Arkadij Strugackij - Gyvenama Sala

Jis atkišo lapus Buožgalviui.

— Liepk perspausdinti… ir mano nuomonę… O dabar — tai tik formalumas — imk ir palydėk mane… na, tarkime… ėė… Pas fizikus buvau anąkart, palydėk tu mane pas chemikus, pasižiūrėsiu, kaip jie ten…

Buožgalvis pašoko ir vėl trinktelėjo per mygtukus, o prokuroras atsistojo be galo išvargusio žmogaus povyza.

Lydimas Buožgalvio ir dieninio referento, jis neskubriai pasivaikščiojo po cheminės apsaugos skyriaus laboratorijas, mandagiai šypsodamasis žmonėms su vienu antsiuvu ant rankovės, kartais patapšnodamas per petį antsiuvo neturintiems, stabtelėdamas prie dviejų antsiuvų savininkų paspausti rankos, supratingai palinksėti galva ir pasiteirauti, ar nesą pretenzijų.

Pretenzijų nebuvo. Visi lyg ir dirbo arba dėjosi dirbą — ką ten juos suprasi. Kažkokiuose prietaisuose mirgėjo kažkokios lemputės, kažkokiuose induose virė kažkokie skysčiai, sklido kažkoks tvaikas, šen bei ten kankino gyvūnus. Čia buvo švaru, šviesu, erdvu, žmonės atrodė sotūs ir ramūs, entuziazmu netryško, su inspektoriumi elgėsi labai korektiškai, bet visai ne šiltai ir, šiaip ar taip, deramai nekeliaklupsčiavo.

Ir beveik kiekvienoje patalpoje — ar tai būtų kabinetas, ar laboratorija — kabėjo Keliauninko portretas: virš darbo stalo, šalia lentelių ir grafikų, tarpulangyje, virš durų, pasitaikė ir paspaustų po stalo stiklu. Tai buvo mėgėjiškos fotografijos, piešiniai ar anglimi brūkštelėti atvaizdai, vienas portretas netgi nutapytas aliejiniais dažais. Galėjai pamatyti Keliauninką, žaidžiantį kamuoliu, Keliaiminką, skaitantį pranešimą, Keliauninką, kremtantį obuolį, rūstų, susimąsčiusį, pavargusį, įtūžusį Keliauninką ir netgi Keliauninką, kvatojantį visa gerkle. Tie kalės vaikai piešdavo net jo šaržus ir kabindavo pačiose matomiausiose vietose!.. Prokuroras įsivaizdavo, kaip įeina į jaunesniojo teisingumo patarėjo Ištvirkėlio kabinetą ir išvysta ten savo karikatūrą. Massarakš, tai neįtikėtina, neįmanoma!

Jis šypsojosi, tapšnojo, spaudė rankas, o pats vis galvojo apie tai, kad lankosi čia jau antrą kartą nuo praėjusių metų ir tarsi niekas nepasikeitę, bet anksčiau kažkaip nekreipdavo į tai dėmesio… O dabar štai atkreipė. Kodėl tik dabar?.. A, štai kodėl! Kas man buvo tas Keliauninkas prieš metus ar prieš dvejus? Formaliai — vienas iš mūsų, iš tikrųjų — kabinetinė figūra, neturinti nei įtakos politikai, nei savo nišos politikoje, nei savų tikslų politikoje. Tačiau nuo tų laikų jis suspėjo dg ką nuveikti. Valstybinio masto operacija išaiškinant užsienio šnipus — jo akcija. Prokuroras pats vadovavo tiems procesams ir tuomet buvo priblokštas supratęs, kad susidūrė ne su įprastais apsimetėliais šnipais-išsigimėliais, o su tikrais patyrusiais žvalgybininkais, Salų Imperijos įdiegtais rinkti mokslinės ir ekonominės informacijos. Keliauninkas sužvejojo juos visus visutėlius ir nuo tada tapo nepamainomu ypatingosios kontržvalgybos šefu.

Toliau: kaip tik Keliauninkas išaiškino plikojo Pūslės sąmokslą — šiurpaus tipo, puikiai įsitvirtinusio, kasusio gilią duobę Keliauninkui, kaip kontržvalgybos šefui. Keliauninkas pats jį ir nukepė, niekam nepatikėjo. Jis visada darbavosi atvirai, niekuomet nesimaskavo ir veikė tik pavieniui — jokių koalicijii, jokių unijų, jokių laikinųjų sąjungų. Šitaip vieną po kito nuvertė tris Karinio departamento viršininkus — tie net cyptelėti nespėdavo, o jau būdavo kviečiami aukščiau, — kol pasiekė, kad būtų paskirtas Griežliukas, paniškai bijantis karo… Tai jis, Keliauninkas, prieš metus užkirto kelią projektui „Auksas”, kuii į viršų stūmė Patriotinė Pramonės ir Finansų Sąjunga… Tuomet atrodė, kad Keliauninkas tuojau kris, nes anuo projektu žavėjosi pats Tėtis, bet Keliauninkas kažkaip įrodė jam, jog visa projekto nauda — tik laikina, o po dešimties metų kilsianti masinė beprotybės epidemija ir visiška suirutė… Jis nuolat kažkaip sugebėdavo jiems įrodyti, niekas niekada nieko neįrodydavo, o jis sugebėdavo. Ir iš esmės aišku — kodėl. Jis niekada nieko nebijojo.

Taip, jis ilgai išsėdėjo kabinete, bet galiausiai suvokė tikrąją savo vertę. Suvokė, kad yra reikalingas mums visiems, kad ir kas mes būtume, kad ir kaip peštumės tarpusavyje. Nes tik jis gali sukurti apsaugą, tik jis gali išvaduoti mus nuo kančių… O pienburniai baltais chalatais piešia jo karikaturėles, ir jis jiems leidžia…

Referentas priešais prokurorą atlapojo eilines duris, ir prokuroras išvydo savąjį Maką. Makas baltu chalatu su antsiuvu ant rankovės sėdėjo ant palangės ir žiūrėjo laukan. Jeigu koks nors teisingumo patarėjas darbo metu kėpsotų ant palangės ir skaičiuotų varnas, jį ramia sąžine būtų galima pasiųsti etapu, kaip akivaizdų dykaduonį ir netgi sabotuotoją. Tuo tarpu šiuo atveju, massarakš, net pasakyti nieko negalima. Tu griebsi jį už pakarpos, o jis tau: „Malonėkite! Aš eksperimentuoju mintyse! Pasitraukite ir netrukdykite!”

Didysis Makas skaičiavo varnas. Jis probėgšmais žvilgtelėjo į įėjusiuosius, jau ketino vėl atsidėti savo veiklai, bet tuojau pat dar kartą atsigręžė ir įsižiūrėjo įdėmiau. Pažino, šmėstelėjo prokurorui. Pažino, mano gudrutis… Jis mandagiai nusišypsojo Makui, patapšnojo per petį jaimam laborantui, sukančiam aritmometro rankenėlę, ir, sustojęs vidur patalpos, apsidairė.

— Na-a… — ištarė jis į erdvę tarp Maksimo ir Buožgalvio. — O kokią veiklą vystome čia?

— Pone Simai, — tarė Buožgalvis rausdamas, merkdamas akį ir trindamas rankas, — paainkite ponui inspektoriui, ką jūs… khe… hm… '

— Juk aš jus pažįstu, — prabilo didysis Makas, kažkaip netikėtai išdygdamas per du žingsnius nuo prokuroro. — Atleiskite, jei neklystu, jūs — valstybės prokuroras?

Taip, bendrauti su Maku nelengva, visas kruopščiai apgalvotas planas velniop nulėkė iškart: Makas nė nemanė ko nors slėpti, nieko nebijojo, jam buvo smalsu; būdamas labai aukštas, jis į prokurorą ir žvelgė iš aukšto, kaip į kokį egzotišką gyvūną… Reikėjo greitosiomis keisti taktiką.

— Taip, — šaltai nustebęs ištarė prokuroras nebesišypsodamas. — Kaip man žinoma, iš tikrųjų esu valstybės prokuroras, nors nesuprantu… — Jis suraukė antakius ir įsižiūrėjo į Mako veidą. Makas plačiai šypsojosi. — Nagi nagi nagi! — šūktelėjo prokuroras. — Na, žinoma… Makas Simas, jis ir Maksimas Kamereris! Bet, malonėkite, juk man pranešė, kad jūs žuvote katorgoje… Massarakš, kaip jūs patekote čionai?

— Ilga istorija, — atsakė Makas, mostelėdamas ranka. — Beje, ir aš nustebau, pamatęs jus čia. Niekad nebūčiau pamanęs, kad mūsų veikia domina Teisingumo departamentą…

— Jūsų veikla domina pačius netikėčiausius žmones, — pareiškė prokuroras. Jis įsikibo Makui į parankę, nusivedė šį prie tolimiausiojo lango ir konfidencialiai pasiteiravo:

— Kada padovanosite mums piliules? Tikras piliules, visoms trisdešimčiai minučių…

— O argi ir jūs?.. — paklausė Makas. — Na, taip, suprantama…

Prokuroras liūdnai palingavo galvą ir sunkiai atsidusęs užvertė akis.

— Mūsų palaiminimas ir mūsų prakeiksmas, — ištarė jis. — Mūsų valstybės laimė ir jos vadovų sielvartas… Massarakš, aš neapsakomai džiaugiuosi, kad jūs gyvas, Makai. Privalau jums pasakyti, kad jūsų byla buvo viena iš nedaugelio mano karjeroje, sukėlusių apmaudų nepasitenkinimą… Ne ne, nebandykite prieštarauti — laikantis įstatymo raidės, jūs buvote kaltas, šia prasme viskas kaip pridera… jūs užpuolėte bokštą, rodos, užmušėte gvardietį, už tai, žinote, galvytės niekas neglosto. Bet iš esmės… Prisipažinsiu, kai pasirašinėjau jums nuosprendį, mano ranka suvirpėjo. Lyg pasirašyčiau nuosprendį vaikui, neįsižeiskite. Pagaliau juk tai buvo greičiau mūsų sumanymas nei jūsų, ir visa atsakomybė…