau, kad jis žuvo. O kaip galėjau nepatikėti? Kuris normalus žmogus bėgs į Pietus, pas mutantus, į neišvengiamą mirtį?.. Bet kas patikėtų. O štai Keliauninkas nepatikėjo.