Arkadij Strugackij - Gyvenama Sala

Aš galiu jus sutvarkyti. Aš turiu Maką. Turiu žmogų, kuris nebijo spinduliuotės. Kuriam nėra jokių kliūčių. Kuris nori pakeisti tvarką. Kuris jūsų neapkenčia. Žmogus tyras ir, vadinasi, atviras visoms pagundoms. Žmogus, kuris manimi patikės. Žmogus, kuris užsinorės susitikti su manimi… Jis jau dabar nori susitikti su manimi: mano agentai jau daug kartų jam sakė, kad valstybės prokuroras yra geras, teisingas, puikiai išmano įstatymus, žodžiu — tikras teisėtumo sargas. Tėvai jo nemėgsta ir pakenčia tik todėl, kad nepasitiki vienas kitu… mano agentai parodė jam mane, patyliukais, palankiomis aplinkybėmis, ir mano veidas jam patiko… O svarbiausia! — jam kaip giliausia paslaptis šnipštelėta, kad aš žinau, kur yra Centras. Jis puikiai tvardosi, bet man pranešta, kad tą akimirką jis išsidavė… Štai kokį turiu žmogų — žmogų, kuris labai nori užgrobti Centrą ir gali tai padarji — vienintelis iš visų… Tiksliau, to žmogaus aš kol kas neturiu, bet meškerė užmesta, masalas prarytas, ir šiandien aš užkirsiu. Arba aš žuvęs. Žuvęs… Žuvęs…

Vaizduotės jis nebepajėgė sutramdyti. Regėjo tą ankštą kambarėlį, išmuštą tamsiai raudonu aksomu, tvankų, prirūgusį, be langų; pliką, nučiurintą stalą ir penkis paauksuotus krėslus… O mes, visi kiti, stovėjome: aš. Keliauninkas kraujo ištroškusio žmogžudžio akimis ir tas nuplikęs budelis… vėpla, plepys, juk žinojo, kur yra Centras, šitiek žmonių pražudė, kad tai sužinotų, ir — tauškalius, girtuoklis, pagyrūnas — argi galima apie tokius dalykus kam nors pasakoti? Juo labiau giminiečiams… ypač tokiems giminiečiams. O dar Visuomenės sveikatos departamento vadovas. Nežinomų Tėvų akys ir ausys, tautos šarvas ir bardišius… Tėtis markstydamasis pasakė: „Nupūsk jį nuo žemės paviršiaus”, — Keliauninkas du kartus šovė iš visai arti, ir Šešuras nepatenkintas suniurzgė: „Vėl visus apmušalus apdrabstėte…” Ir vėl jie įniko ginčjis, kodėl kambaryje dvokia, o aš stovėjau vatinėmis kojomis ir galvojau: „Žino ar nežino?” — ir Keliauninkas stovėjo išsišiepęs tartum alkanas plėšrūnas ir žvelgė į mane, lyg nujausdamas… Nė Velnio jis nenujautė… Dabar jau suprantu, kodėl jis visada taip rūpinosi, kad niekas nepermanytų Centro paslapties. Jis visuomet žinojo, kur yra Centras, ir tik laukė progos jį užgrobti pats… Pavėlavai, Keliaiminke, pavėlavai… Ir tu. Tėti, pavėluosi. Ir tu, Šešure. O apie tave, Griežliuk, nė kalbėti neverta…

Jis atitraukė užuolaidą ir prispaudė kaktą prie šalto stiklo. Jau beveik pasmaugė savo baimę, o kad sutryptąją galutinai, iki paskutinės kibirkštėlės, įsivaizdavo, kaip Makas šturmu įsiveržia į Centro aparatinę… bet tai galėtų padarji ir Pūslė su asmenine apsauga, su ta gauja savo giminaičių ir pusbrolių, sūnėnų, įbrolių, išpenėtinių, su tais šiurpiais padugnėmis, kurie nė girdėt nėra girdėję apie įstatymus, kurie visada žinojo tik vieną įstatymą: šauk pirmas… tik Keliauninkas ir galėjo pakelti ranką prieš Pūslę, — tą patį vakarą jie užpuolė Keliaiminką tiesiog prie vilos vartų, suvarpė mašiną, užmušė vairuotoją, užmušė sekretorę, bet ir patys paslaptingai sugulė, visi kaip vienas, visi dvidešimt keturi su dviem kulkosvaidžiais… Taip, Pūslė irgi galėtų įsiveržti į aparatinę, bet ten jis ir įstrigtų, toliau nenueitų, nes toliau — depresinės spinduliuotės užtvara, o dabar jau gal ir dvi spindulinės užtvaros, pakaktų ir vienos, niekas ten nepraeis: išsigimėlis nualps iš skausmo, o paprastas lojalus pilietis puls ant kelių ir tyliai pravirks iš mirtino liūdesio… Tik Makas ten praeis ir sukiš savo įgudusias rankas į generatorius, ir pirmiausia visą bokštų sistemą perjungs skleisti depresinį lauką. Paskui, jau visiškai netrukdomas, jis pakils į radijo studiją ir paleis įašą su iš anksto parengta kalba daugiaciklei transliacijai… Visa šalis — nuo Hončio sienos iki Užupio — apimta depresijos, milijonai kvailių voliojasi, apsipylę ašaromis, nenorėdami nė piršto pajudinti, o garsiakalbiai jau rėkia visa gerkle: Nežinomi Tėvai — nusikaltėliai, jų pavardės tokios ir tokios, jie yra ten ir ten, užmuškite juos, gelbėkite šalį, tai sakau aš, Makas Simas, gyvasis Dievas žemėje (arba — teisėtas imperatoriaus sosto įpėdinis, arba didysis diktatorius, arba… kaip jam labiau patiks)… Prie ginklo, mano Gvardija! Prie ginklo, mano armija! Prie ginklo, mano pavaldiniai!.. O pats tuo tarpu grįžta į aparatinę ir peijungia generatorius skleisti jautresnio dėmesio lauką, ir štai jau visa šalis klausosi ištempusi ausis, kad nepraleistų nė žodelio, mokydamasi mintinai, kartodama, o garsiakalbiai šaukia, bokštai darbuojasi, ir tai trunka dar valandą, o paskui jis perjungia spinduliuotuvus į entuziazmą, tik pusvalandis entuziazmo, ir — laidos baigtos… O kai aš atsipeikėju — massarakš, pusantros valandos pragariško skausmo, bet reikia, massarakš, ištverti, — Tėčio jau nebėra, nė vieno iš jų nebėra, yra Makas, didysis Dievas Makas ir jo ištikimas patarėjas, buvęs valstybės prokuroras, o dabar — didžiojo Mako vyriausybės vadovas… Et, bala nematė tos vyriausybės, tiesiog būsiu gyvas, ir niekas man negrės, o paskui pažiūrėsime… Makas ne iš tų, kurie meta naudingus draugus, jis nemeta netgi nenaudingų draugų, o aš būsiu labai naudingas draugas. O, koks aš jam būsiu draugas!..

Jis pertraukė pats save ir grįžo prie stalo, pašnairavo į geltonąjį telefoną, Š5T)telėjo, paėmė žaliojo telefono ausines ir pakvietė Specialiųjų tyrimų departamento viršininko pavaduotoją.

— Buožgalvis? Labas rytas, Gudragalvis trukdo. Kaip jautiesi? Kaip skrandis?.. Na, puiku… Keliauninko dar nėra?.. Aha… Na, tiek to… Man paskambino iš aukščiau ir liepė jus truputį painspektuoti… Ne ne, manau, tai gryniausias formalumas, vis tiek aš jūsų srityje nė velnio nesusigaudau, bet tu ten kokią nors ataskaitą paruošk… inspekcijos išvadų projektą ir panašiai. Ir pasirūpink, kad visi būtų, kur pridera, o ne taip kaip aną kartą… Umhu… Kokią vienuoliktą valandą tikriausiai… Pasistenk, kad dvyliktą aš jau galėčiau išvažiuoti su visais dokumentais… Na, iki pasimatymo. Eisime kentėti… Tu irgi kehti? O gal jūs jau seniai sugalvojote, kaip apsiginti, tik nuo vyresnybės slepiate? Na na, aš juokauju… Iki.

Jis padėjo ausines ir žvilgtelėjo į laikrodį. Be penkiolikos dešimt. Prokuroras garsiai sudejavo ir nukėblino į vonią. Vėl tas košmaras… pusvalandis košmaro. Nuo kurio neįmanoma apsisaugoti… Nuo kurio neįmanoma išsigelbėti… Dėl kurio nesinori gyventi… Vis dėlto kaip apmaudu: Keliauninko teks pasigailėti.

Vonia jau buvo pilna karšto vandens. Prokuroras nusimetė chalatą, nusitempė naktinius marškinius ir pasikišo po liežuviu skausmo slopiklį. Ir šitaip visą gyvenimą. Viena dvidešimt ketvirtoji viso gyvenimo dalis — pragaras. Daugiau nei keturi procentai… Ir tat — neskaitant iškvietimų aukščiau. Na, iškvietimai greitai baigsis, o tie keturi procentai išliks iki galo… Beje, dar pažiūrėsime. Kai viskas nusistovės, Keliauninko imsiuos pats… Jis įlipo į vonią, įsitaisė kuo patogiau, atsipalaidavo ir ėmė kurti planus, kaip imsis Keliauninko. Bet nieko nespėjo sugalvoti. Pažįstamas skausmas smogė į momenį, nusirito stuburu, suleido nagus į kiekvieną ląstelę, į kiekvieną nervą ir įniko plėšyti — nuosekliai, žiauriai, pašėlusių širdies trinksnių ritmu…

Kai viskas baigėsi, jis dar šiek tiek pagulėjo apsalęs nuo išsekimo — ir pragariškos kančios turi teigiamybių: pusvalandis košmaro suteikdavo jam kelias minutes dangiškos palaimos — paskui išlipo, nusišluostė prieš veidrodį, pravėrė duris, paėmė iš kamerdinerio švarius rūbus, apsirengė, grįžo į kabinetą, išgėrė dar vieną stiklą šilto pieno, šįkart — su gydomuoju vandeniu, suvalgė porciją tąsios košelės su medumi, truputį pasėdėjo, šiaip, nieko neveikdamas, galutinai atsipeikėdamas, o paskui paskambino dieniniam referentui ir paliepė ruošti automobilį.