Doris Piserchia - Erdvėvaikšta

— Kaip aš galiu palikti tave likimo valiai? — piktai tarė Lamana. — Esu už tave atsakinga!

— Nejaugi? Beje, kaip manai, ar būtum man naudingesnė laisvėje, ar uždaryta gretimoje kameroje?

Nuo tos akimirkos, kai išgirdome bagį, Tedvaras nepratarė nė žodžio. Dabar spoksojo į dykumą, lyg automobilyje sėdėtų ne žmogus, o vaiduoklis. Nors vis dar jo nematėme, variklio gausmas nuolat stiprėjo. Staiga Tedvaras atitrūko nuo mūsų ir pasileido link žiedų. Lamana nenoriai pasitraukė nuo manęs ir metėsi ta pačia kryptimi.

— Atsivesiu savo tėvą! — šūktelėjo ji. — Atsivesiu visus!

Ji nuskuodė paskui Tedvarą.

Nuskubėjau link žemės iškilumų, vildamasi pasimesti tarp žemų šlaitų ir uolėtų kopų. Norėdamas mane sugauti, Gorvynas pirmiausia turėjo mane pamatyti. Nesitikėjau, kad tai jam bus labai sunki užduotis, tačiau nemačiau visiškai jokio reikalo atžygiuoti pas jį ir pati atsiduoti į jo rankas.

Žemė darėsi vis labiau tokia, kokios pageidavau, vilnijanti kaip skalbimo lenta, palankesnė man, nei žmogui bagyje. Girdėjau, kaip jis darbavosi man užnugary, skindamasis kelią į keteros viršūnę ir nerdamas žemyn kitoje jos pusėje, kur jau laukė dar viena kalvelė. Mane nuolat pasiekdavo vangiu ir monotonišku balsu košiami keiksmai. Sykį, kai mašina pasviro pavojingu kampu, grasindama apsiversti, Gorvynas išskriejo lauk ir turėjo vėl rabždintis vidun. Tuo tarpu aš, pamiršusi alkį bei troškulį, skuodžiau gelbėdama gyvybę. Žinojau, kad jeigu jis kada nors užmaus man tą laidų karūną, tapsiu ne mažiau pamišusi už jį.

Be abejo, buvo patenkintas mano kūnan implantuotu siųstuvu, tačiau, ko gero, nepagalvojo apie imtuvą, kurį Lamana su Solvu konfiskavo iš Padarenkos su Mikala. Nors gal netgi nežinojo, kas šiam nutiko. Atvirai tariant, net ir aš pati buvau apie jį pamiršusi. Bet tai buvo tik į gera, kadangi, nesitikėdama pagalbos, neišgirdau lėktuvo keliamo triukšmo ir negaišau laiko svarstymams, kaip į tai sureaguos Gorvynas. Jei jis galėjo sekti mane visame pasaulyje, tai panorėjęs tą patį galėjo padaryti ir Solvas.

Turbūt Gorvynas tarsi žebenkštis nuolatos dirsčiodavo sau per petį. Bet kokiu atveju, bagio riaumojimas nesutrukdė jam išgirsti lėktuvo ūžimo. Kai klupinėdama skyniausi kelią per seklią griovą, variklis staiga nutilo. Vildamasi, kad mašina apvirto, užsiropščiau ant keteros bei pažvelgiau atgal, ir tada išgirdau antrąjį variklį.

Nežinojau, kieno tai lėktuvas, tačiau Gorvynas neliko jam abejingas, tad greičiausiai jis nepriklausė jo draugams. Norėdamas išsiaiškinti, kas jį pilotuoja, turėjo stabtelėti ir pasižiūrėti. Visgi šis planas galėjo pridaryti jam kur kas daugiau nemalonumų nei man.

Berods, jis irgi taip pagalvojo, nes vėl užvedė bagį ir skubiai nusikasė ta kryptimi, iš kurios atvyko.

Paaiškėjo, kad man nėra jokio reikalo rodyti lėktuvui kokius nors ženklus. Tereikėjo paėjėti iki artimiausio lygaus plotelio, palaukti, kol lėktuvas virs sraigtasparniu, ir stebėti, kaip jis nusileidžia.

— Mano duktė? — paklausė Solvas. Aišku, vietoj susirūpinimo jis demonstravo orumą bei akmeninę veido išraišką.

— Ji mutavo, ir aš tikiuosi, kad šiuo metu yra namie. O jūs man melavote žinąs, kur ji.

— Žinoma, tai buvo pirmasis kada nors ištartas melas. — Stebuklų stebuklas, jis nusišypsojo.

Buvau apstulbinta, kai sraigtasparnis nugabeno mane į artimiausią miestą su pūpsančiais stogais ir ultramandagiais rudaodžiais gyventojais. Atrodė, jog aš Kaire. Tikrajame, o nėjo natūralaus dydžio makete.

Veikiausiai manyje esanti elektroninė juostelė jau nebebuvo tokia efektyvi, nes Solvas sugaišo net kelias dienas, kol lokalizavo silpstančio signalo šaltinį.

Iš jo sužinojau ir keletą kitų dalykų. Pavyzdžiui, grupelė jo žmonių sekė žmogbeždžionių tiekėjus, nes būtent jos virsdavo slokais. Sugrąžintos iš M į Žemę, jos vėl pasidarydavo romiais primatais. Tereikėjo nusivesti beždžionę į M, ir ji tapdavo tavo aršiu tarnu, be to, įgydavo daugiau proto, nei turėjo savo gimtajame matmenyje.

Ilgą laiką spoksojusi į spalvotas korteles, išsirinkau vieną mėlyną ir apsakiau Solvui, kur jis galėtų rasti dvynių kūnus, bei tiksliai nupasakojau ertmę, kur jos slypėjo. Netrukus jo žmonės grįžo su naujienomis. Dvynės liko nepasiekiamos dėl didžiulės slokų bei priešiškai nusiteikusių gotų koncentracijos. Patei su Mike teks dar kurį laiką pabūti mirusiomis.

Tuo tarpu, nepaisant didžiulio dykumą šukuojančių persekiotojų skaičiaus, Gorvynui pavyko pabėgti.

— Kaip manai, kur jis patraukė? — paklausė manęs Solvas, tačiau man niekada nepavykdavo permatyti mano pamišusio pažįstamo, tad taip jam ir pareiškiau.

Solvas kartu su manimi reaktyviniu lėktuvu išskrido namo.

— Nesirūpink, — tarė jis. — Dėl nieko. Tačiau dar kurį laiką nemutuok.

Jis kiek padvejojo prieš pratęsdamas.

— Kiekvienas turi savo viršininką. Manasis uždraudė uždaryti tave, iki viskas pasibaigs, antraip be dvejonių būčiau tą padaręs. Tu esi tas medus, kuris priviliojo pirmąsias tikrąsias muses, tad tau leista tęsti.

— O kas toliau?

— Nemutuok, ir viskas bus gerai. Mes juos susemsim. Tik gaila, kad negali mums pasakyti, kur yra naftininkų barakai.

Jo patarimas nemutuoti nebuvo nei blogas, nei geras. Jeigu mutuočiau, mano paskirties tašku taptų naftininkų barakai, tuo tarpu bastydamas! po Žemę, bet kada galėjau įkliūti į priešų nagus. Taigi kad ir ką bedaryčiau, visą laiką man grėsė tam tikras pavojus, kurio galėjau išvengti nebent atsisėdusi į kalėjimą. Gal Solvui taip neatrodė, tačiau jis niekad nebuvo sutikęs Ermos.

Spėjau, kad nutupdęs lėktuvą ant Amerikos žemės, jis mutavo į Niu Meksiką. Tuo tarpu aš autobusu nusikapsčiau iki artimiausios stoties ir nusipirkau bilietą į rytų ekspresą.

Krofo dukterėčia neatrodė nustebusi mane matydama, o gal net ir apsidžiaugė. Buvo plepi ir gerai nusiteikusi, tad papasakojo man apie žemės drebėjimą, užklupusį ją vakar artimiausiame prekybos centre. Ji buvo įsitikinusi, jog atėjo pasaulio pabaiga.

— O kokia man iš jų nauda? — tarė ji. — Tai tikras niekniekis. Gali drąsiai juos pasiimti, nors neįsivaizduoju, kam tau jų reikia. Tik nesakyk, kad tavo metų mergaitė važinėja motociklu.

— Ar girdite sraigtasparnį?

— Na, taip, turbūt girdžiu. Atrodo, kad jis tiesiai virš namo.

Tuo metu, kai užsidėjau ant akių motociklininko akinius, į paradines duris ėmė daužytis sunki ranka, ir tai buvo tik į gera, nes atitraukė nuo manęs moteriškės dėmesį ir apsaugojo ją nuo sukrėtimo, kurį galėjo patirti man išnykus.

Kaip šmėkla prapuoliau į tokią visišką nežinią, kad galbūt net praradau šiek tiek savo tvirtumo. Sunku buvo pasakyti. Nors kietumo pojūtis išliko, judėjau taip lengvai ir greitai, kad nenorėjau gaišti save tikrindama. Atrodė, kad pamatyti, reiškia patikėti. Visatoje, per kurią keliavau, niekas nestovėjo vietoje. Maži materijos gabalėliai turėjo tokią pat reikšmę, kaip ištisi pasauliai, nes aš galėjau juos atpažinti bei suvokti jų paskirtį.

Planetos čionai sukosi taip greitai, kad priminė plokščius diskus, krintančius it nesibaigianti domino kauliukų virtinė. Iš visų pusių švytinčios vaivorykštinės spalvos — tiek pastelinės, tiek ir ryškios — skriejo pro mane kaip trapių šviesos gabalėlių surinkimo linija. Žemė priminė mane gaubiančią besisukančią monetą, kuri plykstelėjo man virš galvos ir dingo, kai ant manęs dribtelėjo Gotlando diskas, netrukus užleidęs vietą Vandenų pasauliui. Manęs nepalietė nė mažiausia planetų dalelė. Gal jos pernelyg greitai judėjo, o gal mano molekulės pernelyg mitriai išsisukinėjo, o gal aš vietoje žmogaus tapau kažkuo kitu.