Arkadij Strugackij - Gyvenama Sala

Greitkelis buvo prisigrūdęs mašinų. Visos jos stovėjo kaip pakliuvo — skersai, įstrižai, nuslydusios į griovius. Depresijos sugniuždji vairuotojai ir keleiviai sielvartaudami sėdėjo ant pastovų, be jėgų sviro nuo sėdynių, voliojosi šalikelėje. Tai trukdė, nuolat teko pristabdyti, aplenkti, apvažiuoti, ir Maksimas neišsyk pastebėjo, kad jam priešais, nuo miesto, taip pat išsilenkdamas ir apvažiuodamas, bet beveik nepristabdydamas, juda plokščias ryškiai geltonas valstybinis automobilis.

Vos nesusidurdami jie prasilenkė palyginti atviroje greitkelio atkarpoje; Maksimas spėjo pastebėti pliką kiaušą, apvalias žalias akis bei didžiules atlėpusias ausis ir visas susigūžė, nes vėl viskas vertėsi aukštyn kojomis… Keliauninkas! Massarakš! Visa šalis voliojasi, apimta depresijos, visi išsigimėliai guli nualpę, o šitas bjaurybė, tas velnias, vėl kažkaip išsisuko! Vadinasi, jis vis dėlto sukūrė apsaugą… Ir ginklo neturiu… Maksimas pažvelgė į veidrodėlį: ilga geltonoji mašina apsisuko. Ką gi, teks apsieiti be ginklo. Dabar tai jau tikrai sąžinė manęs nekamuos… Maksimas nuspaudė akseleratorių. Greitis, greitis… na, mieloji, dar… Geltonas lėkštas variklio gaubtas artinosi, augo, virš vairo jau buvo matyti žalios įdėmios akys… Na, Makai!

Maksimas išsiskėtė, įsiręžė, viena ranka pridengė Šerną ir iš visų jėgų nuspaudė stabdžio paminą.

Veriančiai kaukiant ir žviegiant stabdžiams, geltonasis gaubtas, džergždamas ir braškėdamas, įsibrovė į Maksimo automobilio bagažinę ir, sustumtas Ijg armonika, atsistojo piestu. Pažiro stiklai. Maksimas koja išspjo-ė duris ir išgriuvo iš mašinos. Skaudėjo klaikiai, skausmas varstė kulną, sutrenktą kelį, nudrėkstą ranką, bet Maksimas akimirksniu yiską pamiršo, nes priešais jau stovėjo Keliauninkas. Tai buvo neįmanoma, bet būtent taip ir buvo. Velnias, velnias — aukštas, perkaręs, rūstus, smūgiui iškelta ranka…

Maksimas šoko ant jo, į tą šuolį sutelkęs visa, kas jam dar buvo likę. Netiksliai! Ir baisus smūgis į pakaušį… Pasaulis pakrypo, vos nesugriuvo, bet vis dėlto nesugriuvo, o Keliauninkas vėl priešais, vėl plikas kiaušas, įdėmios žalios akys ir ranka, pakelta smūgiui… Stok, luktelėk, jis nepataikys… Aha!.. Kurgi jis žiūri?.. Na, mūsų šitaip neapmulkinsi… Keliauninkas sustingusiu veidu įsispoksojo Maksimui virš galvos, ir Maksimas puolė dar kartą, ir šįsyk pataikė. Aukštas juodas žmogus sulinko pusiau ir griuvo ant asfalto. Tada Maksimas atsigręžė.

Pilkas Centro kubas iš čia puikiausiai buvo matyti, tik jis nebebuvo kubas. Jis beregint bliūško, brinko ir smego, virš jo virpėjo karštas oras, kilo garai ir dūmai, o kažkas, akinančiai balta ir karšta taip, kad justi netgi čia, šiurpiai ir smagiai kyščiojo pro ilgas vertikalias plaišas ir langų skyles… Tiek to, ten viskas gerai… Maksimas triumfuodamas atsigręžė į Keliauninką. Velnias gulėjo ant šono, ilgomis rankomis susiėmęs už pilvo, akys buvo užmerktos. Maksimas atsargiai žingtelėjo arčiau. Iš sulamdyto mažalitražio iškišo galvą Šernas. Jis plūkėsi ir muistėsi, bandydamas ištrūkti laukan. Maksimas atsistojo prie pat Keliauninko, taikydamasis pribaigti šį iškart. Massarakš, prakeikta ranka nekilo prieš gulintį… Ir tuomet Keliauninkas vos vos prasimerkė ir kimiai sugargė:

— Dumkopf. Rotznase!

Maksimas ne iš karto suprato, o kai suprato, jam pakirto kojas.

Kvailys…

Snarglius…

Kvailys…

Snarglius…

Paskui iš pilkos aidžios tuštumos atsklido Šerno balsas:

— Nagi, atsitraukite, Makai, aš turiu pistoletą.

Maksimas nežiūrėdamas sugavo jo ranką.

Keliauninkas vargiai atsisėdo, tebesilaikydamas už pilvo.

— S-snarglius… — sunkiai sušvogždė jis. — Nestovėkite kaip stulpas… ieškokite mašinos, gyviau, gyviau… Na, nestovėkite gi, judinkitės!

Maksimas bukai apsidairė. Greitkelis pamažu budo. Centro nebebuvo, jis virto išlydyto metalo bala, garais, smarve, bokštai nebeveikė, lėlės — jau nebe lėlės. Priblokšti žmonės atsikvošėdami niauriai dairėsi, trypčiojo prie savo mašiniĮ, mėgindami susivokti, kas jiems nutiko, kaip čia pakliuvo, ką daryti toliau.

— Kas jūs toks? — paklausė Šernas.

— Ne jūsų reikalas, — vokiškai atrėžė Keliauninkas. Jam skaudėjo, jis karkavo ir duso.

— Nesuprantu, — pratarė Šernas, kilsteldamas pistoleto vamzdį.

— Kamereri… — pašaukė Keliauninkas. — Užčiaupkite savo teroristą… ir ieškokite mašinos…

— Kokios mašinos?.. — bukai ir bejėgiškai išdaužė Maksimas.

— Massarakš… — sugargė Keliauninkas. Jis vargais negalais atsistojo, vis dar kūprindamasis, spausdamas plaštaką prie pilvo, netvirtais žingsniais priėjo prie Maksimo automobiliuko ir įsigrūdo vidun. — Sėskite… greičiau! — šūktelėjo, pats jau sėdėdamas už vairo. Paskui per petį atsigręžė į dūmų stulpą, papuoštą liepsna. — Ką jūs ten pakišote? — beviltiškai paklausė.

— Terminę bombą.

— 1 rūsį ar į vestibiulį?

– Į rūsį, — atsakė Maksimas.

Keliauninkas sudejavo, kiek pasėdėjo atsilošęs, paskui užvedė variklį. Mašina sudrebėjo ir užplerpė.

— Sėskite gi pagaliau! — užriko jis.

— Kas jis toks? — paklausė Šernas. — Hontietis?

Maksimas papurtė galvą, trūktelėjęs atidarė galines užstrigusias dureles ir pasakė Jam:

— Lipkite.

Pats apėjo mašiną ir klestelėjo greta Keliauninko. Automobilis krūptelėjo, jame kažkas sužviegė, triokštelėjo, bet jis jau riedėjo keliu nevykusiai kreivaliodamas, tarškėdamas neužsidarančiomis durelėmis ir garsiai pauškindamas duslintuvu.

— Ko ketinate imtis dabar? — paklausė Keliauninkas.

— Palaukite… — paprašė Maksimas. — Bent pasakykite, kas jūs toks?

— Aš — Galaktinio saugumo darbuotojas, — su kartėliu atsakė Keliauninkas. — Tupiu čia jau penkerius metus. Mes ruošiamės gelbėti šią nelaimingą planelįą. Kruopščiai, rūpestingai, nimiatydami visas įmanomas pasekmes! Visas, suprantate?.. O štai kas jūs toks? Kas jūs toks, kad kišate nosį į svetimus reikalus, ardote mūsų planus, sprogdinate, šaudote — kas jūs toks?

— Aš nežinojau… — silpnu balsu pratarė Maksimas. — Iš kur galėjau žinoti?..

— Taip, suprantama, jūs nieko nežinojote. Bet juk žinojote, kad savaveiksmis kišimasis uždraustas, juk esate LPG darbuotojas… Privalėjote žinoti… Žemėje motina dėl jo iš proto eina… Kažkokios panelytės nuolat skambina… tėvas darbą apleido… Ko ketinote imtis toliau?

— Ketinau nušauti jus, — atsakė Maksimas.

— Kąąą?

Mašina layptelėjo.

— Taip, — nuolankiai aiškino Maksimas. — O ką turėjau daryti? Man bųyo pasakyta, kad jūs čia — svarbiausias niekšas, ir… — jis nusišypsojo, — tuo nebuvo sunku patikėti…

Keliauninkas šnairomis dėbtelėjo į vaikinuką apvalia žalia akimi.

— Na, gerai. O toliau?

— O toliau turėjo prasidėti revoliucija.

— Kurių galų?

— Bet juk Centras sugriautas, spinduliuotės nebėra…

— Na, ir kas?

— Dabar jie iškart supras, kas juos engia, kad jų gyvenimas tikras šlamštas, ir pakils…

— Kur jie pakils? — liūdnai paklausė Keliauninkas. — Kas pakils? Nežinomi Tėvai gyvi ir sveiki. Gvardija gyva ir sveika, armija mobilizuota, šalyje įvesta karinė padėtis… Ko jūs tikėjotės?

Maksimas nuleido galvą. Žinoma, buvo galima tam liūdnajam pabaisai išdėstyti savo planus, perspektjrvas ir visa kita, bet kokia iš to nauda, kai niekas neparuošta, kai viskas susiklostė šitaip…