Arkadij Strugackij - Gyvenama Sala

— O išeis štai kas, — samprotavo nevietinis nuplikėlis. — Tarkime, kad barbarai bus netgi stipresni už kareivius. Išžudys jie tuos kareivius, išvartys jų prakeiktus bokštus, užims visą Šiaurę. Tegul. Mums negaila. Tegul jie ten skerdžiasi sau. Bet kokia mums nauda? Mums tuomet jau visai galas: pietuose — bay-barai, šiaurėje — irgi barbarai, mums ant sprando — vis tie patys barbarai. Mes jiems nereikalingi, o jeigu nereikalingi, tuomet — kišt po velėna. Tai viena… Dabar tarkime, kad kareiviai barbarus atrems. Atrems jie barbarus, ir visas tas karas per mus nusiris į pietus. Kas tada? Tada mums vėl paskutinioji: šiaurėje kareiviai, pietuose kareiviai, ir mums ant sprando — kareiviai. Na, o kareivius mes pažįstame…

Susirinkimas subruzdo, suūžė, girdi, teisingai nuplikėlis dėsto, viskas — tiesiog į dešimtuką, bet nuplikėlis dar nebaigė.

— Leiskite išsakyti iki galo! — pasipiktino jis. — Iš tiesų, ko čia įsirėkavote? Juk tai dar ne viskas. Dar gali būti, kad kareiviai barbarus sumuš, o barbarai — kareivius. Štai tada, atrodytų, mums pats gyvenimėlis. Va, ir ne, vėl nieko gero. Todėl, kad dar yra vampyrai. Kol kareiviai gyvi, vampyrai slapstosi, kulkos bijo, kareiviams įsakyta vampyrus šaudyti. O kai kareivių neliks, tuomet galutinai ir prapulsime. Suės mus vampyrai, nė kaulelių nepaliks.

Ši mintis siaubingai sukrėtė susirinkimą. „Teisybę sako! — pasigirdo balsai. — Tai bent galvos tce pelkėse… Taigi, broliai, apie vampyrus juk mes ir pamiršome… u jie nesnaudžia, savo valandos laukia… Nieko mums nereikia, Makai, tegul lieka, kaip buvę… Dvidešimt metų vargais negalais nugyvenome, pratempsime ir dar dvidešimt, o paskui, žiūrėk, ir dar…”

— Ir žvalgų jam atiduoti negalima! — pakėlė balsą nuplikėlis. — Maža, ko jie patys nori… Jiems kas — jie ir namie negyvena, anava Šešiapirštis iš tos pusės visai nosies nekiša, gėda garsiai pasakyti — plėšikauja ten ir degtinę maukia. Jiems gerai, jie prakeiktųjų bokštų nesibijo, galvos jiems neskauda. O visuomenei ką daryti? Grobis į šiaurę traukia, kas jį mums iš šiaurės varys, jei ne žvalgai? Neduoti! Ir dar pričiupti juos kaip reikiant, visai išpaiko… Nusirito ten iki žmogžudysčių, kareivius grobia ir kankina, kaip nežmonės kokie… Neleisti! Visai išleps…

— Neleisti, neleisti… — pritarė susirinkimas. — Kaip mes be jų? O mes juos maitinome girdėme, mes juos pagimdėme ir užauginome, suprasti turėtų, o jie, šekitės, į šalis dairosi, tik savivaliauti jiems rūpi…

Nuplikėlis pagaliau nustygo, atsisėdo ir įniko godžiai sriuobti ataušusią arbatą. Apsiramino, prityko ir susirinkimas. Seniai sėdėjo nejudėdami, stengdamiesi nežiūrėti į Maksimą. Bošku, liūdnai kinkuodamas, pratarė:

— Tai mat koks bėdinas tas mūsų gyvenimas! Niekur nėra išsigelbėjimo. Ir kam mes ką padarėme?

— Gimdė mus be reikalo, štai kas yra, — atsiliepė Lazdynas. — Nepagalvoję mus gimdė, ne tuo laiku… — Jis ištiesė tuščią puodelį. — Ir mes be reikalo gimdome vaikus. Pražūčiai. Taip, taip, pražūčiai…

— Pusiausvyra… — staiga garsiai ištarė kimus balsas. — Aš jau sakiau jums tai, Makai. Jūs nepanorote manęs suprasti…

Iš kur sklinda balsas, buvo neaišku. Visi, sielvartingai nudelbę akis, tylėjo. Tik paukštis ant Burtininko peties tūpčiojo, pražiodamas ir užčiaupdamas geltoną snapą. Pats Burtininkas sėdėjo nekrustelėdamas, užsimerkęs ir suspaudęs plonas lūpas.

— Bet dabar, tikiuosi, supratote, — kalbėjo toliau lyg ir paukštis.

— Jūs norite sutrikdyti tą pusiausvyrą. Ką gi, tai įmanoma. Jūs tai pajėgsite. Bet kyla klausimas — kam? Kas nors jūsų prašo? Jūs pasirinkote teisingai: kreipėtės į labiausiai apgailėtinus, į pačius nelaimingiausius, į žmones, kuriems jėgų pusiausvyroje atiteko pati sunkiausia dalia. Tačiau net ir jie nenori ardyti pusiausvyros. Tad kas jus skatina?..

Paukščio plunksnos papuro, jis pasibruko galvą po sparnu, o balsas vis skambėjo, ir Gajus suprato, kad kalba pats Burtininkas, neatčiaupdamas lūpų, nepakrutindamas nė vieno veido raumenėlio. Buvo labai baisu — ne tik Gajui, bet ir visiems susirinkusiems, net princui-hercogui. Tik Maksimas žvelgė į Burtininką paniuręs ir kažkaip su iššūkiu.

— Neramios sąžinės nekantra! — paskelbė Burtininkas. — Jūsų sąžinė išlepinta nuolatinio dėmesio, ji pradeda aimanuoti, iškilus menkiausiam nepatogumui, o jūsų protas pagarbiai nusilenkia jai, užuot aprėkęs ir ją sutramdęs. Jūsų sąžinė pasipiktinusi egzistuojančia tvarka, ir jūsų protas paklusniai ir skubiai ieško būdų tą tvarką pakeisti. Bet tvarka turi savus dėsnius. Tuos dėsnius formuoja milžiniškų žmonių masių siekiai, ir kisti tie dėsniai gali tik tada, kai kinta ir siekiai… Taigi iš vienos pusės — milžiniškų žmonių masių siekiai, iš kitos pusės — jūsų sąžinė, jūsų siekių įsikūnijimas. Jūsų sąžinė skatina jus keisti egzistuojančią tvarką, tai yra keisti milijonų žmonių siekius taip, kad jie atitiktų jūsiškius. Tai juokinga ir antiistoriška. Jūsų apsiūkęs ir sąžinės apsvaigintas protas prarado sugebėjimą tikrąją masių gerovę atskirti nuo įsivaizduojamos — vadinasi, tai jau nebe protas. Protą reikia išsaugoti gryną. Nenorite, negalite — ką gi, tuo blogiau jums. Ir ne tik jums. Jūs pasakysite, kad tame pasaulyje, iš kurio atėjote, žmonės negali gyventi nešvaria sąžine. Ką gi, ir negjrvenkite. Tai irgi nebloga išeitis

— ir jums, ir kitiems.

Burtininkas nutilo, ir visos galvos pasisuko į Maksimą. Gajus nelabai sumojo, apie ką čia kalbėta. Matyt, tai kažkokio seno ginčo atgarsis. Ir dar buvo aišku, kad Burtininkas Maksimą laiko protingu, tačiau įnoringu žmogumi, veikiančiu veikiau iš įgeidžio nei iš būtinybės. Tai skaudino. Maksimas buvo, žinoma, keista asmenybė, bet savęs nesigailėjo ir visada visiems linkėjo gero — ne iš kokio įgeidžio, o iš giliausio įsitikinimo. Suprantama, keturiasdešimt milijonų švitinimu apkvaišintų žmonių jokių permainų nenorėjo, bet juk jie apkvaišinti, ir tai neteisinga…

— Negaliu su jumis sutikti, — šaltai atsiliepė Maksimas. — Sąžinei jos pačios skausmas iškelia užduotis, protas jas vykdo. Sąžinė nubrėžia idealus, protas ieško kelių jiems pasiekti. Tai ir yra proto paskirtis — ieškoti kelių. Protas be sąžinės veikia tik savo naudai, o tai reiškia — tuščiai. O kai sakote, kad manieji siekiai prieštarauja masių siekiams… Egzistuoja tam tikras idealas: žmogus turi būti laisvas dvasia ir kūnu. Šitame pasaulyje masės dar nesuvokia tokio idealo, ir kelias į jį sunkus. Bet kada nors reikia pradėti. Kaip tik jautrios sąžinės žmonės ir turi subruzdinti mases, neleisti joms snūduriuoti it gyvuliams, kelti jas į kovą su priespauda. Net jei pačios masės tos priespaudos nejaučia.

— Teisingai, — netikėtai lengvai sutiko Burtininkas. — Sąžinė tikrai nubrėžia idealus. Bet idealai todėl ir vadinami idealais, kad stulbinančiai neatitinka tikrovės. Ir todėl, kai darbo imasi protas, šaltas, ramus protas, jis pradeda ieškoti būdų pasiekti idealus, ir paaiškėja, kad tie būdai netelpa į idealų rėmus ir pastaruosius reikia praplatinti, o sąžinę truputį patempti, pataisyti, pritaikyti… Aš juk tik tai ir noriu pasak)rti, tik tai jums ir kartoju: nereikia savo sąžinės čiūčiuoti, reikia dažniau atkišti ją dulkėtam naujos tikrovės skersvėjui ir nesibijoti, kad ją išmuš dėmelėmis ir padengs rupi pluta… Bet jūs ir pats tai suprantate Tiesiog dar neišmokote vadinti reiškinių tikraisiais vardais. Išmoksite ir to. Štai jūsų sąžinė iškilmingai paskelbė užduotį: nuversti tų Nežinomų Tėvų tironiją. Protas apmetė, kas ir kaip, ir patarė: kadangi iš vidaus tironijos susprogdinti neįmanoma, smogsime jai iš išorės, mesime prieš ją barbarus… tegul miškiniai bus sutrypti, tegul Žydrosios Gyvatės tėkmę užtvenks lavonai, tegul prasidės nuožmus karas, kuris galbūt ir padės nuversti tironiją — viskas tauraus idealo vardan. Na, ką gi, pasakė sąžinė, šiek tiek susiraukusi, teks man dėl didžio tikslo šiek tiek pašiurkštėti.