Arkadij Strugackij - Gyvenama Sala

— Palauk… — sutrikęs lemeno Gajus dairydamasis. — Juk mes — ketvirtoji kuopa, mums ten, mums juk į antrą eilę…

— Eik, eik, — piktai paliepė Maksimas. — Gal tu dar ir būriui užsinorėsi pakomanduoti?

— Kareiva, — burbtelėjo Zefas. — Nurimk, motuše…

Kažkas iš užnugario sugriebė Maksimui už diržo. Maksimas neatsisukdamas pabandė išsivaduoti — nepavyko. Jis atsigręžė. Viena ranka tvirtai įsikibęs, kita šluostydamasis sukruvintą nosį, vilkosi ketvirtasis įgulos narys, vairuotojas, kriminalinis, pravarde Kabliukas.

— Aha, — pasakė Maksimas. — Aš ir pamiršau apie tave. Pėdink, pėdink, neatsilik…

Nepatenkintas jis mintyse subarė pats save už tai, kad sambrūzdyje pamiršo žmogų, kuriam pagal planą buvo skirtas gana reikšmingas vaidmuo. Trenkė gvardiečių automatai, kniaukdamos šarvu ėmė šokčioti kulkos, tad teko susilenkti ir bėgti paknopstomis. Už kraštinio tanko Maksimas sustojo.

— Klausyk mano komandos, — pasakė jis. — Kabliuk, užvesk. Zefai, į bokštelį. Gajau, patikrink apatines angas… ir patikrink kruopščiai, antraip galvą nutrauksiu!

Jis apėjo tanką, žiūrinėdamas vikšrų grandis. Aplink šaudė, rėkavo, monotoniškai bambeno garsiakalbiai, bet Maksimas prisižadėjo sau nesiblaškyti — ir nesiblaškė, tik įsikalė į galvą: garsiakalbiai

— Gajus — nepamiršti. Vikšrų grandys buvo dar pakenčiamai išsilaikiusios, bet varomieji ratai vertė būgštauti. Nieko, bus gerai, ilgai juo važinėti man neteks… Iš po tanko vikriai iššliaužė Gajus, jau purvinas, nubrozdintomis rankomis.

— Dangčiai prirūdiję! — išrėkė jis. — Aš jų neuždariau, tegul lieka atviri, teisingai?

„Ten, už įklonio keteros, klastingas priešas! — skelbė magnetofonas. — Tik pirmyn. Tik pirmyn. Svertus į save…”

Maksimas sučiupo Gajų už apykaklės ir prisitraukė.

— Ar myli mane? — paklausė, įsmeigęs žvilgsnį į išplėstas akis.

— Pasitiki manimi?

— Taip! — iškvėpė Gajus.

— Klausyk tik manęs. Daugiau nieko neklausyk. Visa kita — melas. Aš esu tavo draugas, tik aš, daugiau niekas. Aš tavo viršininkas. Įsimink tai. Aš įsakau: įsimink.

Apdujęs Gajus greitai greitai kinkčiojo, negirdimai kartodamas: „Taip, taip. Taip. Tik tu. Daugiau niekas…”

— Makai! — užbaubė kažkas tiesiai į ausį.

Maksimas atsigręžė. Priešais jį stovėjo anas keistai pažįstamas civilis ilgu lietpalčiu, tik jau be skrybėlės. Massarakš… Kvadratinis veidas šerpetota oda, raudonos pabrinkusios akys… Juk tai Pankas! Skruoste kruvinas įdrėskimas, lūpa sumušta…

— Massarakš! — užmaurojo Pankas, stengdamasis perrėkti triukšmą. — Apkurtote, ar ką? Pažįstate mane?

— Pankas! — sušuko Maksimas. — Iš kur jūs čia?

Pankas brūkštelėjo nuo lūpos kraują.

— Eime! — išrėkė jis. — Greičiau!

— Kur?

— Velniop iš čia! Eime!

Jis sugriebė Maksimą už kombinezono ir ėmė tempti. Maksimas nubloškė jo ranką.

— Mus užmuš! — sušuko. — Gvardiečiai!

Pankas papurtė galvą.

— Eime! Turiu jums leidimą! — Ir matydamas, kad Maksimas nesijudina, pridūrė: — Ieškau jūsų po visą šalį! Vos radau! Nebedelskime!

— Aš ne vienas! — riktelėjo Maksimas.

— Nesuprantu!

— Aš ne vienas! — užrėkė Maksimas. — Mes trise! Vienas neisiu!

— Nesąmonės! Nekalbėkite kvailysčių! Koks čia dar paikas taurumas? Gyventi nusibodo? — Pankas paspringo berėkdamas ir užsikosėjo.

Maksimas apsidairė. Į jį žiūrėjo Gajus — perbalęs, virpančiomis lūpomis, nusistvėręs jam už rankovės — žinoma, jis viską girdėjo. Į gretimą tanką gvardiečiai buožėmis grūdo kruviną nubaustąjį.

— Vienas leidimas! — rėkė Pankas užlūžusiu balsu. — Vienas! — Jis parodė pirštą.

Maksimas purtė galvą.

— Mes trise! — Jis parodė tris pirštus. — Be jų aš niekur neisiu!

Iš šoninės angos it vanta išniro ruda Zefo barzda. Pankas apsilaižė lūpas, jis akivaizdžiai nesumojo, ką daryti.

— Kas jūs toks? — šūktelėjo Maksimas. — Kam aš jums reikalingas?

Fankas probėgšmais žvilgtelėjo į jį ir įsmeigė žvilgsnį į Gajų.

– Šitas su jumis? — riktelėjo.

— Taip! Ir šitas!

Fanko akys paklaiko lyg pamišėlio. Jis pasikišo ranką po lietpalčiu, išlupo pistoletą ir nukreipė į Gajų. Maksimas iš visų jėgų kirto Fankui per ranką iš apačios, ir pistoletas išlėkė aukštai į orą. Dar dorai nesusigaudydamas, kas nutiko, Maksimas mąsliai nulydėjo ginklą žvilgsniu. Fankas sulinko, pasikišdamas sužeistą ranką po pažastimi. Gajus trumpu ir tiksliu smūgiu, kaip pratybose, rėžė jam per sprandą, ir Fankas sukniubo. Staiga čia pat išdygo gvardiečiai apsipylę prakaitu, su įniršio grimasomis sukritusiuose pamišėlių veiduose.

— I mašiną! — subaubė Maksimas Gajui, pasilenkė ir sugriebė Fanką už pažastų.

Fankas buvo apkūnus ir pro angą vos tilpo. Maksimas nėrė iš paskos, atsisveikinimui sulaukęs smūgio buože į apatinę kūno dalį. Tanke buvo tamsu ir šalta kaip rūsyje, sodriai dvelkė aljrva. Zefas nutempė Fanką nuo angos ir paguldė ant grindų.

— Kas čia toks? — sušuko.

Maksimas nespėjo atsakyti. Kabliukas, ilgai ir nesėkmingai kankinęs starterį, pagaliau užvedė tanką. Visa kas aplinkui sudrebėjo ir užgriaudėjo. Maksimas numojo ranka, užsikorė į bokštelį ir išlindo išorėn. Žmonių tarp tankų, išskyrus gvardiečius, nebebuvo. Visi varikliai dirbo, pragariškai kriokdami, tirštas, troškus išmetamųjų dujų debesis pamažu apniaukė visą įklonį. Kai kurie tankai pajudėjo, kai kur iš bokštelių kyšojo galvos, nubaustasis, išlindęs iš gretimos mašinos, Maksimui rodė kažkokius ženklus, viepė ištinusią, mėlynėmis nusėtą fizionomiją. Staiga jis išnyko, varikliai užkaukė su dviguba jėga, ir visi tankai, džergždami bei plerpdami, vienu metu šoko į priekį, įkloniu aukštyn.

Maksimas pasijuto sugriebtas per liemenį ir tempiamas žemyn. Jis pasilenkė ir pamatė išsprogusias Gajaus akis, virtusias idioto akimis. Kaip ir anuomet bombonešyje. Gajus graibstė Maksimą, be paliovos kažką marmaliavo, jo veidas tapo bjaurus, nebebuvo jame nei berniuko bruožiu nei naivios drąsos — vien tik beprasmybė ir ryžtas žudyti. Prasidėjo, pamanė Maksimas, pasibodėjęs stumdamas nuo savęs nelaimėlį vaikiną. Prasidėjo, prasidėjo… Ijimgė spinduliuotuvus, prasidėjo…

Tankas krūpčiodamas ropštėsi keteron, velėna grumstais lėkė iš po vikšrų. Užnugaryje per melsvus dūmus jau nieko nebebuvo matyti, o priekyje staiga atsivėrė pilka molinga lyguma, tolumoje sudūlavo plokščios Hončio kalvos — ten link nemažindama greičio ir garmėjo tankų lavina; Jokių eilių niekas nebesilaikė, visos mašinos dūmė lenkčių, užkabindamos viena kitą, beprasmiškai sukiodamos bokštelius… Vienam visu greičiu lekiančiam tankui trūko vikšras, mašina ėmė suktis lyg vilkelis, apsivertė, nutrūko ir antrasis vikšras, it sunki žvilganti gyvatė metėsi į dangų, varomieji ratai tebesisuko kaip pašėlę, o pro apatines angas išnėrė du žmogeliukai pilka apranga, nušoko ant žemės ir mosuodami rankomis nuskuodė pirmyn, pirmyn, tik pirmyn, mušti klastingojo priešo… Plykstelėjo ugnis; lyg prasiskverbęs pro džeržgesį ir riaumojimą, skardžiai pokštelėjo pabūklo šūvis, ir išsyk visi tankai įniko pliekti, iš vamzdžių šokčiojo ilgi raudoni liežuviai, tankai pritūpdavo, stryktelėdavo, apsisiausdavo tirštais juodais nekokybiško parako dūmais, ir po minutės viską aptraukė juodai geltonas debesis, o Maksimas vis žiūrėjo, nepajėgdamas atitraukti akių nuo to grandiozinio nusikalstamai absurdiško reginio, kantriai plėšdamas nuo savęs kibias Gajaus rankas, o šis tempė, šaukėsi, maldavo, troško krūtine užstoti nuo visų pavojų… Žmonės, prisukamos lėlės, žvėrys… Žmonės.