Arkadij Strugackij - Gyvenama Sala

Nudvėsti turi visi kaip vienas…” Civilis neatlyžo. „O man nusispjauti! — atsikirtinėjo pulkininkas. — Dėjau aš ant jūsų departamento. Dvės visi… Teisingai sakau?” — paklausė jis rotmistro. Rotmistras neprieštaravo. Civilis sugriebė pulkininkui už kombinezono rankovės ir truktelėjo į save, pulkininkas su visa savo lazda vos nepargriuvo. Anksčiau tik kikenąs, bataliono vadas prapliupo idiotiškai kvatoti. Pulkininko veidas pajuodo iš įniršio, jis griebėsi už dėklo ir išsitraukė didžiulį armijos pistoletą. „Skaičiuoju iki dešimt, — pranešė jis civiliui. — Vienas… du…” Civilis nusispjovė ir nužingsniavo palei koloną, įsižiūrėdamas į nubaustųjų veidus, o pulkininkas tebeskaičiavo ir, suskaičiavęs ild dešimties, pradėjo pliekti. Pagaliau rotmistras sunerimo ir įtikino jį paslėpti ginklą. „Visi privalo padvėsti, — paskelbė pulkininkas. — Drauge su manimi…. Br-r-rigada! Klausyk komandos! Ž-žengte… m-marš!”

Ir brigada pajudėjo. Išpliurusiomis, išminkytomis vikšrų provėžomis, slysčiodami ir graibstydamiesi vienas kito, nubaustieji nusileido į pelkėtą įklonį, pasuko ir nukiūtino tolyn nuo geležinkelio. Čia koloną prisivijo būrių vadai. Prie Maksimo prisigretino Gajus, jis buvo išbalęs, krutino skruostikaulius ir iš pradžių ilgai tylėjo, nors Zefas iškart paklausė, kas girdėti. Įklonis pamažu plėtėsi, atsirado krūmų, priekyje sudūlavo miškelis. Vikšrus nugramzdinęs gilioje skrodėje, šalikelėje riogsojo didžiulis gremėzdas tankas, kažkoks senovinis, visai nepanašus į patrulinius kranto sargybos tankus — su mažu kvadrątiniu bokšteliu ir maža patrankėle. Aplink jį kuitėsi rūškani žmoiiės alyvuotomis striukėmis. Nubaustieji žingsniavo pakrikai, rankas susigrūdę į kišenes, pasikėlę kietas apykakles. Daug kas atsargiai dairėsi į šalis — ar nepavyktų nusimuilinti? Krūmeliai atrodė labai viliojančiai, bet ydonio šlaituose kas du tris šimtus žingsnių šmėkšojo juodi pavidalai'su automatais. Iš priekio, kratydamiesi per kelio duobes, atšliaužė trys sunkvežimiaicistemos. Paniurę vairuotojai į nubaustuosius nežiūrėjo. Lietus smarkėjo, nuotaika bjuro. Ėjo tylėdami, nuolankiai kaip galvijai, vis rečiau dairydamiesi.

— Klausyk, būrininke, — urgztelėjo Zefas, — nejau mums taip ir neduos paėsti?

Gajus surado kišenėje duonos kriaukšlį ir įbruko jam.

— Viskas, — pasakė. — Iki mirties daugiau negausi.

Zefas nugramzdino žiauberę barzdoje ir įniko išraiškingai darbuotis žandikauliais. Kažkokie kliedesiai, pamanė Maksimas. Juk visi žino, kad neišvengiamai eina mirti. Ir vis tiek eina; Vadinasi, kažko tikisi? Vadinasi, kažkas turi kažkokį planą? Taip, juk jie nieko nežino apie spinduliuotu… Kiekvienas galvoja: kur nors ten, pakeliui, pasuksiu į šalį, iššoksiu iš tanko ir krisiu ant žemės, o kvailiai tegul puola… Štai nuo šito mes ir pradėsime kovą prieš neklystančiuosius. Apie spinduliuotu reikia rašyti agitaciniuose lapeliuose, šaukti viešumoje, steigti radijo stotis… nors imtuvai veikia tik dviem dažniais… vis viena, brautis į pauzes. Žmones eikvoti ne bokštams griauti, o kontrpropagandai skleisti… Vis dėlto visa tai vėliau, vėliau, dabar negalima blaškyti dėmesio. Dabar reikia viską pastebėti. Ieškoti menkiausių plyšelių… Stotyje tankų nebuvo, nei patrankų, visur tik šauliai gvardiečiai. Į tai reikia atsižvelgti. Įklonis geras, gilus, o sargyba tikriausiai bus atšaukta, kai tik mes praeisime… Na ne, kuo čia dėta sargyba — ji visa puls į priekį, kai tik bus įjungti spinduliuotuvai… Jis stebėtinai aiškiai įsivaizdavo, kaip viskas bus. Įsijungia spinduliuotuvai. Nubaustųjų tankai riaumodami veržiasi į priekį. Paskui juos plūste plūsta armija. Visas pafrontės ruožas tuštėja… Sunku nuspėti to ruožo plotį, nežinomas spinduliuotuvų poveikio radiusas, bet du trys kilometrai tikrai turėtų būti. Dviejų trijų kilometrų pločio ruože neliks nė vieno blaiviai mąstančio žmogaus. Išskyrus mane… Ė, ne, ne du trys kilometrai. Daugiau. Visa stacionari įranga, visi bokštai — viskas bus įjungta, ir tikriausiai maksimaliu pajėgumu. Visas pasienio rajonas išeis iš proto… Massarakš, ką daryti su Zefu, juk jis šito neištvers… Maksimas pašnairavo į tolygiai judančią rudą barzdą, į niūrią purviną pasaulinio masto garsenybės knyslę. Nieko, ištvers. Blogiausiu atveju teks padėti, nors, ko gero, ne jis man rūpės. O dar Gajus — juk nuo jo nebus galima akių nuleisti… Taip, teks paplušėti. Tiek to. Galų gale šitame drumzliname verpete vis dėlto šeimininkausiu aš, ir sustabdyti manęs negalės niekas, o ir nepanorės…

Jie praėjo miškelį ir išsyk pasigirdo vientisas garsiakalbių gausmas, išmetamųjų dujų pokšėjimas, irzlūs riksmai. Priekyje, lėkštame žolėtame šlaite, kylančiame šiaurės kryptimi trimis eilėmis stovėjo tankai. Tarp jų maklinėjo žmonės, sluoksniais telkėsi melsvi dūmai. „O štai ir mūsų karstai!” — linksmai ir garsiai ištarė kažkas priekyje.

— Tu pažiūrėk ką jie mums duoda, — pasakė Gajus. — Prieškariniai tankai, imperinis šlamštas, konservų dėžutės… Klausyk, Makai, mes — ką, čia taip ir nudvėsime? Juk tai — neišvengiama pražūtis…

— Kiek iki sienos? — paklausė Maksimas. — Ir kas išvis ten, už keteros?

— Ten lyguma, — atsake Gajus. — Kaip stalas. Siena už kokių trijų kilometrų, paskui prasideda kalvos, jos tęsiasi iki pat…

— Upelio nėra?

— Ne.

— Griovų?

— N-ne… Neprisimenu. O ką?

Maksimas sugavo jo ranką, stipriai spustelėjo.

— Būk tvirtas, berniuk, — pasakė. — Viskas bus gerai.

Į gerokai augesnį Maksimą Gajus žvelgė su pašėlusia viltimi. Jo akys įdubo, po oda išryškėjo skruostikauliai.

— Ar tikrai? — paklausė Gajus. — Aš tai jokios išeities nematau. Ginklus atėmė, tankuose vietoj sviedinių — geležies ruošiniai, kulkosvaidžių nėra. Priekyje mirtis, už nugaros — mirtis…

— Aha! — piktdžiugiškai atsiliepė Zefas. — Į kelnytes pridirbai? Čia tau ne katorgininkams į dantis pauškinti…

Kolona įsiterpė tarp tankų eilių ir sustojo. Susikalbėti čia buvo nelengva. Tiesiog žolėje šmėkšojo didžiulės garsiakalbių žiotys, magnetofonas aksominiu bosu iškilmingai skelbė: „Ten, už įklonio keteros, klastingas priešas. Tik pirmyn. Tik pirmyn. Svertus į save ir — pirmyn. Pulti priešą. Pirmyn… Ten, už įklonio keteros, klastingas priešas… Svertus į save ir — pirmyn…” Paskui balsas nutilo per pusę žodžio, it subliuvo pulkininkas. Jis stovėjo ant savo visureigio radiatoriaus, batalionų vadai laikė jį už kojų.

— Kareiviai! — baubė pulkininkas. — Gana malti liežuviu! Priešais jus — jūsų tankai. Visi į mašinas! Svarbiausia — vairuotojai, nes į kitus man nusispjauti. Bet kiekvieną, kuris pasiliks… — Jis išsitraukė pistoletą ir visiems parodė. — Aišku, utėlėtos kiaulės?.. Ponai kuopų vadai, išskirstyti įgulas po tankus!..

Kilo grūstis. Pulkininkas, it kartis svirduliuodamas ant radiatoriaus, kažką teberėkavo, bet jo nebebuvo girdėti, nes garsiakalbiai vėl prapliupo klykauti, kad priekyje priešas ir todėl — svertus į save. Visi nubaustieji puolė prie trečiosios tankų eilės. Kilo muštynės, ore švysčiojo kaustyti batai. Didžiulė pilka minia lėtai kirbėjo aplink paskutinės eilės tankus. Kai kurie tankai pajudėjo, nuo jų pabiro žmonės. Neišlaikęs įtampos pulkininkas visai pamėlo ir pagaliau pradėjo pliekti virš galvų. Iš miškelio juoda grandine bėgo gvardiečiai.

— Eime, — tarstelėjo Maksimas, tvirtai sugriebė Gajų ir Zefąuž pečių ir nusivedė prie pirmos eilės kraštinės mašinos — niūraus, dėmėto tanko bejėgiškai nusvirusiu pabūklo vamzdžiu.