Arkadij Strugackij - Gyvenama Sala

— „Refraktometras RL-7, inventorinis numeris…” — sumurmėjo gvardietis. — Tuojau užsirašysiu…

— Prašau greičiau, aš skubu, — pasakė Maksimas.

— Kas pasirašė leidimą?

— Nežinau… Tikriausiai Buožgalvis.

— Nežinote… Pasirašinėtų aiškiau, būtų viskas gerai…

Pagaliau jis atidarė vartus. Maksimas išriedėjo į trasą ir iš savojo vežimaičio išspaudė viską, kas tik buvo įmanoma. Jeigu neišdegs, pagalvojo jis, bet liksiu gyvas, teks sprukti… Prakeiktas Keliauninkas, užuodė, kalės vaikas, grįžo… O ką darysiu, jeigu pavyks? Niekas neparuošta, rūmų schemos neturiu — nespėjo Gudragalvis, ir Tėvų nuotraukų jis taip pat negavo… vaikinai nepasiruošę, jokio veiksmų plano nėra… Prakeiktas Keliauninkas. Jeigu ne jis, turėčiau dar tris dijienas planui rengti… Turbūt reikės šitaip: rūmai. Tėvai, telegrafas ir telefonas, stotys, skubią žinią į katorgą — tegul Generolas buria visus mūsiškius ir traukia čionai… Massarakš, net nenutuokiu, kaip imama valdžia… O juk dar yra Gvardija… ir armija… ir vadavietė, massarakš! Štai kas iš karto atkus! Štai nuo ko reikia pradėti. Na, tai jau Šerno rūpestis, jis griebsis šito su džiaugsmu, jis tuos dalykus gerai išmano… O dar kažkur šmėsčioja baltiki povandeniniai laivai… Massarakš, juk dar ir karas vyksta!..

Jis įjungė radiją. Žvalaus maršo fone pabrėžtinai užkimusiu balsu rėkė diktorius:

— …eilinį kartą visam pasauliui atsiskleidė begalinė Nežinomų Tėvų išmintis — šįsyk karinė išmintis! Tarsi prisikėlė strateginis Gabellu ir Geležinio Kariūno genijus! Tarsi vėl pakilo mūsų karingų nenugalimųjų protėvių šlovingi šešėliai ir puolė į mūšį, vesdami mūsų tankų kolonas! Hončio provokatoriai ir konfliktų kurstytojai patyrė tokį pralaimėjimą, kad nuo šiol jau niekad nedrįs kišti nosies už savo sienų, daugiau niekad nesigvieš šventos mūsų žemės! Nevykėliai Hončio kareivos metė prieš musų miestus daugiatūkstantines armadas bombonešiiĮ, raketų, valdomų sviedinių, bet ir tuomet nugalėjo ne bukos jėgos ir plėšrios energijos strategija, o išmintinga subtiliausios įžvalgos strategija ir parengtis atremti priešą bet kurią sekundę. Ne, ne veltui mes kentėme nepriteklius, aukojome paskutinius skatikus stiprinti gynybai, kurti nepramušamam priešbalistinės gynybos šarvui! „MūsųPBG sistemai pasaulyje nėra lygių”, — vos prieš pusmetį pareiškė atsargos feldmaršalas, dviejų Aukso Vėliavų kavalierius Iza Petrocu. Senas kary, buvai teisus. Nė viena bomba, nė viena raketa, nė vienas sviedinys nenukrito į šventą Tėvų Šalies žemę! „Neįveikiamas plieninių bokštų tinklas — tai ne tik mūsų nesudaužomas skydas, tai tų, kuriems esame dėkingi už viską — mūsų Nežinomų Tėvų, — genijaus ir nežmoniško įžvalgumo simbolis”, — šios dienos numeryje rašo…

Maksimas išjungė radiją. Taip, karas, atrodo, baigėsi. Vis dėlto kas žino, ką jie ten dar ruošia… Iš centrinės gatvės Maksimas pasuko į siaurutį skersgatvį tarp dviejų milžiniškų rausvo mūro dangoraižių ir grindiniu, palei ilgą eilę prie duonos parduotuvės, privažiavo prie sukiužusio pajuodusio namelio. Šernas, traukdamas dūmą, nugara atsišliejęs žibinto stulpo, jau laukė. Kai mašina sustojo, jis metė nuorūką ir, prasispraudęs pro siauras dureles, atsisėdo šalia Maksimo. Buvo ramus ir šaltas kaip visada.

— Sveiki, Makai, — pasisveikino jis. — Kas nutiko?

Maksimas apsuko automobilį ir vėl išvairavo į pagrindinę gatvę.

— Kas yra terminė bomba — žinote? — paklausė jis.

— Girdėjau, — atsakė Šernas.

— Gerai. Su sinchroniniais degtuvais kada nors teko susidurti?

— Pavyzdžiui, vakar, — tarė Šernas.

— Puiku.

Kurį laiką jie važiavo tylėdami. Eismas čia buvo gyvas, ir Maksimas atsiribojo, susitelkęs į tai, kad prasiveržtų, prasibrautų, prasmuktų tarp didžiulių sunkvežimių ir senų dvokiančių autobusų, ir nieko neužkliudytų, ir niekas neužkliudytų jo, ir spėtų degant žaliai, o paskui vėl spėtų degant žaliai, neprarastų bent to apgailėtino greičio, kurį pavyko išspausti, ir pagaliau jų automobiliukas ištrūko į Miško plentą, į pažįstamą kelią, apsodintą didžiuliais išsišakojusiais medžiais.

Juokinga, staiga šmėstelėjo Maksimui. Šituo štai keliu aš įvažiavau į šį pasaulį, tiksliau, mane įvežė bėdžius Fankas, o aš nieko nesusigaudžiau ir maniau, kad jis — ateivių specialistas. O dabar tuo pačiu keliu aš galbūt išvažiuoju iš šito pasaulio ir išvis iš pasaulio ir dar išsivežu gerą žmogų… Jis pašnairavo į Šerną. Šio veidas buvo visiškai ramus; Šernas sėdėjo, pro langą iškišęs protezo alkūnę, ir laukė, kol jam ką nors paaiškins. Galbūt jis stebėjosi, gal jaudinosi, bet niekaip neišsidavė, ir Maksimas pasijuto didžiuojąsis, kad toks žmogus pasitiki juo — be atodairos.

— Aš jums labai dėkingas. Šerne, — pasakė jis.

– Štai kaip? — pratarė Šernas, atgręždamas į Maksimą padžiūvusį gelsvą veidą.

— Prisimenate, kartą vadavietės posėdyje jūs pasikvietėte mane į šalį ir nepagailėjote kelių protingų patarimų?

— Prisimenu.

— Tai štai, aš jums už tai ir dėkingas. Aš jūsų paklausiau.

— Taip, pastebėjau. Tuo jūs šiek tiek netgi nuvylėte mane.

— Tada jūs buvote teisus, — pasakė Maksimas. — Aš paklausiau jūsų patarimų, ir viskas pakrypo taip, kad man atsivėrė galimybė patekti į Centrą.

Šernas krūptelėjo.

— Dabar? — staigiai paklausė jis.

— Taip. Tenka skubėti, aš visiškai nespėjau pasiruošti. Mane gali užmušti, ir tuomet vfskas veltui. Todėl pasiėmiau drauge jus.

— Kalbėkite.

— Aš įeisiu į pastatą, jūs liksite mašinoje. Po kurio laiko kils sambrūzdis, galbūt susišaudymas. Jums tai neturi rūpėti. Jūs toliau sėdite mašinoje ir laukiate. Jūs laukiate… — Maksimas mintyse apytikriai paskaičiavo. — Jūs laukiate dvidešimt minučių. Jei per tą laiką patirsite spindulinį smūgį, vadinasi, viskas baigėsi gerai. Oalite alpti su laiminga šypsena veide… Jeigu ne — lipkite iš mašinos. Bagažinėje guli bomba su sinchroniniu degtuvu dešimčiai minučių. Bombą iškelkite ant grindinio, įjunkite degtuvą ir nuvažiuokite. Kils panika. Didžiulė panika. Pasistenkite išjos išspausti viską, kas įmanoma.

Kurį laiką Šernas svarstė.

— Jūs neįeisite man kai kur paskambinti? — paklausė jis.

— Ne, — atsakė Maksimas.

— Matote, — pasakė Šernas, — jeigu jūsų neužmuš, tuomet, kiek suprantu, jums tikriausiai reikės žmonių, pasiruošusių mūšiui. Jeigu jus užmuš, žmonių reikės man. Juk ir pasikvietėte mane tam atvejui, jeigu jus užmuštų… Bet vienas pats aš galiu tik pradėti, o laiko trūks, ir žmones reikia įspėti iš anksto. Štai aš ir noriu juos įspėti.

— Vadavietę? — atžariai paklausė Maksimas.

— Nieku gyvu. Aš turiu savo grupę.

Maksimas tylėjo. Priekyje jau stiebėsi pilkas penkių aukštų pastatas su akmenų siena palei frontoną. Tas pats. Kažkur ten koridoriais maklinėjo Žuvis, rėkavo ir spjaudėsi įniršęs Begemotas. Ten buvo ir Centras. Ratas susijungė.

— Sutinku, — pratarė Maksimas. — Prie įėjimo yra telefonas automatas. Kai įeisiu vidun — bet ne anksčiau, — galite lipti iš mašinos ir skambinti.

— Gerai, — tarė Šernas.

Jie jau artėjo prie posūkio iš plento. Kažkodėl Maksimas prisiminė Radą ir pabandė įsivaizduoti, kas jai nutiks, jeigu jis negrįš. Blogai bus. O gal ir nieko tokio. Gal, atvirkščiai, ją paleis… Vis tiek — viena. Gajaus nėra, manęs nėra… Vargšė mergaitė…