Doris Piserchia - Erdvėvaikšta

Mačiau, kaip realybė nusileidžia tarsi krapnojantis lietutis, išsisklaido kaip sujudintos dulkės, iššauna lauk iš nematomo pabūklo ir pasklinda, kol materialių daiktų užkratas virsta netvarkingai judančia minia. Ne kūrėja, bet ir ne įsibrovėlė, aš dreifavau per chaosą, sutikdama su teiginiu, kad kartais geriau priimti situacijas tokias, kokios atrodė, ir niekada nesirūpinti jų tikrumu. Jeigu galėjau išnagrinėti mažytę dalelę negalimybės, tai kodėl man to nepadarius, ir jeigu akinius užsidėjau visų pirma tam, kad pabėgčiau nuo priešų, ar tai reiškė, kad aš nieko daugiau nebesiimsiu?

Tikriausiai mano pasąmonė buvo pernelyg aktyvi, nes negalėjau greitai apsispręsti, kur patraukti pirmiausia. Tai, kad žinojau kelią visur, būtų per švelniai pasakyta. Sūkuriavau erdvėje kaip mažytis tornadas, tuo tarpu mano mintys iš pradžių lėkė vienur, po to kitur, o aš pati dairiausi aplinkui.

Mačiau Lamaną su Tedvaru Niu Meksiko klinikoje. Gydytojas Oregonas stovėjo už Tedvaro kėdės, o Chameleone akino berniuką savo deimantinėmis akimis. Jie buvo saugūs, tad pažvelgiau kitur ir netgi krustelėjau per milimetrą ar du, bet ne daugiau, nes būčiau peržengusi ribas, kuriose norėjau likti. Keliais žingsniais galėjau įveikti didžiulius atstumus. Dabar tiktai šiek tiek palinkau į priekį, atidžiai įsižiūrėdama į keistą planetą, kurioje savanoriškai save įkalino Orfija Kint bei dujos partneriai.

Už žalio dvigubo žiedo buvo įprasta nedidukė oazė, vedanti į žemės plotelį, gaubiamą kažko panašaus į kamuolinį debesį. Debesies viduje, skaidriame plote, stovėjo du vyrai ir šviesiaplaukė moteris. Planeta netiko gyventi ir netiks dar ištisus amžius, tad oazė įsibrovėliams tapo tarpustote, kur jie galėjo likti nepaliesti ir nepakitę. Visa trijulė tvyrojo nežinioje. Nugrimzdę į gilią komą, kurią sukėlė debesis, jie stovėjo atsipalaidavusiomis pozomis ir laukė. Kad ir kas nutiktų už jų mažytės tikrovės ribų, jie taip stypsos tol, kol kas nors ateis ir ištrauks juos lauk. Trys miegantieji gražuoliai, kurių paskutinė mintis, ko gero, buvo apie trokštamą juos pažadinsiantį prisilietimą. Pažvelgusi į moterį, pajutau nepageidaujamą apmaudo proveržį.

Užuot įžengusi į dvigubą žiedą, nusukau savo žvilgsnį ieškodama mažiau grėsmingų objektų, ir pamačiau Kišką su Vyčiu. Nustebusi atkreipiau dėmesį, kad jie labai primena mane.

— Labas, vaikeli, — tarė Kiskas. — Kas nutiko? Gal liežuvį prarijai?

— Mažų mažiausiai! — šūktelėjau. — Ar ši būsena yra jūsų pamišimo pasekmė?

— Ne, tokia galimybė visą laiką slypėjo mano galvoje, tik aš jos nemačiau. Kaip sakoma, niekas nėra toks aklas ir taip toliau.

— O kaip įgijote tokį ypatingą regėjimą?

— Pavydi, kad man nereikia akinių? — paklausė jis.

— Tam tikra prasme. — Mostelėjau į Vytį. — O kaip jis? Tik nesakykit, kad irgi įgijo superregėjimą.

— Jums leidus, aš pats kalbėsiu už save, — pareiškė Vytis. — Jeigu atidžiau įsižiūrėtum, tai pamatytum, kad aš nuolat lipu bosui ant kulnų. Viską daro jis, o aš tik atkartoju jo žingsnius, nes kad ir kur būčiau, nedaug ką tegaliu matyti.

— Spėju, kad jau senų seniausiai galėjot išsinešdinti iš M, — kreipiausi į Kišką. — Sakykit, kodėl to nepadarėt?

— Nes ilgą laiką mano protas buvo išsiderinęs. Tačiau aš nemažai stebėjau ir manau, kad atėjo metas viską sutvarkyti.

Šnairuodama į Vytį, tariau:

— Galėjau tavimi pasitikėti, ar ne? Tai vien tik Derono darbelis?

— Pasielgei taip, kaip turėjai pasielgti, ir tuo padarei man paslaugą. Grįžimas prie darbo tapo būtent tais vaistais, kurių man trūko. Be to, mes viską sužinojome apie Deroną.

Stovėjome beveik tikrąja to žodžio prasme vidury niekur ir kalbėjomės, kol galiausiai, atkreipę vienas kito dėmesį, kokie esame neįprasti, patikimi bei neįkainojami, perėjome prie rimtų dalykų. Paaiškėjo, kad Kiskas trokšta įsigauti į vamzdį toje Gotlando vietoje, kur užtikau nematomą skydą.

— Mes niekaip negalime patekti į vidų, — tarė jis. — Tas skydas mūsų nepraleidžia.

— Ir tai viskas, kas kelia jums nerimą? — paklausiau ir nuvedžiau juos tiesiai į reikiamą vietą. — Šią alkūnę jie pritaisė vėliau, — pasakiau rodydama vidinę vamzdžio atkarpos dalį. — Pro ją teka nafta, tuo tarpu toje kitoje atkarpoje jie laiko aparatūrą bei ginklus. Įtariu, kad ten apstu sargybinių.

— Ką gero mes galime ten nuveikti gotų kailyje? — paklausė Vytis.

— Tada įženkite nepasikeitę, — patariau.

Kiskas pavydžiai pažvelgė į mane.

— Tu gali tai padaryti? Gali šitaip save valdyti?

— Manau, kad taip. Užsidėjusi šiuos akinius.

— Tačiau įžengę žmogišku pavidalu, mes iškepsime ten kaip kiaušiniai, — tarė Vytis.

— Tiesiog pamėgdžiokite mano veiksmus, — paliepiau. — Likite man už nugaros ir apsaugai pasiimkite su savimi dalį erdvės. Matote? Paimkite ją į rankas.

— Tai tolygu mėginimui sugriebti rūką!

— Švelniau, — patariau. — Ištieskite rankas ir jų nejudinkite. Jaučiate? Ji lengva, bet ji yra. Dabar įsikibkite į ją. Paskleiskite aplink savo kūną. Supratote? Gerai, tuomet ženkime vidun.

Buvome užfiksuoti vos įžengę. Vienas jų urgzdamas ir niurnėdamas stebėjo raudoną švieselę ir tuo pat metu mėgino taip pasitaisyti krūtininį dėklą, kad galėtų paleisti pirmąjį šūvį. Po teisybei, nė nesudvejojo net dėl to, jog pasirodėme žmogiškais pavidalais. Kur kas labiau baiminosi bausmės, kurijų laukė, jeigu bus sulaikyti. Kiekvienam gotui grėsė ilgas poilsis už grotų, todėl jie tikrai greitai sureagavo, kai Kiskas, Vytis ir aš įskriejome pro jų skydą ir stačiomis nusileidome ant sektoriaus grindų, lyg turėtume savo įprastus kūnus. Tuo tarpu slokai suvokė tik tiek, kad juos puola nepažįstamieji. Ilgainiui jų laukė mutavimas į savo mažiau protingas pirmaprades formas ir grąžinimas į zoologijos sodus, laboratorijas bei džiungles, iš kur ir buvo surinkti.

Priešų komandą sudarė po lygiai gotų bei slokų, iš viso šešiolika ar aštuoniolika, ir kiekvienas nusitvėrė savo šaudyklės, kapoklės ar kuokos anksčiau, nei mes spėjome sujudėti. Tačiau tai neturėjo reikšmės, nes niekas negalėjo mūsų paveikti. Nors atrodėme materialūs, buvome visai kitame erdvės lauke. Vis dėlto mes nepraradome ryšio su jų matmeniu, šiam reikalui panaudodami mus supančią keistąją materiją. Vieną po kito atiminėjome jų ginklus ir mėtėme pro metalines sienas, kurios lygiai sėkmingai galėjo būti pagamintos iš oro. Viskas priklausė nuo požiūrio. Egzistavo daugybė mąstymo bei judėjimo būdų, ir mes galėjome rinktis. Pavyzdžiui, jeigu aš norėjau paimti ginklą ir pasiųsti jį skrieti kiaurai pertvaros, man tereikėjo nusitaikyti juo išilgai miriadų akivaizdžių takų ar kelių, kiaurai skrodžiančių 3-M materiją. Kadangi jo kelyje nieko nebuvo, ginklas įskrisdavo į sieną ir išlįsdavo kitoje pusėje.

Visgi tai neišgąsdino slokų su gotais. Galbūt mintyse regėdami Žemės kalėjimų vizijas, jie energingai mesdavosi ant mūsų, tačiau, kiaurai pralėkę mūsų kūnus, apsidaužę bei prisitrenkę išsitiesdavo ant grindų arba palei sienas. Jie niekaip nenurimo, tad galiausiai liovėmės kreipę įjuos dėmesį ir užsiėmėme jų aparatūros mygtukais bei skalėmis. Prie kiekvieno paliesto objekto palikome truputį savo slėpiningos kelioninės atmosferos, tad jų pozicijos liko užantspauduotos.

Pagrindinio vamzdžio reguliatoriai, siurbliai bei manometrai liovėsi veikti, o užsitrenkusios hermetiškos durys nutraukė Vandenų pasaulio turinio plūsmą. Bent jau kuriam laikui naftos tėkmė sustojo. Be abejonių, Gorvynas kažkur turėjo įrengęs avarinę dubliuojančią įrangą, kuri galėjo atidaryti duris ir vėl pradėti siurbti. Paskutinis dalykas, kurį padarėme išeidami, tai uždėjome antspaudą ant visų sienų bei durų.