Arkadij Strugackij - Gyvenama Sala

— Aš ką nors iškrėčiau? — kaltai paklausė Gajus ir baimingai apsidairė.

— Tai aš iškrėčiau, — atsakė Maksimas. — Visai pamiršau apie tuos bjaurybes.

— Apie ką?

Maksimas grįžo į savo kėdę, padėjo ranką ant sverto ir užsižiūrėjo į priekį.

— Apie bokštus, — pratarė pagaliau.

— Apie kokius bokštus?

— Per staigiai nukrypau į šiaurę, — paaiškino Maksimas. — Mums kirto spindulys.

Gajus susigėdo.

— Aš baubiau himną? — paklausė jis.

— Blogiau, — atsakė Maksimas. — Nieko, ateityje būsime atsargesni.

Pasijutęs be galo nepatogiai. Gajus nusigręžė, skausmingai bandydamas prisiminti, ką tokio jis veikė, ir ėmėsi apžiūrinėti pasaulį apačioje. Jokio bokšto neišvydo, kaip, žinoma, jau neišvydo nei angaro, nei lauko, iš kurio jie pakilo. Apačioje lėtai tebešliaužė ta pati skiautėta antklodė, rangėsi upė — blanki metalinė gyvatėlė, išnykstanti toli priekyje, miglotoje rūkanoje, kur danguje it siena turėjo iškilti jūra… Ką gi aš paisčiau? — galvojo Gajus. Turbūt tauškiau nežmoniškus niekus, jei Maksimas toks nepatenkintas ir sunerimęs. Massarakš, gal atgijo mano gvardietiški įpročiai ir aš kaip nors įžeidžiau Maksimą?.. Kurgi tas nelemtas bokštas? Gera proga numesti ant jo bombą…

Staiga bombonešį supurtė. Gajus įsikando į liežuvį, o Maksimas abiem rankomis griebėsi sverto. Kažkas negerai, kažkas nutiko… Gajus baugščiai apsidairė ir su palengvėjimu išvydo, kad sparnas tebėra, kur buvęs, o propeleriai sukasi. Tada jis pasižiūrėjo į viršų. Balzganame danguje virš galvos lėtai skydo kažkokios anglies juodumo dėmės. Tarsi tušo lašai vandenyje.

— Kas tai? — paklausė Gajus.

— Nežinau, — atsakė Maksimas. — Keistas dalykėlis… — Jis ištarė dar du kažkokius Gajui nesuprantamus žodžius, o po to užsikirsdamas prabilo: — Dangaus akmenų… ataka. Nesąmonė, taip nebūna. Tikimybė — nulis sveikų nulis nulis… Pritraukiu aš juos, ar ką?..

Jis vėl ištarė negirdėtus žodžius ir nutilo.

Gajus norėjo paklausti, kas tie dangaus akmenys, tik staiga akies krašteliu apačioje iš dešinės pastebėjo keSistą judėjimą. Jis įsižiūrėjo. Virš purvinai žalios miško antklodės lėtai pampo masyvi gelsva krūva. Jis neiškart suprato, kad tai — dūmai. Paskui krūvos gilumoje kažkas blykstelėjo, iš jos išsistiebė ilgas juodas kūnas, ir tą pačią akimirką šiurpiai persikreipė horizontas, stojo siena. Gajus įsikibo į ranktūrius. Automatas nuslydo jam nuo kelių ir nutrinksėjo grindimis. „Massarakš… — ausinėse sušnypštė Maksimo balsas. — Mat kas tai yra! Koks aš kvailys!” Horizontas vėl išsilygino, Gajus žvilgsniu paieškojo geltonojo dūmų tumulo, nesurado, įsižiūrėjo priekin ir staiga tiesiog kurso kryptimi išvydo, kaip virš miško šovė fontanas įvairiaspalvių purslų, vėl it kalnas išpampo geltonas debesis, blykstelėjo liepsna, vėl ilgas juodas kūnas lėtai pakilo į dangų ir pokštelėjo, virsdamas akinančiai baltu rutuliu — Gajus delnu prisidengė akis. Baltasis rutulys greitai išblėso, pritvinko juodulio ir išskydo kaip milžiniška dėmė. Grindys ėmė slysti iš po kojų. Gajus, graibstydamas orą, plačiai atvėrė bumą, akimirką jam pasirodė, kad skrandis tuojau iššoks lauk, kabinoje sutemo, juodų dūmų draiskanos slystelėjo artyn ir į šalis, horizontas' vėl persikreipė, miškas dabar jau buvo visai čia pat iš kairės. Gajus laukdamas smūgio, skausmo, žūties užsimerkė ir susigūžė — trūko oro, aplink viskas drebėjo ir krūpčiojo. „Massarakš… — šnypštė ausinėse Maksimo balsas. — Trisdešimt triskart massarakš…” Ir staiga visai čia pat pasigirdo trumpas ir įnirtingas beldimas į sieną, lyg kas būtų iš arti pliekęs iš kulkosvaidžio, į veidą tėškė stangri ledinė srovė, šalmas nulėkė šalin, ir Gajus susirietė, slėpdamas galvą nuo kauksmo ir priešinio vėjo. Baigta, galvojo jis. Į mus šaudo, galvojo jis. Tuoj numuš, ir mes sudegsime, galvojo jis… Bet nieko panašaus nenutiko. Bombonešį dar keliskart supurtė, keliskart jis krito į kažkokias duobes ir vėl išnėrė, o paskui variklių kauksmas staiga nutilo, ir stojo kraupi tyla, kupina vėjo, besiveržiančio pro pramuštas skyles, švilpimo.

Gajus kiek luktelėjo, paskui atsargiai pakėlė galvą, stengdamasis neatkišti veido ledijtiėms srovėms. Maksimas buvo čia pat. Jis sėdėjo įsitempęs, svertą laikydamas abiem rankomis, ir žvilgčiojo tai į prietaisus, tai pirmyn. Raumenys po ruda oda išpampo. Bombonešis skrido kažkaip keistai — nenatūraliai iškėlęs priekinę dalį. Varikliai neveikė. Gajus atsigręžė į sparną ir apmirė. Sparnas degė.

— Gaisras! — užbaubė jis ir pabandė atsistoti. Diržai jį sulaikė.

— Sėdėk ramiai, — neatsisukdamas iškošė Maksimas.

— Juk sparnas dega!..

— O ką aš galiu padaryti? Juk sakiau — skrynia… Sėdėk, nešokinėk.

Gajus susitvardė ir įsmeigė žvilgsnį į priekį. Bombonešis skrido visai žemai. Nuo juodų ir žalių dėmių mirgėjimo raibo akys. O priekyje jau kilo spindintis, plieno spalvos jūros paviršius. Išsitėkšime po velniais, pamanė Gajus alpstančia širdimi. Prakeiktas princas-hercogas su prakeiktu savo bombonešiu, massarakš, atsirado mat — imperijos nuolauža, būtume ramiausiai ėję sau pėsčiomis ir rūpesčių nematę, o dabar štai sudegsime, o jei ne sudegsime, tai užsimušime, o jei ne užsimušime, tai nuskęsime… Maksimui kas — jis prisikels, o man — galas… Nenoriu.

— Nešokinėk, — apibarė Maksimas. — Laikykis kuo tvirčiau… Tuojau…

Staiga miškas apačioje pasibaigė. Gajus priekyje išvydo tiesiai į jį skriejantį banguotą pilkai plieninį paviršių ir užsimerkė…

Smūgis. Traškėjimas. Siaubingas šnypštimas. Vėl smūgis. Dar vienas. Viskas smenga velniop, viskas žlugo, galas viskam. Gajus rėkia iš siaubo. Kažkokia galinga jėga griebia jį ir mėgina raute išrauti iš kėdės drauge su diržais, su visomis žarnomis, nusivylusi drebia atgal, aplink viskas traška ir lūžta, atsiduoda svilėsiais ir tyška pošiltis vanduo. Pasijui viskas nurimsta. Tyloje pasigirsta teškenimas ir srovenimas, kažkas šnypščia ir spragsi, grindys ima lėtai siūbuoti. Rodos, galima atsimerkti ir pasižiūrėti, kaip viskas atrodo ten, aname pasaulyje…

Gajus atsimerkė ir išvydo Maksimą, kuris pakibęs virš jo atseginėjo diržus.

— Plaukti moki?

Aha, vadinasi, mes gyvi.

— Moku, — atsakė Gajus.

— Tuomet pirmyn.

Gajus atsargiai atsistojo, laukdamas aštrių sudaužyto ir sulaužyto kūno skausmiĮ, bet kūnui nieko nebuvo nutikę. Bombonešis vos vos suposi bangelėse. Kairiojo sparno jis nebeturėjo, dešinysis dar tabalavo ant kažkokios skylėtos metalinės juostos. Tiesiog priekyje buvo krantas — matyt, nutūpdamas lėktuvas apsisuko.

Maksimas pakėlė automatą, užsimetė ant nugaros ir atidarė dureles. Į kabiną akimirksniu ūžtelėjo vanduo, nepakenčiamai pasmirdo benzinu, grindys po kojomis ėmė lėtai svirti.

— Pirmyn, — sukomandavo Maksimas, ir Gajus, prasispraudęs pro jį, klusniai pūkštelėjo į bangas.

Jis visas panėrė, spjaudydamasis iškilo ir nuplaukė į krantą. Krantas buvo arti, tvirtas krantas, kuriuo galima vaikščioti ir ant kurio galima griūti nesibijant dėl gyvybės. Maksimas, be garso skrosdamas bangas, plaukė šalia. Massarakš, jis dar ir plaukioja kaip žuvis, tarsi būtų gimęs vandenyje… Gajus, sunkiai šniokštuodamas, iš visų jėgų darbavosi rankomis ir kojomis. Plaukti su kombinezonu ir apsiavus buvo labai sunku, ir jis apsidžiaugė, koja užkliudęs smėlėtą dugną. Iki kranto dar buvo likęs geras galas, bet vyrukas atsistojo ant dugno ir nuėjo, žerdamas priešais save purviną, alyvos dėmėmis aptekusį vandenį. Maksimas nesiliovė plaukęs, aplenkė jį ir pirmas išbrido į lėkštą smėlėtą krantą. Kai Gajus svirduliuodamas priėjo prie Maksimo, šis stovėjo išsižergęs ir žiūrėjo į dangų. Gajus taip pat pažvelgė ten link. Danguje skydo daugybė juodulių.