Arkadij Strugackij - Gyvenama Sala

— Massarakš… — sušnypštė Maksimas, įraudęs ir piktas, tokio jo Gajus dar niekad nematė. — Taip, massarakš! Taip! Viskas būtent taip, kaip jūs sakote! O kaip kitaip? Už Žydrosios Gyvatės keturiasdešimt milijonų žmonių paversti vaikščiojančiais medgaliais. Keturiasdešimt milijonų vergų…

— Teisingai, teisingai, — atsakė Burtininkas. — Kita vertus, pats savaime šis planas nevykęs: barbarai atsitrenks į bokštus ir trauksis atgal, o vargšai mūsų žvalgai išvis jokiam rimtam darbui netinkami. Bet, nenuklysdamas nuo to paties plano, jūs galėtumėte susisiekti, pavyzdžiui, su Salų Imperija… Ne apie tai šneka. Bijau, kad jūs išvis pavėlavote, Makai. Jums reikėjo atvykti čionai prieš penkiasdešimt metų, dar prieš karą, kai nebuvo bokštų, bet buvo vilties savo idealus įdiegti milijonams… O dabar tokios vilties nebėra, dabar — bokštų epocha… nebent visus tuos milijonus pertemptumėte čionai po vieną žmogų, kaip pertempėte šį berniuką su automatu… Tik nemanykite, kad aš jus atkalbinėju. Aš gerai matau: jūs — jėga, Maksimai. Ir jūsų pasirodymas čia jau savaime reiškia neišvengiamą pusiausvyros sutrikimą mūsų mažo rutulio paviršiuje. Veikite. Tik tegul jūsų sąžinė netrukdo jums blaiviai mąstji, o jūsų protas tegul nesigėdija, kai reikia, nustumti sąžinę į šalį… O dar patariu nepamiršti: nežinau, kaip būna jūsų pasaulyje, o mūsuose — jokia jėga nelieka be šeimininko ilgai. Visuomet atsiranda kas nors, besistengiantis ją prisijaukinti arba pajungti sau — nepastebimai ar padoria dingstimi… Štai ir viskas, ką norėjau pasakai.

Burtininkas netikėtai vikriai atsistojo — paukštis ant jo peties pritūpė ir išskleidė sparnus, — trumputėmis kojelėmis slystelėjo palei sieną ir dingo už durų. Ir tučtuojau iš paskos sukilo visas susirinkimas. Ėjo laukan padejuodami, pakriokuodami, sunkiai alsuodami, iš to, kas kalbėta, nieko dorai nesupratę, bet akivaizdžiai patenkinti, kad viskas lieka, kaip buvę, kad Burtininkas neleido įgyvendinti pavojingos užmačios, pagailėjo, vadinasi. Burtininkas, neleido skriausti, ir dabar bus galima pabaigti amželį gyvenant kaip anksčiau, juolab prieš akis dar ištisa amžinybė — kokie dešimt metų, o žiūrėk, dar ir daugiau. Paskutinis išsivilko Bošku su tuščiu arbatinuku, ir kambaryje liko tik Gajus bei Makas su princu-hercogu, o kampe jau kietai miegojo protinių pastangų išsekintas Duonkepys. Gajaus galvoje telkėsi miglos, o ir sieloje taip pat. Suprato jis tik viena: nelaimingas mano gyvenimas, pirmąją jo pusę buvau lėlė, žioplelis kažkieno rankose, o antrąją, matyt, teks nugyventi kaip valkatai — be tėvynės, be draugų, be rytojaus…

— Jūs susisielojęs, Makai? — kaltai paklausė princas-hercogas.

— Na ne, nelabai, — atsakė Maksimas. — Netgi veikiau atvirkščiai, jaučiu palengvėjimą. Burtininkas teisus, mano sąžinė kol kas dar nepasiruošusi tokioms užmačioms. Tikriausiai dar reikia paklajoti, pasidairyti. Patreniruoti sąžinę… — Jis kažkaip nemaloniai nusijuokė. — Ką galite man pasiūlyti, prince-hercoge?

Senasis princas-hercogas krenkšdamas atsistojo ir, trindamas nutirpusius šonus, pasivaikščiojo po kambarį.

— Pirma, aš nepatariu jums lįsti gilyn į dykumą, — pasakė jis. — Ar yra ten barbarų, ar ne — nieko, kas jums tiktų, ten nerasite. Galbūt verta pasinaudoti Burtininko pasiūlymu ir užmegzti ryšį su saliečiais, nors, Dievas mato, nežinau, kaip tai padaryti. Tikriausiai reikia eiti prie jūros ir pradėti nuo ten… jei saliečiai — ne dar vienas mitas ir jeigu jie panorės su jumis kalbėtis… Teisingiausia išeitis man atrodo tokia: grįžkite atgal ir veikite ten vienas pats. Prisiminkite, ką pasakė Burtininkas: jūs — jėga. O jėgą kiekvienas bando panaudoti savais tikslais. Mūsų imperijos istorija žino nemaža atvejų, kai įžūlūs ir stiprūs vienišiai pasiekdavo sostą… Tiesa, kaip tik jie sukūrė pačias žiauriausias tironijos tradicijas, bet tai ne apie jus, jūs ne toks ir vargu ar tapsite toks… Jei aš teisingai jus supratau, viltis masinio sujudimo neverta, o tai reiškia, kad jūsų kelias — ne pilietinis karas ir išvis ne karas. Jums reikia veikti vienam, kaip diversantui. Pagaliau juk jūs teisus, bokštų sistema privalo turėti Centrą. Ir Šiaurę valdo tas, kuris valdo tą Centrą. Jums dera kaip reikiant įsisąmoninti tai.

— Ko gero, tai nėra mano tikslas, — lėtai pratarė Maksimas. Kol kas negaliu pasakyti — kodėl, bet tai ne mano tikslas, jaučiu tai. Aš nenoriu valdyti Centro. Dėl vieno dalyko jūs teisus: man nėra ką veikti nei čia, nei dykumoje. Dykuma pernelyg toli, o čia nėra kuo remtis. Bet man dar reikia daug ką sužinoti, dar yra Pandėja, Hontis, dar yra kalnai, kažkur yra Salų Imperija… Jūs girdėjote apie baltuosius povandeninius laivus? Ne? O aš girdėjau, ir Gajus štai girdėjo, ir mes pažįstame žmogų, kuris juos matė ir su jais kovėsi. Tai štai: jie gali kautis… Na, gerai. — Maksimas pašoko ant kojų. — Nėra ko delsti. Ačiū, prince-hercoge, jūs mums labai padėjote. Eime, Gajau. '

Jie išėjo į aikštę ir sustojo prie apsilydžiusio paminklo. Gajus liūdnai dairėsi. Nuo kaitros virpančiame ore aplink liulėjo geltoni griuvėsiai, buvo tvanku, pradvisę, bet jau nebesinorėjo iš čia eiti, palikti šį baisų, nors jau įprastą užkampį ir vėl vilktis per miškus, nusilenkiant visų juodų atsitiktinumų, ten tykančių žmogaus sulig kiekvienu oro gurkšniu, valiai… Gera dabar būtų grįžti į savąjį kambariūkštį, pažaisti su plikagalve Tanga, pagaliau padaryti jai iš iššautos tūtos žadėtąją švilpynę — nepagailėti, massarakš, pykštelėti kartą į orą dėl vargšės mergiotės…

— Kur link vis dėlto trauksite? — paklausė princas-hercogas, savąja nuzulinta, išblukusia kepure prisidengdamas veidą nuo dulkių.

– Į vakarus, — atsakė Maksimas. — Prie jūros. Ar ji toli nuo čia?

— Trys šimtai kilometrų… — susimąstęs pratarė princas-hercogas. — Ir eiti teks per smarkiai užterštas vietoves… Klausykite, — pasakė jis. — O gal padarykime taip?.. — Jis valandėlei nutilo, ir Gajus jau buvo bepradedąs mindžikuoti nuo kojos ant kojos, bet Maksimas neskubėjo, laukė. — Et, kam jis man! — pagaliau ištarė princas-hercogas. — Atvirai kalbant, laikiau jį sau, maniau: kai bus visai blogai — kai nebeišlaikys nervai — sėsiu į jį ir grįšiu namo, o ten kad ir sušaudymas… Ką jau dabar… Vėlu.

— Lėktuvas? — staigiai paklausė Maksimas, viltingai žvelgdamas į princą-hercogą.

— Taip. „Kalnų Erelis”. Ar šis pavadinimas jums ką nors sako? Žinoma, ne… Kadaise garsiausias iš garsiausių bombonešių, ponai. Asmeninis Jo Imperatoriškosios Aukštybės Princo Kimu Vardinis Keturių Aukso Vėliavų Bombonešis „Kalnų Erelis”… Prisimenu, kareivius versdavo mintinai iškalti… Eilini toks ir toks! Įvardink asmeninį jo imperatoriškosios aukštybės bombonešį! Ir tas, būdavo, vardija… Taip… Tai štai, aš jį išsaugojau. Iš pradžių ketinau evakuoti juo sužeistuosius, bet šių buvo pernelyg daug. Paskui, kai visi sužeistieji išmirė… Ė, ką čia pasakoti. Imkite jį, balandėli. Skriskite. Degalų pakaks pusei pasaulio apskristi…

— Ačiū, — padėkojo Maksimas. — Ačiū, prince-hercoge. Aš jūsų niekuomet nepamiršiu.

— Ką jau čia — manęs, — pasakė senukas. — Ne dėl savęs atiduodu… O štai jeigu jums, balandėli, kas nors pavyks, nepamirškite mūsiškių.

— Pavyks, — tarė Maksimas. — Pavyks, massarakš! Privalo pavykti, turiu sąžinę ar neturiu!.. Ir niekados nė vieno nepamiršiu.

Gajui dar niekada neteko skraidyti lėktuvais. Jis netgi išvydo lėktuvą pirmąsyk gyvenime. Policijos sraigtasparnius ir skraidančias vadavietės platformas buvo matęs ne kartą, o sykį netgi dalyvavo malšinime iš oro — jų sekciją sugrūdo į sraigtasparnį ir išlaipino ant plento, kuriuo tilto link plūdo minia nubaustųjų, sumaištavusių dėl prasto maisto. Tas oro žygis Gajui įsiminė kuo nemaloniausiai: sraigtasparnis skrido labai žemai, jame kratė ir į šonus mėtė taip, kad viduriai vartėsi, o dar — kvaitinantis sraigto kaukimas, benzino tvaikas ir iš visur trykštantys alyvos fontanai.