Arkadij Strugackij - Gyvenama Sala

Viskas čia perpuvę, galvojo Maksimas. Nė vieno gyvo žmogaus. Nė vienos šviesios galvos. Ir vėl įmyniau į karvės paplotį, nes kuo nors ar kažkuo pasiklioviau. Niekuo čia negalima remtis. Niekuo čia negalima pasitikėti. Tik savimi. O ką aš vienas? Jau tiek gerai išmanau istoriją. Vienas žmogus nė velnio negali… Gal Burtininkas buvo teisus? Gal reikėtų pasitraukti? Ramiai ir šaltai, iš neišvengiamos ateities žinojimo aukštumų stebėti, kaip kunkuliuoja, verda, lydosi žaliava, kaip kyla ir krinta naivūs, nerangūs, negrabūs kovotojai, stebėti, kaip laikas nukala iš jų plieno kardą ir gramzdina tą kardą, kad užsigrūdintų, į kruvino purvo srautus, kaip lavonai byra it nuodegos… Ne, nemoku. Net mąstyti šitokiomis kategorijomis nemalonu… Baisus dalykas vis dėlto — nusistovėjusi jėgų pusiausvyra. Bet juk Burtininkas sakė, kad ir aš — jėga. Ir yra konkretus priešas, vadinasi, yra jėgos pritaikymo taškas… Nukeps čia mane, staiga šmėstelėjo jam. Būtinai. Bet ne rytoj! — griežtai pareiškė jis pats sau. Tai atsitiks, kai aš pasireikšiu kaip jėga, ne anksčiau. Ir tat — dar pažiūrėsime… Centras, pamanė jis. Centras. Štai ko reikia ieškoti, štai į ką reikia nukreipti organizacijos pastangas. Ir aš juos nukreipsiu. Jie man rimtų dalykų imsis… Tu man dar rimtai paplušėsi, bičiuli. Mat kaip knarkia. Knark, knark, rytoj aš tave ištrauksiu… Gerai jau, reikia miegoti. Ir kada aš gausiu pamiegoti kaip žmogus? Dideliame erdviame kambaryje, švarioje patalynėje… Na, ir paprotys jų — nuolat miegoti toje pačioje patalynėje… Taip, atsigulti į švarią patalynę, o prieš miegą perskaitji gerą knygą, paskui atitraukti sieną į sodą, išjungti šviesą ir užmigti… o rytą papusryčiauti su tėvu ir papasakoti jam apie šitą vagoną… mamai apie tai pasakoti, aišku, negalima… Mama, žinok, aš gyvas, viskas gerai, ir rytoj man nieko nenutiks… O traukinys vis važiuoja, stotelių seniai jau nebuvo, matyt, kažkas kažkur susigaudė, kad be mūsų karo pradėti neišeina… Kažin kaip Gajus tame kapralų vagone? Klaiku jam dabar tikriausiai: juos ten entuziazmas apnikęs… Apie Radą seniai jau begalvojau. Nagi, pagalvosiu apie Radą… Ne. Ne metas… Gerai jau, Maksimai, drauguži, utėlėta patrankų mėsa, miegok. Jis įsakė sau ir tuoj pat užmigo…

Sapnavo Saulę, Mėnulį, žvaigždes. Viską iškart — toks keistas buvo sapnas.

Ilgai miegoti neteko. Traukinys sustojo, sunkios diuys džergždamos nuslydo į šalį, ir skardus balsas užmaurojo: „Ketvirtoji kuopa! Laukan!” Buvo penkios ryto, aušo, tvyrojo rūkas ir smulkiai lynojo. Nubaustieji, konvulsingai žiovaudami, šalčio krečiami, vangiai lipo iš vagono. Kur buvę, kur nebuvę kapralai piktai ir nekantriai stvarstė už kojų, tampė žemėn, itin flegmatiškiems dar ir per sprandą užvažiuodavo, rėkavo: „Į įgulas skirstykis! Stok!.. Kur lendi, galvijau? Iš kurio būrio?.. Tu, marmūziau, kiek reikės kartoti?.. Kur lendate? Utėlėta gauja!..”

Šiaip ne taip pasiskirstė įgulomis, išsirikiavo priešais vagonus. Kažkoks bėdulis, pasiklydęs rūke, blaškėsi, ieškojo savo būrio — ant jo lojo iš visų pusių. Rūškanas neišsimiegojęs Zefas — barzda piestu — gargė niūriai ir atvirai: „Rikiuokite, rikiuokite, mes jums šiandien prikariausime…” Pro šalį skubėjęs kapralas greitosiomis užvažiavo jam per ausį, Maksimas akimirksniu kyštelėjo koją, kapralas vožėsi į purvyną. Įgulos patenkintos nusižvengė. „Brigada, ram-m-m-iaj!” — subaubė kažkas nematomas. Paleido gerkles batalionų vadai, jiems antrino kuopų vadai, suskato bėgioti būrių vadai. Niekas „ramiai” neatsistojo, nubaustieji kūprinosi, susibrukę rankas į kišenes, šokčiojo, laimės kūdikiai-piniguočiai nesislapstydami rūkė, kai kurie, delikačiai atsukę ponams vadams nugaras, šlapinosi, gretomis nuvilnijo šnekos apie tai, kad ėsti, iš visko matyti, ir vėl neduos, ir tegul nešdinasi jie su tokiu karu, kur tik nori. „Brigada, lai-i-i-svaj! — staiga skardžiu balsu užbaubė Zefas. — I-išsiskirstyk! Susitvarkyti!” Įgulos jau buvo skubiai beišsiskirstančios, bet vėl subruzdo |capralai, ir staiga palei vagonus pabiro gvardiečiai žvilgančiais juodais lietpalčiais, su paruoštais automatais, nusidriekė reta jų virtinė. O drauge su gvardiečiais palei vagonus plūstelėjo baugi tyla; įgulos paskubomis rikiavosi, lygiavosi, kai kurie nubaustieji senu įpročiu susidėjo rankas už galvos ir pražergė kojas.

Geležinis balsas iš rūko negarsiai, bet labai aiškiai ištarė: „Jei kuris iš niekšų pravers žabtus, įsakysiu šauti”. Visi apmirė. Slogiai slinko laukimo pritvinkusios minutės. Rūkas pamažu sklaidėsi, atidengdamas neišvaizdžią stotį, šlapius bėgius, telegrafo stulpus. Dešinėje priešais brigadą išryškėjo tamsus žmonių būrelis. Iš ten sklido negarsūs balsai, kažkas irzliai amtelėjo: „Vykdykite įsakymą!” Maksimas pašnairavo per petį — už nugaros nejudėdami stovėjo gvardiečiai, žvelgė iš po gobtuvų įtariai ir nepakančiai.

Nuo žmonių būrelio atsiskyrė dramblota figūra maskuojamuoju kombinezonu. Tai buvo nubaustųjų brigados vadas tankų kariuomenės ekspulkininkas Anipsu, nužemintas ir pasodintas už tai, kad juodojoje rinkoje prekiavo valdiškais degalais. Pamataravęs priešais save lazda ir trūktelėjęs galva, jis rėžė prakalbą:

— Kareiviai!.. Aš nesuklydau, kreipiuosi į jus kaip į kareivius, nors visi mes — ir aš taip pat — kol kas dar tebesame mėšlas, visuomenės atmatos… Niekšai ir pašlemėkai! Dėkokite už tai, kad jums šiandien leidžia stoti į mūšį. Po kelių valandų beveik visi jūs padvėsite, ir tai bus gerai. Bet tie iš jūsų, padugnės, kurie išliksite gyvi, pagyvensite šauniai. Kareiviškas davinys, degtinė ir panašiai… Tuojau trauksime į pozicijas, ir jūs sėsite į mašinas. Grynas niekniekis — reikės vikšrais numinkyti pusantro šimto kilometrų… Tankistai iš jūsų tokie kaip iš mėšlo sukočiotos kulkos, patys žinote, užtat viskas, iki ko prisikasite — jūsų. Rykite. Tai jums sakau aš, jūsų kovos draugas Anipsu. Kelio atgal nėra, bet yra kelias pirmyn. Kas trauksis — tą sudeginu iš karto. Pirmiausia tai verta įsidėmėti vairuotojams… Klausimų nėra. Br-r-rigada! Deši-nėn! Pirmyn… tankėk! Bukagalviai, šimtakojai! Įsakyta susitankinti! Kapralai, massarakš! Kur žiūrite?.. Banda! Išsiskirstyti po keturis… Kapralai, išskirstykite tuos kiaules po keturis! Massarakš…

Gvardiečiams padedant, kapralams pavyko išrikiuoti brigadą kolona po keturis, o paskui vėl nuskambėjo komanda „ramiai”. Maksimas atsidūrė visai netoli nuo brigados vado. Ekspulkininkas buvo girtas kaip maišas. Jis stovėjo siūbuodamas, pasturgaliu remdamasis lazdos, nuolat purtė galvą ir delnu trynėsi nuožmų melsvą snukį. Batalionų vadai, taip pat girti kaip pėdai, strapaliojo jam už nugaros — vienas beprasmiškai kikeno, kitas, bukai užsispyręs, bandė prisidegti cigaretę, o trečias vis graibstėsi už pistoleto dėklo ir apspangusiomis akimis naršė po gretas. Gretos pavydžiai uostinėjo, pataikūniškai pritardamos niurnėjo. „Nagi, nagi… — burbleno Zefas. — Mes jums prikariausime…” Maksimas suirzęs stumtelėjo jį alkūne.

— Užtilk, — sušvogždė jis pro dantis. — Nusibodo.

Tuo tarpu prie pulkininko priėjo dviese — rotmistras su pypke dantyse ir kažkoks apkūnus vyriškis, civilis, su ilgu lietpalčiu pakelta apykakle ir su skrybėle. Civilis Maksimui pasirodė keistai pažįstamas, ir jis įsižiūrėjo atidžiau. Vyriškis pusbalsiu kažką pasakė pulkininkui. „Ga?” — garktelėjo pulkininkas, nukreipdamas į aną drumzlinas akis. Civilis vėl prašneko, per petį nykščiu rodydamas į nubaustųjų koloną. Rotmistras abejingai papsėjo pypkute. „Kam reikia?” — amtelėjo pulkininkas. Civilis išsitraukė kažkokį dokumentą, pulkininkas ranka popierių atstūmė. „Neduosiu, — pasakė jis. -