Arkadij Strugackij - Gyvenama Sala

Traukinys važiavo vis greičiau, vagonas gerokai lingavo. Tolimajame kampe kriminaliniai kirtosi kauliukais — lošė iš apsaugininko, palubėje makalavosi lempa, apatiniuose gultuose kažkas monotoniškai burbėjo — turbūt meldėsi. Dvokė prakaitu, purvu, naktipuodžio turiniu. Tabako dūmai graužė akis.

— Aš manau, generalinėje vadavietėje į tai atsižvelgta, — .tęsė Zefas, — todėl jokių staigių įsiveržimų nebus. Vyks vangus pozicinis karas, hontiečiai, nors ir kokie kvaili, kada nors susizgribs, kur esmė, ir imsis medžioti spinduliuotuvus… Žodžiu, nežinau aš, kaip bus, — užbaigė jis. — Aš net nežinau, ar rytą mums duos paėsti. Bijau, kad vėl neduos: o kurių galų?

Jie patylėjo. Paskui Maksimas tarė:

— Ar esi įsitikinęs, kad pasielgėme teisingai? Kad turime būti

čia?

— Vadavietės įsakymas, — burbtelėjo Zefas.

– Įsakymas lieka įsakymu, — paprieštaravo Maksimas, — o galvas ant pečių ir mes turime. Gal būtų buvę geriau sprukti kartu su Šernu. Sostinėje gal būtume naudingesni.

— Gal, — atsiliepė Zefas. — O gal ir ne. Juk girdėjai, kad Šernas kliaujasi atominiais bombardavimais… bus sugriauta daug bokštų, atsiras laisvų rajonų… O jeigu niekas nebombarduos? Niekas nieko nežino, Makai. Aš labai gerai nutuokiii, koks dabar jovalas vadavietėje… Dešinieji stypinėja kaip povai: vyriausybėje tuojau pradės lėkti galvos nuo pečių, ir visa ta šunauja lįs į atsilaisvinusias vietas… — Jis, naršydamas po barzdą, susimąstė. — Štai Šernas pritrynė mums apie bonibardavimus, bet, man atrodo, ne dėl to jis patraukė į sostinę. Pažįstu aš jį, jis prie tų vadukininkų seniai kasasi… taigi visai gali būti, kad ir mūsų vadavietėje galvos lėks…

— Vadinasi, ir vadavietėje jovalas, — lėtai pratarė Maksimas. — Irgi, vadinasi, nepasiruošę…

— Kaip jie gali būti pasiruošę? — atkirto Zefas. — Vieni svajoja išnaikinti bokštus, kiti — bokštus išsaugoti… Pogrindis — tai tau ne politinė partija, tai mišrainė, salotos su krevetėmis…

— Taip, aš žinau… — tarė Maksimas. — Salotos.

Pogrindis nebuvo politinė partija. Maža to, pogrindis net nebuvo politinių partijų frontas. Aplinkybių specifika vadavietę suskaldė į dvi nesutaikomas grupes: kategoriškus bokštų priešininkus ir kategoriškus bokštų šalininkus. Visi tie žmonės laikėsi daugiau ar mažiau opozicinių pažiūrų esamos tvarkos atžvilgiu, bet, massarakš, kaip skyrėsi jų paskatos!

Pavyzdžiui, biologistams absoliučiai nerūpėjo, ar valdžia priklauso Tėčiui, stambiausiam kelintos kartos finansininkui, ištiso bankininkų ir pramonininkų klano vadovui, ar demokratinei dirbančių visuomenės sluoksnių atstovų sąjungai. Biologistai tik norėjo nugriauti prakeiktuosius bokštus ir gyventi, pasak jų, žmoniškai, tai yra senoviškai, kaip prieš karą… Buvo ir aristokratų, privilegijuotų senosios imperijos klasių likučių, įsikalusių į galvą, kad tai tik užsitęsęs nesusipratimas, kad liaudis ištikima teisėtam imperatoriškojo sosto įpėdiniui (žaliūkui melancholiškam bernui, girtuokliaujančiam ir negaluojančiam kraujavimu iš nosies), ir kad tik tie sumauti bokštai, J. I. A. Mokslų Akademijos priesaiką išdavusių profesorių nusikalstami kūriniai, trukdo mūsų gerajai, atlapaširdei liaudžiai išreikšti nuoširdžią, gerą, atlapaširdį ištikimybę saviesiems teisėtiems valdovams… Už besąlyginį bokštų sunaikinimą pasisakė ir revoliucionieriai — vietiniai komunistai ir socialistai, tokie, kaip Šernas, teoriškai išprusę ir užgrūdinti dar prieškariniuose klasiniuose mūšiuose; jiems bokštų sunaikinimas reiškė tik būtiną sąlygą grįžtant į natūralią istorijos eigą, signalą pradėti eilę revoliucijų, kurios galiausiai suformuotų teisingą visuomeninę santvarką. Prie jų šliejosi ir maištingai nusiteikę intelektualai, tokie, kaip Zefas ar velionis Gėlas Ketšefas — tiesiog padorūs žmonės, išmonę su bokštais laiką bjauria ir pavojinga, stumiančia žmoniją į aklavietę…

Išsaugoti bokštus ragino vadukininkai, liberalai ir švietėjai. Vadukininkai — pats dešiniausias pogrindžio sparnas — buvo, kaip pareiškė Zefas, tiesiog gauja valdžiotroškų, besiveržiančių į departamentų kėdes, ir besiveržiančių sėkmingai: kažkoks Kalu Apgavikas, prasibrovęs į Propagandos departamentą, kadaise buvo žinomas šios fašistinės grupuotės lyderis. Tie politiniai banditai buvo pasiryžę it pamišėliai, nesirinkdami būdų, kautis prieš bet kokią vyriausybę, jei tik ji suformuota jiems nedalyvaujant… Liberalai buvo, galima sakyti, nusiteikę prieš bokštus ir prieš Nežinomus Tėvus. Bet labiausiai jie bijojo pilietinio karo. Jie buvo tautos patriotai, ypač besirūpinantys valstybės šlove bei galia ir bijantys, kad bokštų sunaikinimas sukels chaosą, kad bus visuotinai apspjaudytos šventenybės ir tauta nepataisomai suirs. Pogrindyje jie tūnojo dėl to, kad visi kaip vienas buvo parlamentinių valdymo formų šalininkai… Na, o švietėjai buvo, žinoma, dori, nuoširdūs ir nekvaili žmonės. Jie neapkentė Tėvų tironijos, buvo kategoriškai nusiteikę prieš bokštų naudojimą masėms mulkinti, tačiau laikė bokštus galinga liaudies auklėjimo priemone. Šiuolaikinis žmogus — iš prigimties laukinis žvėris, teigė jie. Auklėti jį klasikiniais būdais reikėtų šimtmečių šimtmečius. Išdeginti žmoguje žvėrį, nuslopinti jame gyvuliškus instinktus, išmokyti jį gėrio, meilės artimui, išmokyti jį neapkęsti nemokšiškumo, melo, miesčioniškumo — štai taurus tikslas, ir turint bokštus tą tikslą galima būtų pasiekti vienos kartos gyvenimo laikotarpiu…

Komunistų buvo pernelyg mažai, beveik visus juos išžudė karo ir perversmo metais; į aristokratus niekas nežiūrėjo rimtai; tuo tarpu liberalai buvo pernelyg pasyvūs ir dažnai patys nežinodavo, ko nori. Todėl pačios įtakingiausios ir masiškiausios pogrindžio grupuotės buvo biologistai, vadukininkai ir švietėjai. Tarp jų nebuvo beveik nieko bendra, ir pogrindis neturėjo nei vieningos programos, nei vieningos vadovybės, nei vieningos strategijos, nei vieningos taktikos…

— Taip, salotos… — pakartojo Maksimas. — Liūdna. Tikėjausi, kad pogrindis vis dėlto ketina kažkaip pasinaudoti karu… galima revoliucine situacija…

— Pogrindis nė velnio nežino, — niauriai atsiliepė Zefas. — Iš kur mums žinoti, kas tai — karas su spinduliuotuvais už nugarų?

— Tuomet sudilusio skatiko ir tesate verti, — nesusitvardė Maksimas.

Zefas akimirksniu lįžkunkuliavo.

— Ei, tu! — riktelėjo jis. — Atsargiau! Kas tu toks, kad mus kainotum? Iš kur atsibeldei, massarakš, kad reijalauji iš mūsų ir šio, ir ano? Nori kovinės užduoties? Labai prašom! Viską pamatyti, likti gyvam, grįžti, raportuoti. Tai tau atrodo pernelyg paprasta? Puiku! Tuo geriau mums… Ir pakaks. Aš noriu miego.

Jis demonstratyviai.atsuko Maksimui nugarą ir staiga užmaurojo lošiantiems kauliukais:

— Ei, jūs ten, duobkasiai! Miegoti! Visi į gultus!

Maksimas atsigulė aukštielninkas, susidėjo rankas po galva ir įsmeigė žvilgsnį į žemas vagono lubas. Lubomis kažkas ropinėjo. Tyliai ir pagiežingai keiksnojo gulantys duobkasiai. Kaimynas iš kairės per miegus dejavo ir unkščiojo — jis buvo pasmerktas ir miegojo galbūt paskutinį kartą gyvenime. Ir visi jie, knarkčiojantys, šniokštuojantys, besivartantys, tikriausiai miegojo paskutinį kartą gyvenime. Pasaulis buvo blausiai geltonas, dusnus, beviltiškas. Stukseno ratai, staugė garvežys, pro mažytį grotuotą langelį vidun nešė svilėsius, o už to langelio pro šalį lėkė niūri, beviltiška šalis, tamsių vergų šalis, pasmerktųjų šalis, vaikštančių lėlių šalis…