Arkadij Strugackij - Gyvenama Sala

— Kažkas panašaus į kajutkompaniją, — pasakė Maksimas. — Tu pasivaikščiok, pasidairyk, čia yra į ką pasižiūrėti.

— O įgula? — paklausė Gajus.

— Nieko nėra. Nei gyvų, nei mirusių. Apatiniai sektoriai užlieti. Manau, jie visi tenai…

Gajus nustebęs pažvelgė į jį. Maksimas nusisuko, iš veido buvo matyti, kad jis susirūpinęs.

— Turiu tau pasakyti, — pratarė jis, — atrodo, reikia tik džiaugtis, kad nenuskridom iki Imperijos. Tu žvalgykis, žvalgykis…

Jis atsisėdo prie imtuvo ir įniko sukioti vemjerus, o Gajus apsidairė nežinodamas, nuo ko pradėti, paskui priėjo prie sienos ir ėmė apžiūrinėti kabančiąs fotografijas. Iš pradžių jis niekaip negalėjo suprasti, kokios tai iuotraukos. Paskui susigaudė: rentgenogramos. Į jį žvelgė neryškios, visos kaip viena išsišiepusios kaukolės. Ant kiekvienos nuotraukos buvo neįskaitomas parašas, tarsi kas būtų pasirašinėjęs autografus. Įgulos nariai? Kažkokios garsenybės?.. Gajus gūžtelėjo pečiais. Dėdulė Kaanas ką nors čia gal ir suprastų, o mes — žmonės paprasti…

Tolimajame kampe jis pastebėjo didelį spalvingą plakatą, gražų plakatą, trijų spalvų… tiesa, apipelijusį… Plakate buvo pavaizduota mėlyna jūra; iš jūros, vieną koją jau iškėlęs ant juodo kranto, brido oranžinis gražuolis nepažįstama uniforma, labai raumeningas ir neproporcingai maža galva, kurios pusę sudarė galingas sprandas. Vienoje rankoje galiūnas spaudė ritinį su nesuprantamu užrašu, o kita bedė į sausumą liepsnojantį deglą. Nuo deglo užsiliepsnojo kažkoks miestas, ugnyje raitėsi šlykščios išvaizdos išsigimėliai, o dar tuzinas tokių pat paknopstom skuodė į visas puses. Viršutinėje plakato dalyje didelėmis oranžinėmis raidėmis buvo kažkas parašyta. Raidės buvo pažįstamos, mūsiškos, bet iš jų sudėti žodžiai — visiškai neperskaitomi.

Kuo ilgiau Gajus žvelgė į plakatą, tuo labiau šis jam nepatiko. Jis kažkodėl prisiminė plakatą kareivinėse: aname buvo pavaizduotas juodas erelis gvardietis (taip pat labai maža galva ir galingais raumenimis), milžiniškomis žirklėmis narsiai nukerpantis galvą bjauriai oranžinei gjrvatei, lendančiai iš jūros. Ant žirklių ašmenų, jei atmintis neapgauna, buvo užrašyta: vienoje pusėje — „Kovingoji Gvardija”, kitoje — „Mūsų šlovingoji armija”. „Aha, — patyliukais sumurmėjo Gajus, paskutinį kartą užmesdamas akį į plakatą. — Dar pažiūrėsime… Pažiūrėsime dar, kas kąprikirps, massarakš!”

Jis nusigręžė nuo plakato ir nustėro.

Nuo dailios lakuotos lentynos į jį stiklinėmis akimis žvelgė pažįstamas veidas, kvadratinis, su rusvais kirpčiukais virš antakių, su aiškiu randu dešiniajame skruoste… Rotmistras Pudurašas, tautos didvjris, kuopos vadas Mirusių-bet-Neužmirštų Brigadoje, vienuolikos baltųjų povandeninių laivų nuskandintojas, kritęs nelygiame mūšyje. Jo portretas, papuoštas šlamučio puokštele, kabojo kiekvienose kareivinėse, jo biustas puikavosi kiekvienoje pratybų aikštėje… o jo galva, išdžiūvusi, aptempta mirties geltonumo oda, kažkodėl buvo čia. Gajus atsitraukė. Taip, tikrų tikriausia galva. O štai dar viena — nepažįstamas smailokas veidas… Ir dar viena galva… ir dar…

— Makai! — pašaukė Gajus. — Tu matei?

— Taip, — atsakė Maksimas.

— Tai galvos! — tarė Gajus. — Tikros galvos…

— Pavartyk albumus ant stalo, — patarė Maksimas.

Gajus sunkiai atplėšė žvilgsnį nuo kraupiosios kolekcijos, pasisuko ir nerjingai priėjo prie stalo. Imtuvas kažką rėkė nežinoma kalba. Pasigirsdavo muzika, sutraškėdavo išlydžiai, ir vėl kažkas kalbėdavo — meilikaujančiu, reikšmingu aksominiu balsu…

Gajus nesirinkdamas paėmė vieną iš albumų ir atvertė kietą, oda apklijuotą viršelį. Portretas. Keistas pailgas veidas su puriomis žandenomis, tįstančiomis nuo skruostų iki pečių, plaukai virš kaktos išskusti, nosis kumpa, akių plyšio forma neįprasta. Nemalonus veidas, neįmanoma įsivaizduoti jo besišypsaiičio. Nepažįstamas munduras, kažkokie ženkleliai ar medaliai dviem eilėmis… Na, ir tipas… Turbūt koks šulas. Gajus pervertė puslapį. Tas pats tipas kitų tipų kompanijoje baltojo povandeninio laivo tiltelyje, toks pat rūškanas, nors kiti — iššiepę dantis. Tolėliau, už jų nugarų, — kažkas panašaus į krantinę, kažkokie nepažįstami statiniai, migloti gal palmių, o gal kaktusų siluetai… Kitas puslapis. Gajui užgniaužė kvapą: degantis „drakonas” su nukreiptu į šoną bokšteliu, iš atviros angos kabo gvardiečio tankisto kūnas, dar du kūnai, vienas ant kito, guli nuošaliau, o virš jų išsižergęs stypso tas pats tipas — su pistoletu nuleistoje rankoje, su kepure, panašia į smailiagalį gaubtą. Dūmai, rūkstantys iš „drakono”, tiršti, juodi, o vietovė atpažįstarna — tas pats krantas, smėlio paplūdimys ir kopos už jo… Gajus, versdamas puslapį, visu kūnu įsitempė, ir ne be reikalo. Būrys Aiutantų — gal dvidešimt siaubingų luošių, visi nuogi, surišti viena virve. Keletas dalykiškai nusiteikusių piratų su gaubtais, su dūmijančiais deglais, o pašalyje vėl tas pats tipas — turbūt kažką įsako, ištiesęs dešinę ranką, o kairioji guli ant durklo rankenos. Ir klaikūs gi tie mutantai, žiūrėti baisu… Bet toliau buvo dar baisiau.

Ta pati krūva mutantų, tik jau sudegintų. Tipas — atokiau, atsukęs lavonams nugarą, uosto gėlytę ir šnekučiuojasi su kitu tipu…

Didžiulis medis miške — visas apkarstytas kūnais. Kas pakartas už rankų, kas už kojų, ir jau ne mutantai — vienas languotu perauklėjamojo kombinezonu, kitas — juoda gvardiečio striuke.

Deganti gatvė, ant grindinio voliojasi moteris su kūdikiu…

Senukas, pririštas prie stulpo. Veidas perkreiptas, senukas užsimerkęs rėkia. Tipas, kur buvęs, kur nebuvęs, žinoma, čia — susirūpinusio išraiška tikrina medicininį švirkštą…

Paskui vėl pakarti, degantys, sudegę mutantai, katorgininkai, gvardiečiai, žvejai, valstiečiai, vyrai, moterys, seniai, vaikai… pilnas paplūdimys vaikų ir tipas atsitūpęs prie sunkiojo kulkosvaidžio, čia jis šypsosi… panoraminė nuotrauka: paplūdimio juosta, kopose

— keturi tankai, visi dega, pačiame priekyje dvi juodos figūrėlės iškeltomis rankomis… Gana. Gajus užvertė ir tėškė albumą šalin, keletą sekundžių pasėdėjo, paskui su prakeiksmais nubloškė ant grindų ir visus kitus albumus.

— Tai su jais tu nori tartis? — sumaurojo jis Maksimui į nugarą.

— Juos nori atvesti pas mus?! Tą budelį?! — Gajus prišoko prie albumų ir spyrė įjuos.

Maksimas išjungė imtuvą.

— Nesiautėk, — pasakė. — Nieko aš jau nebenoriu. Ir nėra ko rėkti ant manęs, patys esate kalti, nudrengėte savo pasaulį, massarakš, nusiaubėte viską, išplėšėte, galvijais virtote, paskutiniais žvėrimis! Ką dabar su jumis daryti? — Staiga jis atsidūrė prie Gajaus, griebė šiam už krūtų. — Ką man dabar su jumis daryti? — užriko. — Ką? Ką? Nežinai? Na, sakyk!

Gajus tylėdamas sukiojo kaklą, silpnai stumdamas Maksimą nuo savęs. Šis jį paleido.

— Pats žinau, — rūsčiai tarė Maksimas. — Nieko nepasikviesi. Vien žvėrys aplinkui… prieš juos pačius reikia siųsti… — Jis pagriebė nuo grindų vieną iš albumų ir ėmė pluoštais versti lapus. — Kokį pasaulį sudergėte, — nenustygo Maksimas. — Kokį pasaulį! Tu pažiūrėk, kokį pasaulį!..

Gajus žiūrėjo jam virš rankos. Šitame albume nebuvo jokių siaubiu tik įvairių vietovių kraštovaizdžiai, nuostabiai gražios ir ryškios spalvotos fotografijos — mėlynos įlankos vešlios žalumos apvadais, akinančiai balti miestai prie jūros, krioklys kalnų tarpeklyje, puikus greitkelis, įvairiaspalvių automobilių srautas ir senovinės pilys, ir baltakepurės keteros virš debesų, ir kažkas slidėmis smagiai skrieja žemjoi snieguotu kalno šlaitu, ir besijuokiančios merginos šėlsta jūros mūšoje.