Arkadij Strugackij - Gyvenama Sala

Pandėjos radijas padėtį apibūdino labai ramiai ir nė kiek nesidrovėdamas skelbė, kad Pandėją patenkins bet kokia šio konflikto eiga. Privačios Hončio ir Pandėjos radijo stotys linksmino klausytojus smagia muzika bei nešvankiomis viktorinomis, o abi Nežinomų Tėvų vyriausybinės radijo stotys pakaitomis su maršais be paliovos transliavo reportažus iš neapykantos mitingų. Taip pat Zefas sugavo kažkokias stotis, transliuojančias tik jam vienam žinomomis kalbomis, ir pranešė, kad, pasirodo, Ondolo kunigaikštystė tebegyvuoja ir, maža to, plėšikiškai tebepuldinėja Hazzalgo salą. (Nė vienas žmogus vagone, išskyrus Zefą, niekada nebuvo girdėjęs nei apie tokią kunigaikštystę, nei apie tokią salą.) Tačiau daugiausia eteris buvo prikimštas neįtikėtino plūdimosi tarp dalių ir junginių vadų, kurie dviem išgverusio geležinkelio gijomis stenėdami spraudėsi Plieninio Placdarmo kryptimi.

— Vėl mes nepasiruošę karui, massarakš, — pastebėjo Zefas, išjungdamas imtuvą ir paskelbdamas diskusijas.

Jam buvo paprieštarauta. Daugumos nuomone, jėga plūdo gigantiška, ir hontiečių laukė pražūtis. Kriminaliniai manė, kad svarbiausia — pereiti sieną, o ten kiekvienas bus pats sau šeimininkas ir kiekviename užgrobtame mieste bus leista siautėti tris dienas. Politiniai, tai yra išsigimėliai, padėtį vertino niūriau, iš ateities nesitikėjo nieko gero ir tiesiai kalbėjo, kad yra siunčiami į skerdyklą, mindyti atominių minų, nė vienas gyvas neliksiąs, tad būtų gerai pasiekti frontą ir kur nors ten gerai pasislėpti, kad niekas nerastų. Ginčininkų nuomonės buvo tokios priešingos, jog tikras pokalbis taip ir neįvyko, patriotinis disputas labai greitai išsigimė į monotoniškus keiksmus pasmirdusių užnugario žiurkių adresu: tai jos antra para neduoda ėsti ir jau bene bus išvogusios visą priderančią degtinę. Apie tai nubaustieji buvo pasiryžę šnekėti kiaurą naktį, tad Maksimas su Zefu ištrūko iš minios ir užsiropštė ant gultų, kreivai sukaltų iš neobliuotų lentų.

Zefas buvo alkanas ir piktas, jis jau susiruošė pamiegoti, bet Maksimas neleido. „Pamiegosi vėliau, — griežtai pasakė jis. — Rytoj gal jau būsime fronte, o vis dar nieko dorai nesusitarėme…” Zefas ėmė niurzgėti, kad nėra ką tartis, kad rytą galvos bus šviesesnės, kad Maksimas pats ne aklas ir turi matyti, kokiame mėšle jie atsidūrė, kad su tais žmogeliūkščiais, tais vagimis ir buhalteriais nieko nenuveiksi. Maksimas paprieštaravo, esą apie veiklą kol kas nekalbama. Po šiai dienai neaišku, kuriam galui tas karas, kam jo prireikė, ir tegul Zefas būna toks malonus ir nemiega, kai su juo kalbama, o pasidalina mintimis. Tačiau Zefas malonus būti neketino ir to neslėpė. Kurių velnių, massarakš, jam būti maloniam, kai taip norisi ėsti, o bendrauti tenka su pienburniu, neapžiojančiu net elementarių išvadų, bet atkakliai — irgi mat! — lendančiu į revoliuciją… Jis kniurkė, žiovavo, kasėsi, persivyniojo autus, prasivardžiavo, tačiau niiikinamas, drąsinamas ir akstinamas galiausiai leidosi į kalbas ir savo nuomonę apie karo priežastis išdėstė.

Tokių galimų priežasčių, jo manymu, buvo mažiausiai trys. Galbūt veikė visos kartu, o gal dominavo kuri nors viena. O galėjo būti, kad egzistavo ir ketvirtoji, jam, Zefui, kol kas neatėjusi į galvą. Pirmiausia — ekonomika. Duomenys apie Tėvų Šalies ekonominę būklę laikomi giliausioje paslaptyje, bet kiekvienam aišku, kad ta būklė — mėšlina, massarakš ir massarakš, o kai ekonomikos būklė mėšlina, geriausia susigalvoti karą ir šitaip vienu gaištu visiems užkimšti gerkles. Šernas, ekonomikos įtaką politikai išmanantis kaip penkis pirštus, tokį karą pranašavo jau prieš penkerius metus. Bokštai yra bokštai, o skurdas yra skurdas. Ilgai tvirtinti alkanam žmogui, kad jis yra sotus, negalima, psichika neištveria, o valdyti bepročių tautą — malonumas menkas, ypač turint omenyje, kad pamišėlių neveikia spinduliuotė… Kita galima priežastis — ideologinė. Valstybinė Tėvų Šalies ideologija pagrįsta išorinio pavojaus idėja. Iš pradžių tai buvo paprasčiausias melas, skirtas pažaboti pokario savivalę, paskui tie, kurie tą melą sugalvojo, iš arenos pasitraukė, o jų įpėdiniai nuoširdžiai tiki, kad Hontis galanda dantis į mūsų turtus. O atsižvelgus į tai, kad Hontis — buvusi senosios imperijos provincija, sunkiais laikais paskelbusi nepriklausomybę, prisideda dar ir kolonijinės idėjos: griežtai nubaudus, susigrąžinti bjaurybes po sparnu… Ir galiausiai įmanoma vidaus politikos nulemta priežastis. Jau daugelį metų tęsiasi pjautynės tarp Visuomenės sveikatos departamento ir kariškių. Kas ką suės. Visuomenės sveikatos departamentas — šiurpi ir nepasotinama organizacija, bet, jeigu karo veiksmai bus bent kiek sėkmingi, ponai generolai tą organizaciją prigriebs. Tiesa, jeigu iš karo nieko doro neišeis, tuomet prigriebti liks patys ponai generolai, todėl negalima atmesti tikimybės, kad visa šita užmačia yra gudri Visuomenės sveikatos departamento provokacija. Beje, panašiai ir atrodo — sprendžiant iš visur tvyrančio jukinio ir iš to, kad jau savaitė, kai plyšojame visam pasauliui, nors karo veiksmai, pasirodo, dar nė neprasidėję. O gal, massarakš, ir neprasidės…

Šioje vietoje sutrinksėjo ir sužvangėjo buferiai, vagonas krūptelėjo, išorėje pasigirdo riksmai, švilpukai, trepsėjimas, ir ešelonas su nubaustųjų — būsimųjų tankistų — brigada pajudėjo. Kriminaliniai užplėšė dainą: „Ir vėl nei ėdesio, nei samanės…”

Gerai, tarė Maksimas. Tai iškloti tau pavyko visai įtikinamai. Na, o kokią numatai karo eigą, jei jis vis dėlto prasidės? Kas tada atsitiks? Zefas piktai suurzgė, kad jis ne koks nors generolas, ir be jokios įžangos ėmėsi dėstyti, ką numatąs. Paaiškėjo, kad per trumpą atokvėpį nuo pasaulinio karo pabaigos iki pilietinio pradžios hontiečiai spėjo nuo savo buvusio siuzereno atsitverti plačiu atominių minų laukų ruožu. Be to, hontiečiai neabejotinai turėjo atominę artileriją, ir jų politikieriams pakako proto pilietiniame kare visų tų turtų nenaudoti, o pasaugoti juos mums. Taigi įsiveržimą būtų galima numatyti maždaug šitaip. Plieninio Placdarmo smaigalyje bus išrikiuotos trys ar keturios tankų brigados, sudarytos iš nubaustųjų, iš užnugario jas parems armijos korpusiokai, o paskui armiją bus paleisti užtveriamieji gvardiečių būriai su sunkiaisiais tankais, apginkluotais spinduliuotuvais. Išsigimėliai, tokie, kaip aš, veršis pirmyn, gelbėdamiesi nuo spindulinių smūgių, kriminaliniai ir armijos kareivos veršis pirmyn, apimti sukelto entuziazmo priepuolio, o nukrypimus nuo normos, kurių neišvengiamai pasitaikys, ugnimi naikins Gvardijos šunauja. Jeigu hontiečiai nekvaili, iš toliašaudžių patrankų plieks į užtveriamuosius būrius, bet jie, reikia manyti, kvaili ir tikriausiai kibs naikinti vieni kitus — tokioje sumaištyje Lyga šoks ant Unijos, o Unija dantimis griebs už pasturgalio Lygai. Tuo tarpu mūsų šlovingosios pajėgos įsiterps giliai į priešo teritoriją, ir prasidės pati įdomiausia dalis, kurios mes, deja, jau nepamatysime. Mūsų šaunusis šarvuotasis srautas jau nebebus kompaktiškas ir išsišliaužios po šalį, neišvengiamai pasišalindamas iš spindulių poveikio zonų. Jeigu Maksimas, pasakodamas apie Gajų, neprimelavo, atitrūkusiems tuoj pat sukils spindulinės pagirios, juo sunkesnės, kadangi antpuolio metu gvardiečiai skatinančios energijos tikrai nepagailės.. — Massarakš! — sumaurojo Zefas. Taip ir matau, kaip tie kretinai ropščiasi iš tankų, gula ąiit žemės ir prašo juos nušauti. O gerieji hontiečiai, jau nekalbant apie

Hončio kareivius, sužvėrėję nuo visos šitos bjaurasties, žinoma, neatsisakys jiems pagelbėti…