Arkadij Strugackij - Gyvenama Sala

— Pasisekė mums, — pratarė Maksimas. — Kokie dešimt buvo paleista.

— Ko? — paklausė Gajus, trankydamas sau per ausį, kad išsipurtytų vandenį.

— Raketų… Visai buvau pamiršęs… Dvidešimt metų jos laukė, kol kas nors skris, — sulaukė… Ir kaip aš nesusiprotėjau!

Nepatenkintas Gajus pagalvojo, kad jis irgi galėjo susiprotėti, bet nesusiprotėjo. Galėjo dar prieš geras porą valandų pasakyti: kaip, girdi, mes skrisime, Makai, jeigu miške apstu šachtų su raketomis? Ne, prince-hercoge, dėkui, žinoma, bet verčiau jau pats būtumėte skraidęs savo bombonešiu… Jis atsigręžė į jūrą. „Kalnų erelis” buvo beveik visai nugrimzdęs, iš vandens apgailėtinai kyšojo tik sulamdyta etažerė-uodega.

— Na, gerai, — tarė Gajus. — Kiek suprantu, Salų Imperijos mes dabar nepasieksime. Ko imsimės?

— Pirmiausia, — atsakė Maksimas, — vaistų. Surask.

— Kam? — paklausė Gajus. Jis nemėgo princo tablečių.

— Labai užterštas vanduo, — pasakė Maksimas. — Visa mano oda dega. Čiupkime iškart po keturias, o gal ir po penkias tabletes.

Gajus skubiai surado vieną iš flakonėlių, išbėrė į delną dešimtį geltonų rutuliukų, ir jie prarijo šią porciją, pasidaliję pusiau.

— O dabar eime, — tarė Maksimas. — Še savo automatą.

Gajus paėmė automatą, išspjovė burnoje susikaupusį ėdų kartulį ir, klimpdamas smėlyje, palei krantą patraukė Maksimui iš paskos. Buvo karšta, kombinezonas greitai apdžiūvo, tik batuose dar šiiurpsėjo vanduo. Maksimas ėjo sparčiai ir užtikrintai, lyg tiksliai žinodamas kryptį, nors aplink nieko nesimatė, tik jūra iš kairės ir platus paplūdimys priekyje bei iš dešinės, taip pat — aukštos kopos per kilometrą nuo vandens, už jų protarpiais išnirdavo miško medžių viršūnės.

Jie nuėjo kokius tris kilometrus; Gajus be paliovos galvojo apie tai, kurgi jie eina ir išvis — kur atsidūrė. Klausti jis nenorėjo, norėjo susigaudyti pats, bet, sudėjęs visas aplinkybes, sumojo tik tiek, jog kažkur priekyje turėtų būti Žydrosios Gyvatės žiotys, o eina jie į šiaurę — neaišku kur ir neaišku — ko… Svarstyti jam greitai nusibodo. Prilaikydamas ginklą, jis pasivijo Maką ir paklausė, kokie dabar jų planai.

Maksimas noriai atsakė, kad konkrečių planų jie su Gajumi neturį ir teksią pasikliauti atsitiktinumais. Lieka viltis, kad prie kranto priartės koks nors baltasis povandeninis laivas ir jie suskubsią prie jo greičiau nei gvardiečiai. Tačiau laukti tokios progos vidur smėlynų — malonumas abejotinas, tad reikia pabandyti nueiti iki Kurorto, o šis turėtų būti kažkur netoliese. Pats miestas, žinoma, seniai sugriautas, bet ten tikriausiai yra išlikusių šaltinių, ir išvis bus stogas virš galvos. Pernakvosią mieste, o paskui matysią. Galbūt prie jūros teksią praleisti ne vieną dešimtį dienų.

Gajus atsargiai pastebėjo, kad šis planas jam atrodo kažkoks keistas, ir Makas tuojau pat pritarė bei viltingai paklausė Gajaus, ar šis neturįs pasitaupęs kokio kito plano, geresnio. Gajus atsakė, jokio kito plano, deja, neturįs be to, reikią nepamiršti patruliuojančių gvardiečių tankų, kurie, kiek jam žinoma, krantu nusibeldžia labai toli į pietus. Maksimas susiraukė ir pareiškė, kad tai negerai, kad reikia būti akyliems ir nesileisti užklumpamiems, o paskui kurį laiką priekabiai kamantinėjo Gajų apie patrulių taktiką. Išsiaiškinęs, kad tankai patruliuoja ne tiek krantą, kiek jūrą ir kad nuo jų nesunku pasislėpti atsigulus kopose, jis nusiramino ir ėmė švilpauti nežinomą maršą.

Su šiuo maršu jie nukulniavo dar kokius du kilometrus; Gajus suko galvą, kaip reikėtų elgtis, jei vis dėlto juos pastebėtų patrulis, o sugalvojęs savo samprotavimus išklojo Maksimui. Jei mus aptiks, sakė Gajus, primeluosime, kad mane pagrobė išsigimėliai, o tu juos pasivijai ir išplėšei mane, paskui mes klaidžiojome, klaidžiojome po mišką ir štai šiandien išėjome čionai… O kas mums iš to? — paklausė Maksimas ne itin pakiliai. O tas, atsakė Gajus supykęs, kad mūsų bent jau nenukeps iš karto… Na, jau ne, tvirtai tarė Maksimas. Nukepamas aš daugiau nebesileisiu, o ir tavęs neleisiu nukepti… O jeigu tanką? — entuziastingai paklausė Gajus. O ką — tanką? — sumurmėjo Maksimas. Pamanykite, tanką… Jis kiek patylėjo, o po to pasakė: žinai, tanką užgrobti būtų visai neblogai. Gajus pajuto, kad ši mintis Maksimui labai patiko. Puikus sumanymas, Gajau, pasakė jis. Taip ir padarysime. Užgrobsime tanką. Kai tik jie pasirodys, iškart pykštelėk iš automato į orą, o aš sudėsiu rankas už nugaros, ir vesk mane lyg suimtą tiesiai prie jų. O visa kita — jau mano rūpestis, tik žiūrėk, laikykis atokiau, nepasipainiok po ranka ir, svarbiausia, daugiau nešaudyk… Gajų apėmė įkarštis ir jis tuojau pasiūlė eiti kopomis, kad toli matytųsi. Kaip tarė, taip ir padarė, pasuko į kopas. Ir iškart pamatė baltąjį povandeninį laivą.

Už kopų tjrvuliavo nedidelė sekli įlankėlė, o povandeninis laivas kyšojo iš vandens per kokį šimtą metrų nuo kranto. Tiesą pasakius, jis iš viso nebuvo panašus į povandeninį laivą, o juo labiau — į baltą. Iš pradžių Gajus pamanė, kad tai — gal kažkokio milžiniško dvikuprio gyvūno maita, gal įmantrios formos uola, nežinia kaip išdygusi smėlyne. Bet Maksimas iškart suprato, kas tai yra. Jis netgi spėjo, kad povandeninis laivas apleistas, kad stūkso čia jau keletą metų ir yra įldimpęs. Taip ir buvo. Kai jie pasiekė įlanką ir nusileido prie vandens. Gajus išvydo, kad korpusas ir abu antstatai nusėti rūdžių dėmėmis, balti dai nusilaupę, artilerinė aikštelė nusukta į šoną, patranka žiūri į vandenį. Apkaloje žiojėjo juodos skylės aprūkusiais kraštais — nieko gyva ten, žinoma, negalėjo likti.

— O tai tikrai baltasis povandeninis laivas? — paklausė Maksimas. — Esi anksčiau jų matęs?

— Man atrodo, tikrai, — atsakė Gajus. — Pajūryje aš niekada netarnavau, bet mums rodė nuotraukas, mentogramas… apibūdino… Rodė net mokomąjį filmą — „Tankai kranto gynyboje”… Tai jis. Spėju, kad audra įstūmė jį įlankon, jis užkliuvo už seklumos, o čia atslmbėjo patrulis… Matai, koks jis praknaibytas? Ne apkala, o rėtis…

— Taip, panašu… — sumurmėjo Maksimas įsižiūrėdamas. — Eime, pasidairysime?

Gajus sumišo.

– Šiaipjau, aišku, galima, — netvirtai pratarė jis.

— O kas negerai?

— Kaip tau pasakius…

Iš tiesiĮ, kaip jam pasakyti? Štai kapralas Serembešas, narsus tankistas, po dienos pabaigos signalo pritemdytose kareivinėse kartą pasakojo, esą baltuosiuose povandeniniuose laivuose tamauja ne paprasti jūreiviai — negyvi jūreiviai juose tamauja savo antrąjį terminą, o kai kurie — iš bailių, tie, kurie žuvo apimti siaubo, tie pirmąjį užbaiginėj a… Jūros demonai naršo dugną, renka skenduolius ir iš jų formuoja įgulas… Juk nepasakosi šito Makui — užjuoks, o juoktis čia, ko gero, nėra ko… Arba, pavyzdžiui, tikrasis eilinis Leptų, nužemintas iš karininkų, pasigėręs kantinoje sakydavo tiesiai: „Visa tai, vaikinai, nesąmonės — tie jūsų išsigimėliai, visokie mutantai, radiacija — visa tai galima išgyventi ir įveikti galima, bet svarbiausia, vaikinai, melskite Dievą, kad nenuneštų jis jūsų į baltąjį povandeninį laivą, — geriau jau, vaikinai, išsyk nuskęsti, nei jo bent ranka prisiliesti, jau aš tai žinau…” Buvo visiškai neaišku, už ką Leptų pažemintas, bet anksčiau jis tarnavo pajūryje ir vadovavo sargybos kateriui…

— Supranti, — įsijautęs ėmė aiškinti Gajus, — yra visokių prietarų, legendų visokių… aš tau jų nepasakosiu, bet štai rotmistras Čaču sakydavo, kad visi tie povandeniniai laivai — užkratas ir kad draudžiama įjuos lipti… net įsakymas toks yra, girdi, pamuštus povandeninius laivus…