Arkadij Strugackij: Gyvenama Sala

— Aš neįsižeidžiau, — tarė Makas. — Ir jūs beveik teisus: išdaiga su tuo bokštu buvo vaikiška… Šiaip ar taip, aš dėkingas prokuratūrai už tai, kad mūsų tada nesušaudė.

— Tik tiek aš ir tegalėjau suveikti, — atsakė prokuroras. — Prisimenu, labai nusiminiau sužinojęs apie jūsų žūtį… — Jis nusijuokė ir draugiškai spustelėjo Mako alkūnę. — Velnioniškai džiaugiuosi, kad viskas baigėsi taip laimingai. Velnioniškai džiaugiuosi, galėdamas pažintį paversti… — Jis pažvelgė į laikrodį. — Klausykite, Makai, o kodėl jūs čia? Ne ne, aš neketinu jūsų suimti, tai ne mano reikalas, dabar jumis tegul rūpinasi karinė komendantūra. Tačiau ką jūs veikiate šiame institute? Argi jūs chemikas? Ir dar… — Jis pirštu parodė į antsiuvą.

— Aš — visko po truputį, — pasakė Makas. — Truputį chemikas, truputį fizikas…

— Truputį pogrindininkas, — pridūrė prokuroras, nerūpestingai juokdamasis.

— Visai visai truputį, — ryžtingai atsakė Makas.

— Truputį fokusininkas… — pridėjo prokuroras.

Makas įdėmiai pažvelgė į j į.

— Truputį fantazuotojas, — tęsė prokuroras, — truputį avantiūristas…

— Tai jau ne specialybė, — paprieštaravo Makas. — Tai, jei norite, tiesiog bet kurio padoraus mokslininko savybės.

— Ir padoraus politiko, — tarė prokuroras.

— Retas žodžių derinys, — pastebėjo Makas.

Prokuroras klausiamai pažvelgė į jį, paskui susigaudė ir vėl nusijuokė.

— Taip, — pasakė. — Politinė veikla — savaip specifiška. Politika — tai menas švariai nuplauti labai nešvariu vandeniu. Niekada nenusiriskite iki politikos, Makai, likite su savo chemija… — Jis pažvelgė į laikrodį ir apmaudžiai tarė: — Ak, prakeikimas, visiškai neturiu laiko, o taip norėčiau su jumis paplepėti… Varčiau jūsų bylą, jūs — įdomi asmenybė… Bet tikriausiai irgi smarkiai užsiėmęs…

— Taip, — atsakė gudrutis Makas. — Nors, žinoma, ne taip smarkiai kaip valstybės prokuroras.

— Na štai, — tarė prokuroras, vėl nusijuokdamas. — O jūsų vyresnybė tikina mus, kad jūs dirbate dieną naktį… Pavyzdžiui, aš apie save to pasakyti negaliu. Valstybės prokurorui pasitaiko laisvų vakarų… Nustebsite, bet aš turiu jums galybę klausimų, Makai. Prisipažinsiu, norėjau su jumis pasikalbėti dar tada, po proceso. Bet — reikalai, begaliniai reikalai…

— Aš jūsų paslaugoms, — atsakė Makas. — Juo labiau kad ir aš turiu ko jūsų paklausti.

„Na na! — mintyse siidraudė jį prokuroras. — Nereikia taip atvirai, mes čia ne vieni”. O garsiai, visas nušvitęs, jis pasakė:

— Puiku! Ko tik panorėsite… O dabar — prašau man atleisti, lekiu…

Jis paspaudė didžiulę savojo Mako plaštąką, jau pagauto Mako, galutinai užkibusio Mako, jis puikiai padėjo man lošti, jis, be abejonės, nori susitikti, ir tuojau aš užkirsiu… Prokuroras sustojo tarpduryje, spragtelėjo pirštais ir atsigręžęs prabilo:

— Beje, Makai, o ką jūs veikiate šįvakar? Aš tik dabar susizgribau, kad šį vakarą esu laisvas…

– Šįvakar? — pratarė Makas. — Ką gi… Tiesa, šįvakar aš…

— Ateikite dviese! — šūktelėjo prokuroras. — Šitaip dar geriau — supažindinsiu jus su žmona, praleisime puikų vakarą… Aštuntą valandą — jums tinka? Atsiųsiu jums mašiną. Sutarėme?

— Sutarėme.

Sutarėme! — džiūgavo prokuroras, apeidamas paskutines skyriaus laboratorijas, šypsodamasis, tapšnodamas ir spūsčiodamas.

Sutarėme! — galvojo, pasirašydamas aktą Buožgalvio kabinete. Sutarėme, massarakš, sutarėme! — triumfuodamas nebyliai šaukė pakeliui į namus.

Jis paskyrė vairuotojui užduotį. Įsakė referentui pranešti į Departamentą, kad ponas prokuroras užsiėmęs… nieko neįleisti, išjungti telefonus ir išvis nešdintis velniop, bet vis dėlto taip, kad nuolat būtų po ranka. Išsikvietė žmoną, pabučiavo ją į kaklą, prabėgomis užsiminė, kad nesimatė jau dešimtį dienų, ir paprašė jos pasirūpinti vakariene, gera, lengva, skania vakariene keturiems, prie stalo būti gerutei ir pasiruošti sutikti labai įdomų žmogų. Ir kuo daugiau vynų, pačių geriausių ir įvairiausių.

Paskui užsirakino kabinete, vėl pasidėjo ant stalo bylą iš žaliojo aplanko ir įniko pergalvoti viską iš naujo, nuo pat pradžių. Jam sutrukdė tik vieną kartą: Karinio departamento kurjeris atgabeno paskutinę fronto suvestinę. Frontas subyrėjo. Kažkas pakuždėjo hontiečiams atkreipti dėmesį į užtveriamuosius būrius, tad praėjusią naktį jie suvarpė ir atominiais sviediniais sunaikino bene devyniasdešimt penkis procentus tankų-spinduliuotuvų. Apie prasiveržusios armijos likimą žinių nebeateidavo… Tai galas. Galas karui. Galas generolui Šekagu ir generolui Odu. Galas Akiniuočiui, Arbatinukui, Audros Debesiui ir kitiems, smulkesniems. Visai įmanoma, kad tai — galas Šešurui ir Svainiui. Ir, žinoma, tai būtų galas Gudragalviui, jei Gudragalvis nebūtų gudragalvis…

Jis ištirpdė suvestinę stikle su vandeniu ir ėmė ratais vaikščioti po kabinetą. Jautė milžinišką palengvėjimą. Dabar bent jau aišku, kada bus iškviestas aukščiau. Iš pradžių jie pribaigs Šešurą ir netrumpiau kaip parą rinksis: Griežliukas ar Dantis. Paskui jiems teks pasiterlioti su Akiniuočiu ir Audros Debesimi. Tam prireiks dar paros. Na, Arbatinuką jie priplos prabėgomis, o štai generolas Šekagu vienas pats išeikvos jiems nemažiau nei dvi paras. O paskui, ir tik paskui… Paskui jiems jau neliks jokio „paskui”…

Jis neišėjo iš kabineto, kol neatvažiavo svečias.

Svečias sukėlė be galo malonų įspūdį. Jis buvo žavingas. Toks žavingas, kad prokurorienė, šalta boba iš aukštuomenės baisiausia šio žodžio prasme, prokuroro požiūriu, senų seniausiai nebe moteris, o senas kovos draugas, vos žvilgtelėjusi į Maką, nusimetė kokius dvidešimt metų ir elgėsi velnioniškai natūraliai — ji nebūtų galėjusi elgtis natūraliau, net jei būtų žinojusi, koks Makas reikšmingas jos likimui. i 255

— o kodėl jūs vienas? — nustebo ji. — Vyras užsakė vakarienę keturiems…

— Iš tiesii, — pritarė prokuroras, — maniau, atvyksite su savo dama, prisimenu tą merginą, per jus jos vos neištiko bėda…

— Ją ištiko bėda, — ramiai atsakė Makas. — Bet apie tai pakalbėsime vėliau, jei leisite. Kur įsakysite eiti?..

Vakarieniavo ilgai, linksmai, daug juokėsi, šiek tiek gėrė. Prokuroras pasakojo naujausias paskalas — leistas ir rekomenduotas skleisti Visuomenės sveikatos departamento. Prokurorienė lafeai mielai raitė begėdiškus anekdotėlius, o Makas su humoru pavaizdavo savo skrydį bombonešiu. Kvatodamas iš jo pasakojimo, prokuroras su siaubu galvojo, kas dabar lauktų jo, jei bent viena raketa būtų pataikiusi…

Kai viskas buvo suvalgyta ir išgerta, prokurorienė atsiprašė ir pasiūlė vyrams įrodyti, kad jie gali bent valandą išgjrventi be damos. Prokuroras karingai pasitiko iššūkį, sugriebė Makąuž parankės ir nusivedė į kabinetą pasivaišinti vynu, kurio paragauti galėjo viso labo trisdešimt ar keturiasdešimt žmonių šalyje.

Jie įsitaisė minkštakrėsliuose abipus žemučio staliuko jaukiausiame kabineto kampe, lyžtelėjo brangaus vyno ir pažvelgė vienas į kitą. Makas buvo nusiteikęs labai rimtai. Gudruolis Makas akivaizdžiai žinojo, apie ką bus kalbama, ir prokuroras staiga atsisakė pirminio plano kalbėti gudriai, sekinančiai, pokalbį grįsti pusiau užuominomis, kliautis nuosekliu tarpusavio įvertinimu. Rados likimas, Keliauninko intriga. Tėvų klastos — visai tai neturėjo jokios reikšmės. Jis nuostabiai, mažne beviltiškai aiškiai suvokė, kad visas jo meistriškumas, sukauptas tokiuose pokalbiuose, šnekant su šiuo žmogumi bus nereikalingas. Makas arba sutiks, arba atsisakys. Tai buvo visiškai paprasta, kaip ir paties prokuroro lemtis: arba jis gyvens, arba po kelių dienų bus sutraiškytas. Jo pirštai virptelėjo, jis skubiai pastatė taurelę ant staliuko ir be jokių įžangų pradėjo: