Arkadij Strugackij - Gyvenama Sala

Paskui Maksimas atsikvošėjo. Metas imtis vadovauti. Jis nusileido žemyn, prabėgomis patapšnojo per petį Gajui — šis pašėlo blaškytis, apimtas džiaugsmingos isterijos, — kliūdamas už kažkokių metalinių ąsų apsidairė ankštoje siūbuojančioje dėžėje, vos neužduso nuo benzino tvaiko, įžiūrėjo mirtinai išbalusį Fanko veidą užverstomis akimis, Zefą susirietusį po sviedinių talpykla, nustūmė ištikimai besiglaudžiantį Gajų ir prasispraudė prie vairuotojo.

Kabliukas tampė svertus į save ir iš visų jėgų didino greitį. Jis dainavo, baubė tokiu klaikiu balsu, kad net perrėkė tanko džeržgesį, o Maksimas atpažino „Padėkos dainos” žodžius. Dabar reikėjo Kabliuką kažkaip nuraminti, sėsti vietoj jo prie svertų ir tuose dūmuose susirasti patogią lomą ar gilų griovį, ar kokią kalvą, kur būtų galima pasislėpti nuo atominių sprogimų… Bet išėjo ne taip, kaip planuota. Kai tik Maksimas pabandė atsargiai atgniaužti Kabliuko kumščius, mažne prišalusius prie svertų, ištikimas vergas Gajus išvydęs, kad jo ponui nepaklūstama, prilindo iš šono ir su baisia jėga vožė kvaištelėjusiam Kabliukui į smilkinį didžiuliu veržlių raktu. Kabliukas susmuko, išglebo ir paleido svertus. Įtūžęs Maksimas nubloškė Gajų šalin, bet buvojau per vėlu ir ne metas baisėtis bei sielvartauti. Jis patraukė lavoną, atsisėdo ir ėmėsi valdyti tanką.

Pro apžvalgos angą beveik nieko nebuvo matyti: tik nedidukas sklypelis molingos dirvos, o toliau — aklinas melsvų išdagų šydas. Nevertėjo nė svajoti toje rūkanoje ką nors susirasti. Liko viena: važiuoti lėčiau ir atsargiau, kol tankas atsidurs kalvų gilumoje. Beje, važiuoti lėčiau irgi buvo pavojinga. Jei atominės minos pradės sproginėti, tankui dar nepasiekus kalvų, galima apakti, o ir išvis sudegti… Gajus trainiojosi tai dešinėje, tai kairėje, vis norėjo pažiūrėti į akis, geidė įsakymų. „Nieko, drauguži… — murmėjo Maksimas, atstumdamas jį alkūnėmis. — Tai praeis… Viskas praeis, viskas bus gerai…” Gajus matė, kad su juo kalbama, ir braukė ašarą iš nuoskaudos, jog ir vėl kaip tuomet, bombonešyje, nė žodžio negirdi.

Tankas pralėkė tirštą juodų dūmų srovę: kairėje kažkas degė. Pralėkė, ir teko iškart staigiai pasukti, kad neužvažiuotų ant negyvo, vikšrų sutraiškyto, žmogaus. Išnėrė iš dūmų ir dingo pakrypęs pasienio ženklas, už jo prasidėjo išdraskytos, sumaigytos vielinės užtvaros. Iš vos pastebimo griovelio akimirkai išlindo žmogus keistu baltu šalmu, įnirtingai papurtė iškeltus kumščius ir tučtuojau dingo, lyg būtų ištirpęs žemėje. Dūmų skraistė priekyje pamažu skydo, ir Maksimas pamatė rudas apvalias kalvas, visai arti, ir purvais aptėkštą tanko, kažkodėl šliaužiančio įstrižai visų judėjimo krypčiai, paskuigalį, ir dar vieną degantį tanką. Maksimas pasuko kairėn, nusižiūrėjęs gilų, krūmų prižėlusį balnagūbrį tarp dviejų aukštesnių kalvų. Jie buvojau visai netoli, kai iš priekio trykštelėjo ugnis ir visas tankas sugaudė nuo kraupaus smūgio. Iš netikėtumo Maksimas paleido tanką visu greičiu, krūmai ir balzganų dūmų debesis virš jų šokte šoko artyn, šmėstelėjo balti šalmai, neapykantos iškreipti veidai, pakelti kumščiai, paskui po vikšrais kažkas lūždamas sutraškėjo geležimi, Maksimas sukando dantis, staigiai pasuko dešinėn ir nuvairavo tanką toliau nuo ten, atšlaite — mašina smarkiai sviro, vos neapvirsdama; Maksimas apsuko kalvą ir pagaliau įvažiavo į siaurą įklonį, apaugusį jaimučiais medeliais. Čia jis sustabdė tanką. Atvožė priekinės angos dangtį, iki pusės išlindo ir apsidairė. Vietovė tiko, tanką iš visų pusių supo aukšti rusvi šlaitai. Maksimas išjungė variklį, o Gajus kimiu falcetu tučtuojau suvapėjo kažkokią ištikimybės nesąmonę, kažką nevykusiai rimuota, kažkokią savadarbę odę didingiausiojo ir mylimiausiojo Mako garbei — tokią dainą savo šeimininkui galėtų sukurti šuo, jei išmoktų žmonių kalbą.

— Nutilk, — įsakė Maksimas. — Iškelk šiuos žmones laukan ir paguldyk prie tanko… Palauk, aš dar nebaigiau! Daryk tai atsargiai, jie mano mylimi draugai, tavo ir mano mylimi draugai…

— o tu kur? — apimtas siaubo, paklausė Gajus.

— Aš būsiu čia, šalia.

— Neišeik… — suinkštė Gajus. — Arba leisk man eiti kartu…

— Tu manęs neklausai, — griežtai prašneko Maksimas. — Daryk, ką liepiau. Ir daryk atsargiai, atmink, jie mūsų draugai…

Gajus prapliupo rypuoti, bet Maksimas jau nesiklausė. Jis išsiropštė iš tanko ir kalvos šlaitu nubėgo viršun. Kažkur netoliese tebevažiavo tankai, įtemptai kriokė varikliai, žlegėjo vikšrai, retkarčiais bimibteldavo pabūklai. Aukštai danguje prašvilpė sviedinys. Maksimas pasilenkęs užbėgo ant pat keteros, atsitūpė krūmuose ir dar kartą pagyrė pats save už tai, kad taip vykusiai pasirinko slėptuvę.

Apačioje — ranka pasiekiama — buvo plati perėja tarp kalvų, ir ta perėja grūsdamiesi, vikšrai prie vikšrų, iš dūmais apsiaustos lygumos nenutrūkstamu srautu plūdo tankai — žemi, priploti, galingi, su didžiuliais plokščiais bokštais ir ilgais pabūklų vamzdžiais. Tai buvojau ne nubaustieji, o reguliarioji kariuomenė. Keletą minučių Maksimas, apkvaitęs ir sutrikęs, stebėjo tą reginį, kraupų ir neįtikėtiną lyg istorinis kino filmas. Nuo pašėlusio dundesio ir riaumojimo tirtėjo ir krūpčiojo oras, po kojomis kaip įbaugintas gyvūnas drebėjo kalva, ir vis dėlto Maksimui atrodė, kad mašinos slenka niūrioje grėsmingoje tyloje. Jis puikiai žinojo, kad ten, po šarvų lakštais, kriokia nuo entuziazmo apduję kareiviai, bet visos angos buvo aklinai uždarytos įr atrodė, jog kiekviena mašina — vientisas negyvo metalo luitas… idai pravažiavo paskutiniai tankai, Maksimas pažvelgė per petį žemyn, ir jo tankas, pasviręs tarp medžių, jam pasirodė tarsi apgailėtinas skardinis žaisliukas, sukiužusi tikros kovinės technikos parodija. Taip, apačioje prašliaužė Jėga… kad susidurtų su kita, dar baisesne. Jėga, ir prisiminęs tą kitą Jėgą, Maksimas paskubomis nuslydo žemyn, į giraitę.

Apėjęs tanką, jis sustojo.

Jie gulėjo iš eilės: iki mėlynimio baltas, panašus į numirėlį Pankas, susirietęs, vis sudejuojantis Zefas, purvinai baltais pirštais įsikibęs savo rudosios ševeliūros, ir linksmai besišypsantis Kabliukas negyvomis lėlės akimis. Įsakymas buvo įvykdytas tiksliai. Tačiau kiek atokiau visas sužalotas, visas kruvinas gulėjo ir Gajus, nusukęs nuo dangaus negyvą įžeisto žmogaus veidą, atmetęs rankas, ir žolė aplink jį buvo ištrempta, ir mėtėsi suplotas baltas šalmas su tamsiomis dėmėmis, o iš išlaužytų krūmų kyšojo dar kažkieno batuotos kojos. Massarakš… — sumurmėjo Maksimas, su siaubu įsivaizdavęs, kaip prieš kelias minutes čia žūtbūtinai susikibo du urzgiantys ir kaukiantys šunys, kiekvienas dėl savojo šeimininko šlovės…

Ir tą akimirką ana, kita. Jėga kirto atsakomąjį smūgį.

Maksimui šis smūgis teko akims. Jis suurzgė iš skausmo, iš visų jėgų užsimerkė ir griuvo ant Gajaus, jau žinodamas, kad šis nebegyvas, bet vis tiek stengdamasis savo kūnu jį pridengti. Tai buvo gryniausias refleksas — jis apie nieką nespėjo pagalvoti ir nieko nespėjo pajusti, išskyrus skausmą akyse, — Maksimas dar tebegriuvo, kai jo smegenys išsijungė pačios.

Kai vėl ėmė suvokti aplinkinį pasaulį, sąmonė įsijungė. Prabėgo, matyt, labai nedaug laiko, tik kelios sekundės, bet Maksimas atsipeikėjo kiaurai permirkęs prakaitu, perdžiūvusia gerkle, o galvoje spengė taip, tarsi būtų gavęs lenta per ausį. Aplinkui viskas pasikeitė, pasaulis tapo purpurinis, pasaulis buvo užverstas lapais ir nulaužytomis šakomis, pasaulis buvo pritvinkęs įkaitusio oro, iš raudono dangaus lyte lijo su visomis šaknimis išrautais krūmais, degančiais šakigaliais, karštos sausos žemės grumstais. Ir tvyrojo liguistai spengianti tyla. Gyvuosius ir mirusiuosius išmėtė į šalis. Gajus, apžertas lapais, kniūpsčias gulėjo už kokių dešimties žingsnių. Priėjo sėdėjo Zefas, viena ranka jis tebesilaikė už galvos, o kita dengėsi akis. Fankas nusirito žemiau, įstrigo išgraužoje ir dabar vartėsi ten, veidu brūžuodamas žemę. Tankas taip pat buvo nustumtas žemiau ir apsuktas. Nugara atsirėmęs į vikšrą, negyvas Kabliukas vis dar linksmai šypsojosi…