Arkadij Strugackij - Gyvenama Sala

Bet čia buvo visai kas kita.

J. I. A. Asmeninis Bombonešis „Kalnų Erelis” Gajų pribloškė. Tai buvo išties siaubingai didelė mašina. Gajus nepajėgė įsivaizduoti, kad ji išvis galėtų pakilti į orą. Briaunotas siauras jos kūnas, išpuoštas daugybe auksinių emblemų, buvo ilgas lyg gatvė. Grasiai ir didingai tįso milžiniški sparnai, galėję pridengti visą brigadą. Jie kyšojo aiikštai tarsi namo stogas, bet šešių milžiniškų propelerių mentės beveik siekė žemę. Bombonešis stovėjo ant trijų ratų, kurių kiekvienas prilygo keliems žmogaus ūgiams — du ratai prilaikė priekinę dalį, trečiu rėmėsi uodega, panaši į etažerę. Į svaiginantį aukštį, iki pat kabinos spindinčiais stiklais, vedė sidabrinis lengvų aliimiinio kopėtėlių siūlas. Taip, tai buvo tikras senosios imperijos simbolis — didingos praeities, buvusios galybės, aprėpusios visą žemyną, simbolis. Gajus stovėjo linkstančiomis kojomis, užvertęs galvą, tirtėdamas nuo didžios pagarbos, ir lyg griausmas jį trenkė bičiulio Mako žodžiai:

— Na, ir skrynia, massarakš!.. Atleiskite, prince-hercoge, netyčia išsprūdo…

— Kito neturiu, — sausai atsiliepė princas-hercogas. — Beje, tai geriausias bombonešis pasaulyje. Kadaise jo imperatoriškoji aukštybė juo…

— Taip, taip, žinoma, — paskubomis pritarė Maksimas. — Iš netikėtumo išsprūdo…

Viršuje, lakūno kabinoje, Gajus nuo susižavėjimo visai pametė galvą. Visa kabina buvo iš stiklo. Begalė nežinomos paskirties prietaisų, stebėtinai patogios minkštos kėdės, keisti svertai ir matuokliai, pluoštai įvairiaspalvių laidų, paruošti užsimaukšlinti neregėti šalmai… Princas-hercogas Makui paskubomis kažką aiškino, rodydamas prietaisus, spau4ydamas svertus, Makas išsiblaškęs murmėjo: „Na, taip, aišku, aišku…”, o Gajus, pasodintas į kėdę, kad nesipainiotų, su automatu ant kelių, kad, sergėk Dieve, ko nors nesubraižytų, pūtė akis ir į visas puses beprasmiškai sukiojo galvą.

Bombonešis stovėjo sename suzmekusiame angare prie miško, prieš jį toli driekėsi lygus pilkai žalias laukas be kupstelio, be krūmelio. Kitapus lauko, už kokių penkių kilometrų, vėl tęsėsi miškas, o viršuje kabojo baltas dangus, kuris iš čia, iš kabinos, atrodė visai arti, ranka pasiekiamas. Gajus smarkiai jaudinosi. Jis net neprisiminė, kaip atsisveikino su senuoju princu-hercogu. Šis kažką kalbėjo, ir Maksimas kažką kalbėjo, rodos, jie juokėsi, paskui princas-hercogas virktelėjo, paskui užsitrenkė durelės… Staiga Gajus susizgribo, kad platūs diržai laiko jį prispaustą prie kėdės, o Maksimas sėdi greta ir greitai bei užtikrintai spragsi kažkokiais sverteliais bei klavišais.

Plokštėse nušvito ciferblatai, pasigirdo traškesys, griausmingas pokšėjimas, kabina tankiai sudrebėjo, visą erdvę aplink užtvindė sunkus dundesys, žemai apačioje, tarp išgulusių krūmų, tarsi srovenančioje žolėje, mažiukas princas-hercogas abiem rankomis griebėsi už kepurės ir ėmė trauktis atatupstas; Gajus atsigręžė ir išvydo, kad milžiniškų propelerių mentės dingusios, susiliejusios į didžiulius neaiškius apskritimus, staiga visas platusis laukas pajudėjo ir ėmė slinkti artyn, greičiau ir greičiau, nebeliko princo-hercogo, nebeliko angaro, tik apačioje skriejantis laukas ir negailestingas kratymas, ir griausmingas loiokimas; sunkiai pasukęs galvą. Gajus pasibaisėjęs išvydo, jog milžiniški sparnai sklandžiai siūbuoja ir tuojau nukris, tik staiga kratymas liovėsi, laukas po sparnais čiūžtelėjo žemyn, ir Gajų nuo kojų iki galvos persmelkė kažkoks vatos minkštumo pojūtis. O po bombonešiu jau nebebuvo lauko, dingo ir miškas, jis virto juodai žaliu šepečiu, didžiule lopyta ir perlopyta antklode, ir tuomet Gajus susigaudė skrendąs.

Netverdamas susižavėjimu jis pažvelgė į Maksimą. Bičiulis Makas sėdėjo atsainia poza, kairiąją ranką pasidėjęs ant ranktūrio, dešiniąja vos pastebimai krutino patį didįjį ir turbūt patį svarbiausiąjį svertą. Jo akys buvo primerktos, lūpos surauktos lyg švilpaujant. Taip, jis tikrai didis žmogus. Didis ir neperprantamas. Tikriausiai jis gali viską, pamanė Gajus. Štai valdo tą sudėtingiausią mašiną, o juk mato ją pirmąsyk gyvenime. Juk tai — ne koks tankas ir ne sunkvežimis — lėktuvas, legendinė mašina, aš ir nežinojau, kad jų dar išlikę… o jis valdo ją kaip žaisliuką, lyg visą gyvenimą nieko kita ir neveikė, tik skraidė oro erdvėmis. Tai tiesiog nesuvokiama protu: atrodo, daug ką jis pamato pirmą kartą, o vis dėlto akimirksniu prisitaiko ir daro tai, kas reikia… Ir argi tik su mašinomis šitaip? Juk ne tik mašinos iškart pripažįsta jį šeimininku… Jei tik jis užsinorėtų, rotmistras Čaču, ir tas vaikščiotų jį apsikabinęs… Burtininkas, į kurį net žiūrėti baugu, laikė jį sau lygiu… Princas-hercogas, pulkininkas, vyriausiasis chirurgas, aristokratas, galima sakyti, iškart užjuto kažką tokio, tauraus… Tokią mašiną padovanojo, patikėjo… O aš dar norėjau Radąuž jo išleisti. Kas jam Rada? Šiaip, trumpalaikė aistra. Jam kokios grafienės ar, tarkime, princesės… O su manimi štai draugauja, žiūrėk tu man… Jeigu dabar lieptų šokti žemyn — ką gi, visai gali būti, kad ir šokčiau… nes — Maksimas! Ir kiek jo dėka aš jau sužinojau ir pamačiau, per visą gyvenimą šitiek nesužinosi ir nepamatysi… O kiek jo dėka dar sužinosiu ir pamatysiu, ir kiek dar iš jo išmoksiu…

Maksimas pajuto bičiulio žvilgsnį, perprato jo susižavėjimą bei ištikimybę ir plačiai, kaip seniau, nusišypsojo, o Gajus vargiai susitvardė negriebęs galingos rudos rankos ir neprigludęs prie jos su dėkingu bučiniu. O mano viešpatie, gynėjau mano ir mano vade, įsakyk! — aš priešais tave, aš čia, aš pasiruošęs — sviesk mane į ugnį, ištirpdyk mane liepsnose… Tūkstančių priešų, atvirų žiočių, milijonų llkų pasitikti siųsk… Kur jie, tavieji priešai? Kur tie bjaurūs žmonės šlykščiais juodais mundurais? Kur tas pagiežingas karininkiūkštis, išdrįsęs pakelti prieš tave ranką? O juodasis niekše, aš suplėšysiu tave nagais, aš perkąsiu tau gerklę… bet ne dabar, ne… Jis man kažką įsako, manasis valdovas, jis kažko iš manęs nori… Makai, Makai, meldžiu, nusišypsok man dar kartą, kodėl tu nebesišypsai? Taip, taip, aš kvailas, aš nesuprantu tavęs, aš negirdžiu tavęs, čia toks kauMmas, tai kaukia tavo klusnioji mašina… Ak štai kas, massarakš, koks aš idiotas, na, žinoma, šalmą… Taip, taip, tuojau… Suprantu, čia yra šalmofonas kaip tanke… klausau, o didis! Įsakyk! Ne, ne, aš nenoriu atsipeikėti! Man nieko nenutiko, tiesiog esu tavo, noriu numirti dėl tavęs įsakyk ką nors… Taip, aš tylėsiu, aš užsičiaupsiu… dėl to man sprogs plaučiai, bet aš tylėsiu, jei tu tai įsakai… Bokštas? Koks bokštas? A, taip, matau bokštą… Tie juodieji niekšai, tie šlykštūs Tėvai, sumauti Tėvai, jie visur prismaigstė bokštų, bet mes sutrempsime tuos bokštus žingsniu sunkiu, sutrempsime tuos bokštus su įkarščiu skaisčių akių… Skraidink, skraidink savo paklusniąją mašiną į tą bjaurų bokštą… ir duok man bombą, aš iššoksiu su bomba ir pataikysiu, pamatysi! Bombą man, bombą! Į ugnį! O!.. Oo!! Ooo!!!

…Gajus sunkiai įkvėpė oro ir plėšte atplėšė kombinezono priekaklį. Ausyse spengė, prieš akis visa kas skydo ir siūbavo. Pasaulį gaubė rūkas, kuris, tiesa, greitai sklaidėsi, maudė raumenis ir nemaloniai giežė gerklę. Paskui jis išvydo Maksimo veidą, tamsų, niūrų, netgi kažkokį rūstų. Išniro ir tuojau pat dingo prisiminimas apie kažką malonaus, bet kažkodėl apniko stiprus noras atsistoti „ramiai” ir sumušti kulnais. Vis dėlto Gajus žinojo, kad šitaip nedera, kad Maksimas supyks.