Arkadij Strugackij - Gyvenama Sala

Prokuroras paėmė dar vieną raportą. O, tas Keliauninkas! Gudruolis Keliauninkas, genijus Keliauninkas… Štai kaip man reikėjo veikti — kaip veikė jis! Aš neabejojau, kad Makas žuvo: Pietūs yra Pietūs. O Keliauninkas visą Užupį užtvindė savo agentais. Peniukšlis Pankas — ak, nepakliuvo jis man, kai buvo mėtas, nepasiglemžiau aš jo! — tas peniukšlis šerpetotas jo meitėlis net sulyso lakstydamas po šalį, uostinėdamas ir šniukštinėdamas, o jo Višta Šeštojoje trasoje nugaišo nuo karštinės, o jo Tapą Gaidelį pagrobė kalniečiai, o paskui Penkiasdešimt Penktasis, nežinau, kas jis toks, nusibeldė net į pajūrį ir ten įkliuvo piratams, bet spėjo pranešti, jog Makas ten buvo, pasidavė patruliams ir jį pasiuntė į koloną… Štai kaip elgiasi galvoti žmonės: jie niekuo netiki ir nieko nesigaili. Štai kaip ir aš privalėjau elgtis. Viską mesti, imtis tik Mako — juk jau tada puikiausiai suvokiau, kokia baisi jėga tas Makas, o aš, užuot ėmęsis jo, susikibau su Griežliuku ir pralaimėjau, o paskui įsivėliau į tą idiotišką karą ir vėl pralaimėjau… Aš ir dabar pralaimėčiau, bet pagaliau man pasisekė: Makas apsireiškė sostinėje. Keliauninko irštvoje, ir apie tai aš sužinojau anksčiau nei Keliauninkas. Taip, Keliauninke, taip, kremzliaausi, šįkart pralaimėjai tu. Reikėjo gi tau išvažiuoti kaip tik dabar! Žinai, Keliauninke, šįsyk aš net nesisieloju dėl to, kad vėl liko nežinoma, kur ir ko tu išvažiavai. Išvažiavai, ir tiek to. Tu, žinoma, visiškai pasikliovei savuoju Panku, ir tavasis Pankas Maką tau parvežė, bet štai kur bėda — pasiligojo Pankas po visų karinių nuotykiiį, be sąmonės guli rūmų ligoninėje — svarbus asmuo, tokius tik ir guldyti rūmų ligoninėje! — ir dabar jau aš neprašausiu, dabar jis gulės ten tiek, kiek reikės man. Taigi tavęs nėra. Panko nėra, o mūsų Makas yra, ir viskas susiklostė labai sėkmingai…

Prokuroras pajuto džiaugsmo antplūdį ir susizgribęs tuojau pat nuramdė jį. Vėl emocijos, massarakš. Ramiau, Gudragalvi. Tu susipažįsti su nauju žmogumi, vardu Makas, tau reikia būti itin objektyviam. Juo labiau kad šis naujasis Makas toks nepanašus į senąjį, dabar jis jau visai suaugęs, dabar jis žino, kas yra finansai ir vaikų nusikalstamumas. Protingesnis, rūstesnis tapo mūsų Makas… Prasibrovė į pogrindžio vadavietę (Memo Gramenu ir Aliu Zefo rekomendacijos), kaip griaustinis iš giedro dangaus užgriuvo pasiūlymu imtis kontrpropagandos, vadavietė net užkaukė — tuomet eiliniams nariams reikėtų atskleisti tikrąją bokštų paskirtį, — bet

Makas įtikino! Įbaimino juos ten, supainiojo, sutiko jie su kontrpropagandos idėja, skyrė Makui paruošti… Situacijoje jis susigaudė greitai — greitai ir teisingai. Ir jie suprato, su kuo turį reikalų. Arba tiesiog pajuto… Štai paskutinis pranešimas: švietėjų frakcija pakvietė jį aptarti perauklėjimo programos, ir jis džiugiai sutiko. Iškart pasiūlė visą pluoštą idėjų. Mintelės ne kažin kokios, bet tai nesvarbu, perauklėjimas — išvis idiotizmas, svarbu tai, kad jis jau nebe teroristas, nieko nenori sprogdinti, nieko nenori žudyti; svarbu tai, kad jis ėmėsi politinės veiklos, vadavietėje aktyviai pelno autoritetą, sako kalbas, kritikuoja, kopia viršun; svarbu tai, kad jis turi idėjų, trokšta jas įgyvendinti, o kaip tik to mums ir reikia, pone Gudragalvi…

Prokuroras atsilošė kėdėje.

Ir dar štai ko reikia. Žinios apie gyvenimo būdą. Daug dirba — ir laboratorijoje, ir namie, — vis dar tebesiilgi tos moters. Rados Gaal, sportuoja, beveik su niekuo nedraugauja, nerūko, beveik negeria, saikingai maitinasi. Kita vertus — akivaizdžiai linkęs į prabangą buityje ir žino savo vertę: personalo nariui priderantį automobilį laiko savaime suprantamu dalyku, bet išreiškė nepasitenkinimą mažu šio galingumu ir bjauria išvaizda; taip pat nepatenkintas dviejų kambarių butu — laiko jį pernelyg ankštu ir neturinčiu paprasčiausių patogumų; savo būstą papuošė originaliais paveikslais ir antikvariniais meno kūriniais, jiems įsigyti išleidęs beveik visą avansą… na, ir taip toliau. Gera medžiaga, labai gera medžiaga… Beje, o kiek jis turi pinigų ar dar ko nors? Ta-aip, temos vadovas cheminės sintezės laboratorijoje… atlyginimas mėlyname voke… asmeninė mašina… dviejų kambarių butas Specialiųjų tyrimų departamento teritorijoje… Neprastai jį įtaisė. Ir turbūt dar daugiau pažadėjo. Norėčiau žinoti, kaip jam paaiškino, kam jo prisireikė Keliauninkui. Pankas žino, nusipenėjęs meitėlis, bet nepasakys, greičiau jau nudvės… Ak:, jei kaip nors pavyktų išlupti iš jo viską, ką žino! Su kokiu pasimėgavimu paskui pribaigčiau jį… Kiek jis kraujo man sugadino, nušašęs galvijas… Ir tą Radą pavogė iš manęs, o juk kaip ji man dabar praverstų — Rada… Koks ginklas, kai susiduri su tyru, sąžiningu, narsiu Maku!.. Vis dėlto dabar gal tai ir neblogai… Ne aš įkalinau tavo mylimąją, Makai tai vis tas Keliauninkas, tai jo intrigos, to šlykštaus šantažuotojo…

Prokuroras sudrebėjo: geltonasis telefonas tylutėliai skimbtelėjo. Tik skimbtelėjo, nieko daugiau. Tylutėliai, netgi melodingai. Dalelytei sekundės atgijo, lyg primindamas apie save, ir vėl apmirė… Prokuroras, nenuleisdamas nuo jo akių, virpančiais pirštais persibraukė kaktą. Ne, klaida… Žinoma, klaida. Maža ką, telefonas

— aparatas sudėtingas, kibirkštėlė ten kokia nors tvykstelėjo… Jis nusišluostė pirštus į chalatą. Ir tą pat akimirką telefonas sugriaudė. Lyg šūvis iš arti… Lyg kardas per gerklę… Lyg — nuo stogo į asfaltą… Prokuroras paėmė ausines. Jis nenorėjo jų imti, net nesuvokė, kad ima ausines, netgi įsivaizdavo, tarsi ausinių nė neliečia, o skubiai, ant pirštų galų, bėga į miegamąjį, rengiasi, išsivaro iš garažo mašiną ir maksimaliu greičiu švilpia… Kur?

— Valstybės prokuroras, — kimiai ištarė jis ir atsikrenkštė.

— Gudragalvi? Kalba Tėtis.

Štai… Štai kas… Tuojau: „Laukiame tavęs po valandžiukės…”

— Pažinau, — atsiliepė jis bejėgiškai. — Sveikas, Tėti.

— Suvestinę skaitei?

— Ne.

„Ak, neskaitei? Na, atvažiuok, mes tau perskaitysime…”

— Viskas, — pasakė Tėtis. — Su karu apsidergėme.

Prokuroras gurktelėjo. Derėjo ką nors pasakyti. Derėjo ką nors pasakyti skubiai, geriausia — pajuokauti. Subtiliai pajuokauti… Dieve, padėk man subtiliai pajuokauti!..

— Tyli? O ką aš tau sakiau? Nekišk nosies į tą makalynę, civiliais remkis, civiliais, o ne kariškiais! Ak, tu. Gudragalvi…

— Tu — Tėtis, — išspaudė prokuroras. — Juk vaikai amžiais neklauso tėvų…

Tėtis sukikeno.

— Vaikai… — pasakė jis. — O kur yra pasakyta: „Jei tavo mažutėlis tave piktina…” Kaip ten toliau. Gudragalvi?

Dieve mano. Dieve mano! „…nupūsk jį nuo žemės paviršiaus”. Jis tada taip ir pasakė: „Nupūsk jį nuo žemės paviršiaus”, — ir Keliauninkas paėmė nuo stalo sunkų juodą pistoletą, lėtai pakėlė ir du kartus iššovė, ir mažutėlis rankomis griebėsi už peršautos plikos galvos ir griuvo ant kilimo…

— Atmintis užako? — paklausė Tėtis. — Ak, tu. Gudragalvi. Ko ketini imtis. Gudragalvi?

— Aš suklydau… — sugergždė prokuroras. — Klaida… Vis per tą Griežliuką…

— Suklydai… Na, gerai, pamąstyk. Gudragalvi. Pagalvok. Aš tau dar paskambinsiu…

Ir viskas. Ir nebeliko. Ir nežinia, kur skambinti jam — verkti, maldauti… Kvaila, kvaila. Niekam tai nepadėdavo… Tiek to… Palauk… Nagi palauk tu, rupūže! Jis atsivedėjęs vožė atviru delnu į stalo kraštą — kad kraujas pasipiltų, kad skaudėtų, kad liautųsi drebulys… Šiek tiek padėjo, bet jis dar pasilenkė, kita ranka ištraukė apatinį stalčių, susirado plokščią butelį, dantimis atlupo kamštį ir susivertė kelis gurkšnius. Tvoskė karštis. Štai taip… Ramiai… Mes dar pažiūrėsime… Tai lenktynės: kuris greitesnis. Gudragalvio plikomis rankomis nepaimsi, jūs su juo dar pasiplūksite. Gudragalvio taip paprastai neišsikviesi. Jei galėtumėte, būtumėte jau ir išsikvietę… Nieko tokio, kad jis paskambino. Jis visuomet šitaip. Laiko turiu. Dvi dienas, tris dienas, keturias dienas… Laiko turiu! — užrėkė jis ant savęs. Nedėk į kelnes… Jis atsistojo ir ėmė sukti ratus po kabinetą.